Apie rašymą, Interviu, KIltų nuoma

Aldona Tüür, „Kiltų nuomos“ autorė: „Visi sakė: rašyk, rašyk apie savo darbą“

Puikieji Lolijos Spurgienės klausimai ir mano atsakymai į juos. Originalas buvo 15min.lt.

– Naujas vardas literatūroje, debiutinė knyga. Nauja viešumo našta. Šiais laikais nėra paprasta išsaugoti privatumą, atseikėti informacijos apie save tiek, kiek būtina, kai kiekvienas gali išnaršyti feisbuką ar darbovietės tinklalapį. Ankstesniais laikais rašytojas ar kitas menininkas buvo sunkiau prieinamas, mįslingesnis kūrėjas. Ką skaitytojai turėtų žinoti apie jus? (Ir ar pati ieškote asmeniškesnės informacijos apie patikusius rašytojus)?

Įdomu, kad to paklausėt – neseniai brolis manęs klausė panašiai: „Ką darysi su užgriuvusia šlove?“ Buvo juokinga, bet atrodė, lyg klaustų rimtai! Iš tiesų, nemanau, kad viešumas taps kokia nors nepakeliama našta. Lietuvoje tiražai nedideli, neišgarsėsi, o ir nelabai turiu ką slėpti. Be to, tas „paslaptingo kūrėjo“ mitas man neatrodo labai vertingas. Aš dirbu universitete keliose pareigose – rašau tekstus apie mokslo laimėjimus, imu interviu iš įdomių žmonių, šiek tiek dirbu su rinkodara, dėstau. Nors grožinės literatūros rašytoja man tenka būti laisvalaikiu, rašymą praktikuoju kasdien – pačiomis įvairiausiomis formomis.

Aš domiuosi man patinkančiais rašytojais, bet ne jų asmeniniais, o profesiniais gyvenimais. Skaitau interviu su autoriais, pavyzdžiui, „The Paris Review“, man įdomios knygų parašymo aplinkybės, procesas, iššūkiai, su kuriais susiduria autoriai jas rašydami. Štai neseniai perskaičiau Ann Patchett „Olandų namą“ ir taip užsimaniau sužinoti, ar tas namas tikras, ar išgalvotas. Pasirodo, išgalvotas (net nuliūdau!), bet paveikslas ant viršelio – tikras, specialiai sukurtas tai knygai. Perskaičiau ir keletą interviu su autore – iš jų, be kita ko, sužinojau, kad ji neturi vaikų. Žinau, kad Olga Tokarczuk yra psichologė (kaip ir aš!), kad Juliano Barneso žmona yra mirusi, ar kad kritikas Jamesas Woodas yra vedęs rašytoją Claire Messud, bet ta informacija man atrodo kur kas mažiau asmeniška, nei tai, ką aš perskaičiau jų parašytuose tekstuose.

Man atrodo, kad rašydama jau tiek atsiveri, kad ką jau ten tie „Facebookai“ – nieko daugiau jie negali atskleisti.

– Romaną „Kiltų nuoma“ pradėjote rašyti studijuodama Škotijos miesti Dandi universiteto magistrantūroje – rašoma knygos anotacijoje. Studijavote rašymo praktiką (kada tai buvo ir tik Škotijoje ar dar kur nors? Įdomu būtų sužinoti apie tas studijas – kur, kaip, kodėl, kaip to kūrybinio rašymo mokoma?

– Į Škotiją studijuoti išvažiavau, norėdama patobulinti rašymo anglų kalba įgūdžius. Man atrodė, kad jeigu rašysiu anglų kalba visam pasauliui, gyvendama Lietuvoje, visai neblogai uždirbsiu. Kažkaip nepagalvojau, kad anglakalbių pasaulyje yra labai daug ir jie visada rašys geriau už mane, nes ta kalba jiems gimtoji. Galėčiau daugiau išsiplėsti apie rašymą gimtąja ir ne gimtąja kalba, bet tai tikriausiai kitos diskusijos tema.

