Su Londone gyvenančia menotyrininke, žurnaliste, rašytoja Kristina Sabaliauskaite kalbėjomės vos valandą. Tuo metu buvau įpusėjusi jos debiutinį romaną „Silva rerum“, todėl pokalbis nuvedė į XVII a. Vilniaus gatves, kuriomis vaikščiojo knygos herojai.
– Man pasisekė, kad pagavau Jus Vilniuje. Ačiū, kad sutikote pasikalbėti.
– Apie knygas kalbėti verta kuo daugiau. Yra tokių autorių, kurie, kaip J. Salingeris gyvena užsisklendę ir nori kalbėti su skaitytojais tik per savo tekstus. Bet man atrodo, kad visiems Lietuvos kūrėjams reikia pabandyti atsikovoti eterio erdvės iš viso to viešumą užplūdusio kičo. Ir tegul daugiau būna kalbama apie muziką, kultūrą, knygas, teatrą, tegul žmonės diskutuoja apie naujausią spektaklį ar koncertą, o ne apie kažkokios žvaigždutės su daržovės intelekto koeficientu sijono ilgį, kuris netgi nemadingas!
– Kaip atsitiko, kad Jūs atsidūrėte Londone?
– Tada buvau kaip tik pradėjusi savo doktorantūros studijas ir iš tiesų man tuo metu nebuvo didelio skirtumo, kuriam pasaulio krašte būti su savo „laptopu“, kur rašyti disertaciją. Aš išvažiavau į Londoną kaip meilės emigrantė ir pagalvojau, kodėl gi ne, galiu čia pabūti kurį laiką. Juo labiau, kad Londone yra nuostabiausios pasaulyje bibliotekos, tai – ta vieta, kur jau kelis šimtmečius kuriama meno istorija ir formuojama meno rinka. Paskui tiesiog likau.
– Pabrėžiate, kad Vilnius – Jūsų gimtasis miestas. Kaip yra, kad turite tokį ryškų supratimą, ir daugelį metų gyvenate ne gimtinėje?
– Manau, kad miestietiško tipo žmogui galų gale yra ne taip svarbu sėslumas ir prieraišumas vienai vietai. Nes miestas yra ta vieta, kur susikerta įvairiausi keliai, atvyksta žmonės iš visų įmanomų pasaulio kraštų, o miestiečiai išvyksta į kitus megapolius. Jau esu sakiusi, kad Vilnius man – kaip tėtė ir mama, o visos kitos vietos, kur man yra tekę gyventi ilgesnį laiką, na kaip profesoriai, kurie suformavo ir kurie irgi kažką labai daug davė brandai…
– Miestai, miestiečiai, kuo jie ypatingi?
– Miestietį kaip žmogaus tipą labai sunku suabsoliutinti, nes visi žmonės yra skirtingi. Tačiau galima galbūt kalbėti apie miesto mikrokosmą ir kaimo ar provincijos mikrokosmą. Tai tarsi du pasauliai. Nes, tarkim, kaimas yra labai susijęs su metų laikais, darbais, darbų cikliškumu. Kaimas labai susijęs su sėslumu, bendruomeniškumu ir tradicijomis, ir tai yra puiku, nes tai – ta vieta, kur jos konservuojasi, kur jos tausojamos, perduodamos iš kartos į kartą. Tuo tarpu, miestas yra visiškas individualistų sukūrys. Jis visą laiką alkanas naujovių, ištroškęs, godus jų. Mieste gimsta visiška tradicijos antitezė – mada.
– Mada yra tradicijos antitezė?
– Manau, kad taip, nes ji yra toks momentinis reikalas, kuris netenka prasmės kaip tik tada, kai visi pradeda jos laikytis – tada tai tampa konformizmu ir pasidaro nebemadinga. Visas mados grožis ir žavesys yra jos laikinume. Dar miestui būdingas kosmopolitizmas. Dėl to aš labai juokiausi, mirtinai, tiesiog „lūžau“, kai, man rodos, per šių metų Kaziuko mugę kažkas iš „genialių“ etnokultūros specialistų uždraudė Vilniuje prekiauti nelietuviškais maisto patiekalais – šašlykais, kebabais. Atseit, maistas turi būti tik tradiciškai lietuviškas. Ir aš pagalvojau – nesąmonės, nes juk nuo XVII a. šv. Kazimiero mugė yra miesto šventė ir ten kaip tik visų tautų patiekalai – ir totoriški šimtalapiai, ir lenkiški meduoliai, ir žydiška silkė, kas tiktai nori pardavinėjami!
