Gausesnis stojančiųjų skaičius, didesnis tarptautinis matomumas, daugiau pritrauktų mokslo fondų lėšų – tai Švedijos Linnaeus universiteto rezultatai, praėjus vos 3,5 metams po šios institucijos įkūrimo, sujungus Växjö ir Kalmar universitetus. Iš viso per 2008–2014 metus Švedijoje skirtingais etapais buvo sujungtos 11 aukštųjų mokyklų.
„Absoliučiai visais atvejais Švedijoje aukštųjų mokyklų jungimas buvo susijęs su aukštesnės kokybės siekiu. Vyriausybė aiškiai deklaravo, jog kokybės garantuoti tokioje gausoje aukštojo mokslo institucijų neįmanoma“, – teigia Larsas Geschwindas, KTH karališkojo technologijos instituto tyrėjas, daugiau nei 50 publikacijų autorius. Pagrindinis L. Geschwindo mokslinis interesas – aukštojo mokslo institucijų jungimaisi ir konsolidacijos.
Kalbėdamas apie dabartinę Švedijos situaciją mokslininkas teigia, jog ir šiandien 10 milijonų gyventojų turinčioje šalyje yra „daug“ aukštojo mokslo institucijų – apie 40. Tai yra – 4 aukštosios mokyklos milijonui gyventojų (Lietuvoje milijonui gyventojų tenka 14 aukštųjų mokyklų).
Jungimąsi skatino „morkomis“, ne „lazdomis“
Pasak L. Geschwindo, nors aukštųjų mokyklų jungimosi idėja buvo iškelta vyriausybės, akcentuojant būtinybę koncentruoti pritraukiamas tyrimų lėšas ir potencialą, nė viena institucija nebuvo verčiama reformuotis.
„Buvo taikomas morkos, o ne lazdos principas, – juokauja švedas tyrėjas, – aukštosioms mokykloms, kurios įsijungė į reformą, buvo skirtas ir finansinis paskatinimas.“
Mokslininkas teigia, kad nors dažniausiai aukštųjų mokyklų susijungimo įtaka veiklos rezultatams pasimato tik po daugelio metų, Švedijoje buvo pastebėta ir labai įdomių trumpalaikių pasekmių. L. Geschwindas ką tik baigė išsamų susijungimo poveikio tyrimą, kuriame buvo išanalizuoti du atvejai: Linnaeus ir Uppsala universitetų pertvarka (Uppsala 2013-aisiais prijungė Gotlando universitetą).
„Manau, kad Linnaeus universitetas sukūrė labai sėkmingą naują prekės ženklą, kuris padėjo pritraukti daugiau studentų. Uppsala efektyviai išnaudojo vyriausybės paramą tam, kad motyvuotų darbuotojus sukurti naujas programas, tyrimų kryptis ir panašiai“, – teigia L. Geschwindas.
Tyrėjas mini ir Stokholmo meno universiteto atvejį, kuris, sujungiant 3 aukštąsias mokyklas per kelis etapus, buvo įkurtas 2014-aisiais. Pasak jo, pagrindinė motyvacija, kuriant šią mokyklą, buvo susijusi su meno srities tyrimų skatinimu.
Svarbu abipusė pagarba
KTH karališkojo technologijos instituto tyrėjas pabrėžia lyderių svarbą. Pavyzdžiui, kuriant Linnaeus universitetą, aktyviai dalyvavo abiejų besijungiančių institucijų – Växjö ir Kalmar – rektoriai.
„Įdomu tai, kad susikūrus naujam universitetui akademinė bendruomenė išsirinko ne vieną iš dviejų rektorių, o trečią – išorinį atstovą. Atėjęs į valdžią, per trejus metus šis žmogus įvykdė labai daug permainų – įvestas vertinimas už pasiekimus, vadovavimo struktūros pokyčiai, naujas karjeros valdymo modelis. Dėl to universitetas nuolatos buvo žiniasklaidos akiratyje“, – teigia L. Geschwindas.
Pasak jo, lengviausi tie susijungimai, kuriuose didelė institucija perima mažesnę. L. Geschwindo teigimu, tai ypač tinka kalbant apie Uppsala-Gotlando atvejį.
„Galbūt kai kam kilo klausimas, kam dideliam ir gilias tradicijas turinčiam Uppsala universitetui reikalingas mažas Gotlandas. Tačiau, tiriant atvejį atidžiau, matyti, kad Uppsala laikė savo pareiga padėti mažesnei aukštajai mokyklai išlikti geriausiomis sąlygomis“, – teigia L. Geschwindas.
Jo teigimu, tokioje situacijoje ypač svarbu, kad didesnė institucija su mažesniąja elgtųsi pagarbiai, nes darbuotojai, kurie natūraliai jaučia grėsmę dėl artėjančių pokyčių, pastebės bet kokį priešiškumą, menkiausią bandymą tiesmukai, grubiai perimti valdžią.