„Paslaptingo kūrėjo“ mitas man neatrodo labai vertingas. Aš dirbu universitete keliose pareigose – rašau tekstus apie mokslo laimėjimus, imu interviu iš įdomių žmonių, šiek tiek dirbu su rinkodara, dėstau. Nors grožinės literatūros rašytoja man tenka būti laisvalaikiu, rašymą praktikuoju kasdien – pačiomis įvairiausiomis formomis.

Tuo metu, kai išvažiavau, buvau žurnalo „Aš ir psichologija“ vyriausioji redaktorė. Tam, kad įstočiau į magistrantūrą, reikėjo pateikti savo „portfolio“ – rinkinį kūrybinių tekstų. Iš visko, ką tuomet rašiau, labiausiai kūrybiški man pasirodė tokie trumpi esė – vedamieji, kuriuos rašiau kas mėnesį. Išverčiau tuos tekstus į anglų kalbą, išsiunčiau į kelis universitetus ir gavau kvietimą iš Dundee studijų programos kuratorės rašytojos Kirsty Gunn. Kadangi norėjau pagyventi užsienyje ilgiau (magistro studijos trunka metus), studijas išsitempiau per porą metų, turėdavau po vieną paskaitą per savaitę, pilnu etatu dirbau kiltų nuomoje ir dar visus metus nuotoliu – redakcijoje Kaune.

Ar ten, ar čia – mokytis kūrybinio rašymo reiškia daug skaityti, daug rašyti, turėti su kuo pasikonsultuoti. Turėjau daug laisvės, labai artimą kontaktą su savo dėstytojais ir labai daug palaikymo.

– Dėstote kūrybinį rašymą KTU, vedate seminarus plačiajai visuomenei. Vadinasi, ir pas mus jau randasi šio dalyko dėstymo aukštosios mokyklos kontekste? Ar matote skirtumų tarp Škotijos (gal ne tik?) studentų, ir lietuvių studentų, kuriems dėstote?

– Kiek man žinoma, tokios studijų programos Lietuvos aukštosiose mokyklose nėra. Tačiau tikrai ne vienoje aukštojoje mokykloje kūrybinis rašymas dėstomas kaip dalykas, arba modulis.

Pagrindinis skirtumas tarp mano studentų ir manęs – tuometinės kūrybinio rašymo studentės – amžius. Aš išvažiavau studijuoti jau pradirbusi daugiau nei dešimt metų leidykloje, buvau 35-erių ir tarp savo grupiokų buvau viena iš jaunesnių. Mano grupiokės (grupėje buvo tik pora vaikinų) daugumoje buvo už mane vyresnės, su labai įvairia gyvenimiška ir profesine patirtimi. Daugeliu atveju – anglės ir škotės, turėjome vieną vokietę. Tuo tarpu, daugeliui mano studentų KTU – vos per dvidešimt. Be to, jie įvairesni – turiu labai daug tarptautinių studentų, nes dėstau anglų kalba.

Ar manote, kad tokie kursai pravartūs? Gal stiprina pasitikėjimą savimi, o gal gali tapti ir trūkumu, „kurpaliumi“, nuo kurio paskui sunku nutolti? Ar iškart pamatote, kas „bus rašytojas“? Ar neteko apsirikti?

– Taip, tokie kursai pravartūs, bet juk nesitikėjote kitokio atsakymo? Aš tikiu kūrybiniu rašymu, tikiu rašymo praktika – tikiu tuo, jog rašant galima patobulėti asmeniškai, („pasiterapinti“, jei norite, nors terapinio rašymo užsiėmimų nevedu ir nepraktikuoju), bet dar labiau tikiu, kad atliekant rašymo užduotis arba tiesiog rašant tam tikrą tekstą ir gaunant konstruktyvią kritiką apie tą tekstą, išmokstama savo mintis reikšti sklandžiau. Kam tai pravartu? Nuo – iki. Viešojo kalbėjimo įgūdžių tobulinimui, elektroninių laiškų rašymui, prezentacijų rengimui ir taip toliau…