– Savo romane irgi rašote apie miestiečių gyvenimą. Kaip būtų galima pavadinti sluoksnį, kurį ten vaizduojate?
– Daugiausia kalba eina apie viduriniojo sluoksnio bajoriją, ne magnatus, kurie romane pasirodo labai fragmentiškai. Aš sąmoningai norėjau patyrinėti tą laisvąjį bajorų luomą, ir pasižiūrėti į vertybes, kurios jiems buvo aktualios tuo metu, jų pilietiškumo suvokimą, savęs suvokimą, garbės / negarbės atskirtį. Ir pabandyti pailiustruoti, kuo bajoro mentalitetas skiriasi nuo baudžiauninko mentaliteto arba tarno mentaliteto.
– O kaip jūs pamatėte tuos mentaliteto, vertybių skirtumus?
– Iš istorinių šaltinių. Netgi studijuojant teismų įrašus, ar testamentus tarp eilučių galima labai aiškiai perskaityti kokiomis vertybėmis kas vadovavosi. Kaip prieš teismą stoja bajoras, ir kaip – baudžiauninkas… Jeigu skaitytojai norėtų pasigilinti ir sužinoti daugiau apie pavergto baudžiauninko ir laisvo žmogaus pasaulėžiūrų skirtumą, tai neišsemiamas laikotarpis būtų XIX a. vidurys, baudžiavos panaikinimas. Lietuvių istoriografijoje paskelbta nemažai įdomių tyrimų, pagristų šaltiniais, su citatomis, kas atsitiko, kai baudžiauninkams buvo suteikta laisvė. Labai didelė dalis jų patyrė didžiulę adaptacijos problemą, nes nebemokėjo gyventi kaip laisvi žmonės, buvo įpratę, kad ponas už juos viskuo pasirūpina. Bet lygiai taip pat buvo įpratę ir laikyti jį visų savo negandų, neteisybės šaltiniu. Išlaisvinti baudžiauninkai nesugebėjo prisiimti atsakomybės už savo pačių veiksmus, ir netgi įsteigę savarankiškus ūkius, jie visą laiką ieškojo kaltų. Ir dabar dar pajuokaujama, kad lietuvis lietuviui priešas – įtampa tarp kaimynų kaimuose išlikusi nuo tų laikų.
– Koks būtų Jūsų vaizduojamo luomo atitikmuo šiuolaikinėje Lietuvoje?
– Manau, kad jis dar turi susiformuoti ir tai labai ilgas procesas. Galbūt tai galėtų būtų vidurinioji klasė, ta, kuri pagaliau randa laiko būti ne tik sąžiningais, atsakingais darbdaviais, investuojančiais į savo darbuotojus, bet ir užsiimti filantropija. Tai – žmonės, kurie suvokia, kad jeigu jiems gyvenime pasisekė, likimas padovanojo turtą, karjeros, ar finansinę sėkmę, jie gali irgi kažką duoti patys, paskatinti kitus. Galia – tai ne jėga, o pirmiausia atsakomybė.
– Skaitydama Jūsų romaną radau daug klausimų, kurie aktualūs ir šiandien. Kiek autentiška tai, ką Jūs vaizduojate?
– Rašydama sąmoningai siekiau neįvesti tokių elementų, kurie nebūtų įmanomi tuo metu. Ne tiktai nerašyti, kad, pavyzdžiui, herojus įėjo į kambarį ir įžiebė degtuką, norėdamas uždegti žvakę, bet tą patį principą stengiausi pritaikyti ir vaizduodama psichologinius personažų portretus. Tarkime, labai aiškiai supratau, kad negaliu „pripaišyti“ herojams kokio nors Freudo įtampų komplekso. Kita vertus, stengiausi užčiuopti tai, kas ir šiandien mums yra aktualu. Pavyzdžiui, XVII a., kalbant apie moterų padėtį, o savo žurnale tam irgi nemažai dėmesio skiriate, laisvės ir moterų teisių problema buvo labai aktuali. To meto filosofai ir viešieji rašytojai sprendė problemą, kas yra žmona savo vyrui – ar tarnaitė, ar lygiavertė partnerė, ar draugė. Moterys, daugiausia vienuolės, sprendė ir moteriškų laisvių problemą – kiek moteris gali dvasiškai tobulėti. XVII a. moterys jau rašo filosofinius traktatus ir sprendžia metafizinius klausimus. O vos keliais šimtais metų anksčiau teologai dar ginčijosi, ar moteris apskritai turi sielą!..