Ne visi susijungimai vyksta sklandžiai
Stebint situaciją Lietuvoje, kur aukštųjų mokyklų reformai dar neprasidėjus, eskaluojami konfliktai tarp skirtingų sektoriaus institucijų, kyla klausimas, su kokiais iššūkiais susiduria kitos šalys.
Pasak L. Geshcwindo, ir Švedijoje ne visi susijungimai vyko sklandžiai. Pavyzdžiui, Stokholmo universitetui prijungiant Stokholmo edukologijos institutą, procesui labai priešinosi instituto personalas. Kurį laiką jie vis dar bandė dirbti kaip atskiros institucijos. Tuo tarpu, kuriant Linnaeus universitetą, iš pradžių derybose dalyvavo trys aukštosios mokyklos, tačiau viena iš derybų pasitraukė. Buvo pradėtos derybos dėl konsolidacijos ir tarp KTH karališkojo technikos koledžo, Karolinska medicinos instituto ir Stokholmo universiteto, tačiau institucijos negalėjo tarpusavyje susitarti dėl ypač skirtingų akademinių kultūrų.
„Mes, KTH, esame orientuoti į verslą, visuomenės problemų sprendimą, skatiname entreprenerystę. Stokholmo universitetas labiau primena tradicinį Humboldto universiteto modelį. Galiausiai, susijungimo turbūt mažiausiai troško Karolinska profesoriai, bijodami, kad praras savo aukštas reitingų pozicijas“, – svarsto tyrėjas.
Dar vienas iššūkis, su kuriuo susiduria besijungiančios institucijos yra geografija – tenka nuspręsti, kur bus pagrindinė naujojo universiteto būstinė, kas kiek laiko ir kur vyks susitikimai, reikia investuoti į technologijas nuotolinėms konferencijoms. Be to, pasak L. Geschwindo, ne visada suvokiama, kad vykstant aukštųjų mokyklų jungimuisi, trumpuoju laiku teks įdarbinti daugiau administracijos darbuotojų, kad procesai vyktų sklandžiau.
Sėkmingiausi – viena kitą papildančių institucijų jungimaisi
L. Geschwindo teigimu, tyrimai rodo, kad sėkmingiausi būna tie jungimai, kuriuose institucijos yra ne panašios, o papildo viena kitą. Jis primena tyrimuose plačiai aptartą Aalto universiteto (Suomija) atvejį: „Kuriant Aalto universitetą buvo akcentuojamas tarpdiscipliniškumas – kad atsirastų nauji tyrimai ir studijos tradicinių fakultetų bendradarbiavimo terpėje“.
Daugiausia trinties, pasak švedo tyrėjo, vyksta tada, kai besijungiančios institucijos turi panašius profilius ir fakultetus, ypač, jei institucijos nebendradarbiavo prieš tai. Kita vertus, jei į jungimosi procesus žiūrima pozityviai, naujoji institucija turi didelį potencialą kurti pridėtinę vertę.
„Uppsalos universitetui jungiantis su Gotlando, pastarasis turėjo prisiderinti prie Uppsalos universiteto struktūros, buvę nepriklausomi akademiniai padaliniai tapo pavaldūs 18-ai Uppsalos akademinių padalinių. Tačiau, pradėję bendrauti, susitikę vieni su kitais, žmonės atsikratė neigiamų nuostatų ir baimių. Šiandien šis jungtinis universitetas labai stiprus“, – teigia L. Geschwindas.
Žinios ne visada objektyvios
Medijų vaidmuo, pristatant aukštojo mokslo reformą visuomenei, svarbus tiek Lietuvoje, tiek Švedijoje. Tiesa, visišku objektyvumu pasigirti ir Švedijos žiniasklaida negali.
„Ypač daug buvo rašoma apie Linnaeus atvejį: abu besijungiantys universitetai buvo stiprūs ir tarpusavyje konkuruojantys. Pradžioje straipsniai spaudoje buvo daugumoje teigiami, buvo puoselėjami dideli lūkesčiai. Vėliau, ypač atsiradus naujam rektoriui, pasirodė daugybė kritiškų straipsnių. Iš tiesų keista, kad esant iš esmės teigiamiems rezultatams, spaudoje ir internete procesai buvo pateikiami daugumoje per negatyvią prizmę. Tiesa, šiandien situacija kiek pasitaisė“, – sako L. Geschwindas.
Šių metų pradžioje Lietuvos Vyriausybė paskelbė apie planuojamą aukštojo mokslo tinklo optimizaciją, netrukus buvo patvirtintas 3, kaip mažiausias stojamais konkursinis balas universitetinėms valstybės finansuojamoms studijoms. Vyriausybei palaikymą išreiškė keturios šalies aukštosios mokyklos: Vilniaus universiteto, Kauno technologijos universiteto, Vilniaus Gedimino technikos universiteto ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto rektoriai pasirašė ketinimų protokolą įkurti Universitetų pažangos konferenciją, kurios pagrindinis tikslas – mokslo ir studijų kokybės gerinimas.
Tekstas pirmą kartą publikuotas žurnale „Verslo klasė“ 2017 m. kovą.
Justės Šuminaitės nuotrauka, KTU archyvas.
rasymopraktika.com 