Kūrybinis rašymas susijęs su rašymo šablonų ir klišių „išgaudymu“, tad kalbėti apie „kurpalį“ net neišeina. Žinoma, yra tam tikrų būdų, kaip paversti tekstą lengviau skaitomu, tačiau juk esmė yra ne teksto forma, o turinys. Jei formą ištobulinsite tiek, kad jūsų skaitytojas supras ką norėjote pasakyti, ir ne tik supras, bet ir pajus, nustebs ir nešiosis jūsų sukurtą vaizdinį kelias dienas – jums pavyko panaudoti kūrybinio rašymo suteiktus įrankius. Gal net ir be jokių kursų.

Žinoma, kad matosi, kam rašyti lengva. Tačiau net ir turint gebėjimų reikia dirbti. Tai reiškia – padėti užpakalį ant kėdės ir imtis rašymo veiksmo. Be to – nieko nebus. Būtent su valios trūkumu ir susiję mano didžiausi nusivylimai – kai matau, kad studentas gali parašyti šį tą didingo, bet nueina lengvesniu keliu, nes nepasistengia.

Ar šios studijos pravertė Jums pačiai rašant romaną ar labiau kaip kūrybinio rašymo dėstytojai?

– Studijos man pravertė tiesiogiai – jų pabaigoje turėjau pristatyti kūrinį, vėlgi – „porfolio“. Nebuvau rašiusi grožinės literatūros, nežinojau nuo ko pradėti. Kadangi buvau užsienietė, dirbanti labai egzotiškoje vietoje – kiltų nuomoje – man visi sakė: rašyk apie savo darbą. Kartą, eidama į stotelę ryte pagalvojau: „One two, three, four, five… They come in“ – taip gimė tas pirmas sakinys, kuriuo ir prasideda mano romanas, nors jo galutinis variantas nuo to portfolio, kurį pateikiau, skiriasi ne tik kalba, kuria jis buvo parašytas.

Yra tam tikrų būdų, kaip paversti tekstą lengviau skaitomu, tačiau juk esmė yra ne teksto forma, o turinys. Jei formą ištobulinsite tiek, kad jūsų skaitytojas supras ką norėjote pasakyti, ir ne tik supras, bet ir pajus, nustebs ir nešiosis jūsų sukurtą vaizdinį kelias dienas – jums pavyko panaudoti kūrybinio rašymo suteiktus įrankius. Gal net ir be jokių kursų.

Man dėstė kitaip, nei dėstau aš. Tačiau tai nieko nereiškia – vienareikšmiškai visko, ką žinau, ir ko mokau apie kūrybinį rašymą išmokau Dundee. Esu už tai dėkinga.

– Rašyti „laisvai samdoma autore“ pradėjote seniai, nuo 1998-ųjų. Straipsniai, tinklaraštis (ar seniai, koks turinys, pavadinimas). Visada planavote parašyti knygą? Dažnas rašytojas sako savojęs nuo vaikystės. Ir kokia „Kiltų nuomos“ sukūrimo istorija?  

– 1998-aisiais įsidarbinau leidykloje „Jūsų flintas“, rašiau pagrinde vaikams. Vėliau pradėjau rašyti moteriškiems ir kitiems žurnalams. Daug mano tekstų galima rasti tinklalapyje www.rasymopraktika.com Aš prisimenu, kad vaikystėje savo draugėms žadėjau, kad parašysiu knygą. Paskui tą pažadą pamiršau, bet esu parašius dvi vaikiškas knygas, tad „pliusą“ kaip ir užsidėjau. Nežinau, kodėl nusprendžiau imtis lietuviško „Kiltų nuomos“ varianto. Jau grįžusi į Lietuvą vis sulaukdavau klausimų iš savo dėstytojų – kaip, ar rašai? Jie labai manimi žavėjosi, manau dėl to, kad rašiau apie kiltus, ir jau buvau įgijusi keistą škotiškai-rytų europietišką akcentą, kuris aiškiai girdėjosi man garsiai skaitant tekstus (Dundee vyksta literatūros festivalis ir daug kitų renginių, kuriuose studentai skatinami skaityti savo kūrinius publikai).