– Kaip Jūs nusprendėte, kad rašysite knygą?
– Studijuodama archyvus radau tokių istorijų… Galvojau – velnias, kodėl niekas jų nesurašo – čia tokia tema kūriniui, tiek medžiagos! Ir paskui po truputėlį iš daugelio intakų viskas tarsi susiliejo į vieną upę ir supratau, kad atėjo metas. Tiesiog pajutau, kad atėjo laikas, kad jeigu dabar to nepadarysiu, tai po to gailėsiuosi, kad reikia tą padaryt, ir surizikuot ir nert, ir žiūrėt, kas bus.
– Rašėte šalia savo „tikro“ darbo. Ar nebuvo gaila laiko, kurį paaukojote kūrybai?
– Argi galima vadinti savo svajonės įgyvendinimą ir darymą to, kas teikia labai didelį malonumą, auka? Iš tiesų aukojau tiktai laiką, kurį galbūt būčiau išeikvojusi kažkokiem visiškai nereikšmingiems dalykams. O iš tikrųjų tai jokia auka, nes aš labai išlošiau, vien ta prasme, kad tai yra didžiulis moralinis pasitenkinimas – padaryti tai, apie ką tu svajojai. Juo labiau, kad tas darbas buvo ir gerai įvertintas.
– Kieno nuomonė Jums svarbiausia?
– Negalėčiau išskirti, kas buvo svarbiausia. Bet labai malonu, kad mano buvę dėstytojai gerai įvertino knygą. O jie iš tikrųjų yra savo srities asai, tokie, kaip dr. Irena Vaišvilaitė, baroko specialistė, dr. Aleksandra Aleksandravičiūtė, kuri yra ne tik baroko, bet ir geriausia taikomosios dailės žinovė Lietuvoje, prof. Egidijus Aleksandravičius, kuris, jeigu būtų buvę kokių nors istorinių netikslumų, juos būtų iškart atradęs. Ir, žinoma, svarbūs skaitytojai, kurie prieina, sako, kad jiems labai patiko, kad užgavo kažkokias stygas. Kai parašai knygą, ir ji išleidžiama, jautiesi, kaip įdėjęs laiškelį į butelį ir paleidęs į jūrą. Tu nežinai, kur jį išplaus… O tiek daug žmonių jį atrado. Tik pasidžiaugti tuo galima.
– Jūsų knyga prasideda nuo mirties, vėliau labai vaizdžiai aprašomas katino lavono atkasimas. Kaip nusprendėte rašyti apie tokią gana šokiruojančią patirtį?
– Man atrodo, kad tai yra fundamentali daugelio vaikų patirtis – prarasti savo mylimą gyvūną, suvokti savo pačių mirtingumą. Ir kitas dalykas – vaikiškas smalsumas, kuris nepripažįsta jokių kompromisų. Štai kaip tik penktadienį vienas mano bičiulis kalbėdamas su manimi apie „Silva rerum“, rodo man savo riešą ir sako – štai, šitas randas man liko iš vaikystės, kai mes deginom padvėsusį katiną ir čia smala užtiško. Sako, mes norėjom pažiūrėt, kas bus ir tikrai buvo toks momentas, kai viskas sprogo. Tai yra tas vaikiškas žiaurumas ir žingeidumas, tokių pirmykščių, sakyčiau, labai stiprių emocijų mišinys ir apie tai aš norėjau truputėlį pakalbėti.
– Šiuolaikiniame mene gausu sąmoningų provokacijų…
– Provokacijų dėl pačių provokacijų savo knygoje vengiu. Man buvo įdomiau paminėti tokius dalykus, kurie yra kasdienybėje nutylimi, bet jie natūraliai provokuojantys, kai apie juos giliau pamąstai.
– Kiek įtakos tam, kad tapote rašytoja turėjo tai, kad gyvenate kitoje kultūroje, ne Lietuvoje?
– Gyvenimas svetur galbūt išmokė mane siekti to, ko iš tikrųjų nori, atskirti pelus nuo grūdų. Kadangi ten yra labai intensyvus gyvenimo tempas, turi išmokti staigiai pasirinkti prioritetus. Ar planuotum dienos susitikimus, ar savo darbus į ateitį, visada turi išmokti kai kuriems dalykams pasakyti „ne“, kai kuriems – „taip“ ir juos išdėstyti pagal svarbą. Ir atsakyti sau, kiek svarbus yra svajonės įgyvendinimas. Gyvenimas Londone išmokė nespręsti iš pirmo žvilgsnio, nes ten viskas labai ekscentriška, dinamiška, ir gali labai apsigauti ir apsiriboti, jeigu kliausiesi pirmu įspūdžiu. Išmokė tolerancijos, ir, nors aš niekada per daug nesirūpinau tuo, ką apie mane pagalvos ar pasakys žmonės, bet būnant kultūroj, kurios daugelio žymių žmonių sentencijos yra: jeigu žinotume, kaip retai iš tikrųjų kiti žmonės apie mus galvoja, tai mes nustotume tuo rūpintis, išlaisvino. Be to, Londone mano aplinkoje yra labai daug kūrybingų žmonių, kurie nebijo keisti savo profesijas, savo karjeras, savo pomėgius, labai drąsiai priima sprendimus, ir kai matai, kaip jiems daugeliu atvejų pasiseka tai irgi labai įkvepia.
– Parašėte knygą – tapote rašytoja, kurios kūrinį perka. Kaip Jūs pati ir Jūsų artimieji tai vertina?
– Man atrodo, kad yra Lietuvoje procentiškai yra labai daug žmonių, parašiusių knygas. Na, o Britanijoje knyga labai vertinama. Ir net kalbėdama su pažįstamais žmonėmis, kai pasakau, kad išleidau knygą ir ji gerai įvertinta, visi labai apsidžiaugia ir tam teikia daug reikšmės. Grožinės literatūros reklama toje šalyje yra neatsiejama kasdienybės dalis – autobusai važinėja su naujausių romanų viršelių anonsais, stotelėse kabo reklaminiai skydai, o metro stotyse – didžiuliai plakatai per visą sieną. Rengiami susitikimai su rašytojais, kur minios žmonių stovi eilėse iš vakaro, kad turėtų galimybę gauti mylimo rašytojo autografą arba užduoti jam porą klausimų ar paspausti ranką…
– O ką Jūs pati šiuo metu skaitote?
– Tokią knygą, kuri vadinasi „Mirties alsavimas“, tai – istorinė knyga apie epidemijas. Tada… (aš visą laiką vienu metu skaitau kelias knygas) Simono Sebago Montefiore „Jaunąjį Staliną“, ką tik baigiau Charles Bukowski „Hollywood“, ir Sandor Marai „Embers“ („Žioravimas“).
– Jeigu į savo pačios gyvenimo istoriją pažvelgtumėte kaip į knygą, koks būtų jos žanras?
– Erotinė absurdo tragikomedija su trilerio elementais. (Ilgai juokiasi – red. past.) Ir filosofine potekste.
– Kas Jūsų gyvenimui suteikia prasmės, dėl ko keliatės rytais?
– Keliuosi dėl to, kad aš nežinau, kaip baigsis ši diena. Ji gali būti tokia įdomi ir atnešti tiek visko daug, kad tiesiog esu nuolatos nusiteikusi įvairiausiems netikėtumams, gyvenu tiesiog dėl azarto.
– Kai tariausi su Jumis dėl pokalbio, suabejojote, sakydama, kad esat nerimta. Ką turėjote omenyje?
– Galbūt, kad aš sugebu ir mėgstu iš visko pasijuokti. Ir iš savęs pačios taip pat. Britai turi labai gerą posakį – žiūrėti į dalykus „tongue in cheek“ – tai yra labai sunkiai išverčiama, bet reiškia žvelgti į viską su sveikos padaužiškos ironijos doze. Per daug nieko nesureikšminant ir ne pernelyg rimtai.
– Kokios kitos Jūsų savybės? Tos, kurias branginate, vertinate?
– Nežinau, man atrodo, mes visi save suvokiame vienaip, mus supantys žmonės visai kitaip, o tiesa apskritai slypi kažkur anapus. Ir būtent tą principą aš stengiausi pritaikyti savo knygoje, kai vieną ir tą patį herojų skirtingi žmonės mato visiškai skirtingai. Pavyzdžiui, Uršulė vienam atrodo gražiausia mergaitė pasaulyje, kitam – visiškai nieko ypatingo ir jokios magijos ar chemijos tarp tų žmonių nėra. Būtent tos skirtingos perspektyvos ir požiūriai man buvo labai įdomūs. Man atrodo, kad tai – tam tikra gyvenimo tiesa.
Tekstas pirmą kartą publikuotas žurnale „Aš ir psichologija“ 2009 m. gruodžio mėn. numeryje.
Iliustracija: Reiu Tüür „Žaliasis tiltas“, akrilas, drobė, 2017 m.
rasymopraktika.com 