Per kelerius metus po grįžimo namo parašiau kelis apsakymus (kai kurie iš jų yra vertimai-adaptacijos), kartu su savo studentais dirbdama nusipiešiau planą – kas turėtų įvykti ir dėl ko pasakoju šitą istoriją. Bet iš tiesų intensyviai pradėjau rašyti tik tada, kai susiradau rašančių moterų grupę, kurioje dalijamės savo parašytais tekstais. Per vienerius metus parašiau daugiau nei prieš tai per septynerius.

– Kas buvo pirmasis „Kiltų nuomos“ skaitytojas?

– Mano pirmasis skaitytojas buvo mano draugė Jurga, kuriai ir dedikuoju knygą. Ji gyvena ne Lietuvoje, ir mums visiems jos labai trūksta. Vėliau mano pirmosios skaitytojos tapo mano rašymo grupės kolegės, jautrios skaitytojos ir rašytojos.

– Jūsų knyga atrodo parašyta lengvai, jūs atidi detalėms, pastabi ir jautri žmonių psichologijos žinovė ir mokate parinkti tikslų žodį. Ar tas skaitymo lengvumas lygu rašymo lengvumui? Kiek laiko užtrukote? Kas buvo sudėtingiausia – fabula, veikėjai, detalės?  

– Ačiū už komplimentą tekstui, džiaugiuosi, jog manote, jog jį skaityti lengva. Norėjau parašyti lengvą, bet ne paviršutinišką pasakojimą apie moteris. Man rašyti nėra lengva dėl to, kad aš rašydama iš karto redaguoju. Netikusi savybė, bet tiek metų pradirbau redaktore, kad labai sunku jos atsikratyti.

Vienu prisėdimu parašau daugmaž 300 žodžių. Tai gali užimti pusantros-dvi valandas. Jeigu tai daryčiau kiekvieną dieną, tikrai būčiau produktyvesnė romanistė nei esu. „Kiltų nuomą“ – nuo to pirmojo sakinio, kurį išgirdau savo galvoje, eidama į stotelę – rašiau dvylika metų. Siaubas, kai pagalvoji. O ta knyga net ne stora.

„Kiltų nuoma“ – romanas apie labiausiai apie Aną, Anabelę ir Ievą, įvairių likimų ir amžiaus moteris, kurias suveda laikas, vieta ir gyvenimo aplinkybės. Itin vaizdingi ir tikslūs vyrų personažai lieka antrame plane, bet yra labai svarbūs. Ar šios moterys „paimtos iš gyvenimo“? Galbūt jūs – Ana, stebėtoja, fiksuojanti įspūdžius apie sutiktus žmones į specialų sąsiuvinį? Ar įmanoma „perskaityti“ autorių iš jo knygos?   

– Žinoma, kad autorių galima perskaityti iš jo knygos, bet nereikėtų priimti teksto kaip fakto. Nežinau, kaip čia tiksliau pasakyti, bet, sakykime, jūs perskaitėte, kad tekstas „psichologiškas“, na taip, aš ir esu psichologė pagal išsilavinimą. Psichologai treniruojami pastebėti detales, žiūrėti į žmones patys daug neatsiskleisdami, tad taip – aš esu Ana. Aš esu ir Ieva, nes buvau užsienietė, dirbanti kiltų nuomoje, ir Anabelė, nes esu išgyvenusi netekčių, kurios paveikė mano gyvenimą. Ar tai reiškia, kad knygoje minimi įvykiai, žmonės, vyrai, moterys yra faktai? Ne.

Yra daug tikrų detalių, emociškai knygoje yra labai daug tiesos, bet ta istorija – išgalvota.

– Kokie rašytojai ir kokios knygos jūs labiausiai traukia? Kaip renkatės skaitytinas knygas? Kas jums padarė įtaką – panorote parašyti romaną, rašyti „kaip tas rašytojas/a“? Koks kūrinys yra palikęs neišdildomą įspūdį, gal net tapęs savastim, įkvėpęs – nebūtinai rašyti, galbūt kokiam nors svarbiam veiksmui ar padėjęs apsispręsti?

– Knygas renkuosi pagal rekomendacijas – žmonių, kuriais pasitikiu, kartais netyčia perskaitau kokį interviu ir mane sudomina autorius (taip atsitiko su Jonathanu Franzenu, kurio skaičiau tik vienintelę kol kas lietuviškai išleistą knygą „Pataisos“ – pamačiau interviu su autoriumi „New York Times“), žiūriu į apdovanojimus. Yra tam tikri autoriai, kuriuos skaitau ir tiek, nes jie meistrai. Pavyzdžiui, Julianas Barnesas. Nors daug skaitau angliškai, lietuviškai skaityti man maloniau, tad kartais renkuosi knygą pagal vertėją – pernai taip pasirinkau Bernardine Evaristo „Mergaitė, moteris, kita“, išverstą Akvilinos Cicėnaitės.

Tas jausmas, kai pradedi skaityti knygą, ir supranti, kad ji – gera – yra sunkiai nusakomas. Atsimenu, taip atsitiko, kai nusipirkau Zadie Smith „Balti dantys“. Perskaičiau pirmą pastraipą ir pabučiavau tą puslapį! Yra tiek daug prastų knygų, esu išgyvenusi tiek nusivylimų, kad tas veiksmas man niekaip nepasirodė perdėtas. Kai knygoje „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“ perskaičiau, kaip O. Tokarczuk prilygino sniegą, krentantį nuo žmogaus pečių, cukraus pudrai byrančiai nuo žagarėlio… Ką jau čia bepridursi. Tegul tik tie žmonės rašo.

– Ką skaitote šiuo metu? (Ar metate į šalį nepatikusias knygas ar skaitote iki galo, manydama, kad prasta knyga – taip pat „mokytoja“? 

– Ką tik perskaičiau „Olandų namą“, apie kurį jau kalbėjau pradžioje. Prieš tai skaičiau Marinos Abramovič biografiją „Eiti kiaurai sienas“ (retai skaitau ne grožinę literatūrą, bet M. Abramovič atvažiuos į Kauną, tad norėjau susipažinti), prieš tai, ko gero, skaičiau O. Tokarczuk. Dabar pasidėjau prie lovos nigeriečio rašytojo Chigozie Obioma „Žvejai“, bet dar nepradėjau. Tikiu nigeriečiais rašytojais po to, kai atradau Chimamanda Ngozi Adichie (skaičiau jos „Amerikanah“, o taip pat yra puikus TED konferencijos pranešimas, kurį kasmet rodau studentams). Be to, praėjusį semestrą turėjau nuostabią studentę iš Nigerijos, jos tekstai tokie gyvybingi ir jautrūs, kad daug iš jos tikiuosi.

Knygas metu retai. Kartais jas palieku kuriam laikui, kad paskui grįžčiau. Paskutinė, kurią taip palikau – Marieke Lucas Rijneveld „Vakaro nejauka“, visais atžvilgiais puikiai parašyta knyga, bet ją skaityti man net skauda, tokia tikroviška ta neviltis ir vienatvė. Dar esu padėjusi paskutiniąją Karl Ove Knausgaard serijos „Mano kova“ dalį. Tikiu, kad kada nors prie jo grįšiu.

Justinos Raugevičienės ir Viktorijos Lankauskaitės nuotraukos. Fotografuota KTU Design Library ir Studentų miestelio bibliotekoje.

2 mintys apie „Aldona Tüür, „Kiltų nuomos“ autorė: „Visi sakė: rašyk, rašyk apie savo darbą““

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s