Apie rašymą

Apie rašymą „į stalčių“, terapiją ir norvegą, kurio knygas iš neapykantos degina

Jeigu jūs bent kiek panašūs į mane, tai gyvenate ne vieną gyvenimą. Ir vienas iš jų būtinai vyksta ne toje realybėje, kurią sugalvojo dievas, nulėmė tėvai, o toje, kuri gimė kito žmogaus galvoje. Pirmiausia, kaip mintis, o po to – kaip istorija. Aš gyvenu knygose, kurias skaitau. Žinau, kad tai yra viso labo raidės ant popieriaus. Keista, kad neretai ši realybė atrodo tikresnė už tikrą.

Ne taip seniai baigiau trečiąją norvego Karl Ove Knausgaard „Mano kova“ serijos knygą. Apsėsta ir autoriaus, ir kūrinio pradėjau googlinti. Pasirodo, vienas antifanas įbėgęs į knygyną bandė padegti ketvirtąją autoriaus knygą, nes tokių rašyti negalima. Praėjo septyneri metai nuo paskutinės „Mano kovos“ knygos originalo kalba. Žiūrėdama interviu su rašytoju iš įvairių laikotarpių, pamačiau akivaizdų skirtumą tarp to, kaip žmogus atrodė tik išleidęs savo autobiografinį romaną ir to, kaip jis atrodo dabar, kai paskutinė bestseleriu tapusios serijos knyga pasirodė anglų kalba. Šiandien rašytojas atrodo ne tik vyresnis, bet ir laimingesnis.

Galvoju, štai ir įrodymas, kad rašymas veikia terapiškai.

Kai man siūlo pravesti rašymo terapijos užsiėmimą, dažniausiai pasakau, kad vedu rašymo praktiką, ne terapiją. O tada pacituoju Natalie Goldberg: „Rašymas nėra terapija, bet gali turėti terapinį poveikį“. Tada dar prisimenu Jane Smiley, kuri sakė, kad rašytojas panašus į psichoterapeutą – abu sprendžia tam tikrą problemą. Tik jeigu romano atveju problema vienaip ar kitaip išsprendžiama knygos apimtyje, t.y., matyti pabaiga, psichoterapijos atveju (tikiuosi, kolegos atleis), ta pabaiga ne visada apibrėžta ir numatoma.

Rašymas vardan „terapinimosi“ man visada atrodė toks šiek tiek narciziškas užsiėmimas. Dažnai girdžiu, kad žmonės sako, jog rašo sau, „dėl savęs“ ir jokiu būdu nenori tais parašymais dalintis. Taip atsitinka ir kūrybinio rašymo grupėse – staiga suprantama, kad tai, ką parašei yra per daug asmeniška ir nesinori taip atsiverti. Kita vertus, kadangi esu orientuota į rezultatą, man visada atrodo, kad tas tekstas, kuris neturi skaitytojo, neatlieka savo funkcijos – jis neperduoda žinios. Be to, negaunamas atgalinis ryšys, iš principo niekuo su niekuo nesidalinama. Ar toks rašymas gali būti terapiškas?

Apie tą baisumą atsiverti. Anne Lamott sako: „Rašykit taip, lyg jūsų tėvai būtų mirę“. Kartais studentams taip sakau. Kartais perduodu ir kitą jos patarimą – vokit savo draugus, gimines ir kaimynus. Žmonėms patinka, kai jie atsiduria romanuose, net jeigu yra vaizduojami nusikaltėliais. Šiuo pastaruoju dalyku suabejojau, kai perskaičiau Ann Patchett romaną „Vieningieji“, kurio herojus primušė rašytoją dėl to, kad šis pavogė jo gyvenimo istoriją. Romanais tikiu labiau nei dokumentika, todėl jau nebesu tikra, kiek saugus tas vogimas. Bet viena aišku (čia irgi iš Anne Lamott) – nieko gero neparašysi, jei nesileisi į tamsius savo užkaborius ir nesusidursi su savo monstrais.

Ar viskas, kas yra parašyta atvirai ir apie skausmingus dalykus būtinai verta pasidalinimo? Ir taip, ir ne. Taip, atvirumas yra ta valiuta, kuria perkami skaitytojai. Taip, Knausgaardas, rašydamas apie savo konfliktus su žmona, kakojimą miškuose ir nusiaubtą alkoholiko tėvo butą, mane užkodavo visoms šešioms knygoms. Bet ar būčiau skaičiusi toliau, jei knyga nesiskaitytų kaip romanas? Ne.

Rašydama esu ir labai giliai savyje, ir šalia savęs. Net kai rašau pirmu asmeniu, išlieka distancija tarp „aš“ popieriuje, ir manęs, sėdinčios prie stalo tuščiame kabinete, už lango po truputį besirenkant sutemoms. Tikriausiai ta distancija yra tai, kuo rašymas gali būti terapiškas. Savirefleksija, žvilgsnis iš šalies bent jau sustabdo, prablaivina, leidžia aiškiau susidėlioti mintis. O jeigu tas žvilgsnis iš šalies būtų kito žmogaus? O kas jeigu man veidrodį pasižiūrėti į save pakištų kitas? Baisoka, suprantu jus.

Ar kitam žmogui įdomu tai, kas mano viduje? Oi, manau, kad labai. Esam baisiai smalsūs. Bet nesu naivi, kad galvočiau, jog kitas turėtų kantrybės skaityti mano minčių ir pojūčių nuotrupas, jei nepasistengčiau parašyti taip, kad suprastų. Žmonės užkoduoti suprasti istorijas. O istorijos turi pagrindinį herojų, turi pradžią, vidurį, pabaigą, turi konfliktą ir turi to konflikto sprendimą.

Galiausiai, į istorijos rėmus savo gyvenimą verta sudėlioti vien tam, kad tau pačiai jis suteiktų daugiau prasmės. Įžvelgus tam tikrą naratyvą, galima apie jį galvoti, lyginti su kitais, keisti.

Paimti skausmingus, tikrus išgyvenimus ir papasakoti juos kaip sceną romane. Šiek tiek paaštrinti dialogą, pakeisti scenos eigą, perkelti ją į kitą vietą, galbūt įterpti kitų veikėjų. Visa tai daryti nepakeičiant esmės. Galvoti apie save, tada apie save-skaitytoją, tada – apie skaitytoją. Tikiu, kad taip daro visi romanistai, tik tradiciškai romane kokteilis suplakamas iš tokios gausybės patirčių, kad neretai ir pačiam autoriui sunku atsekti ingredientus. Mano aptariamas norvegas liko prie tikrų vardų ir kiek įmanoma autentiškesnių prisiminimų.

Kiekviename iš mūsų gyvena knyga. Bet ne visų iš mūsų gyvenimai pavirto bestseleriais.

Kam to reikia mums, skaitytojams? Kam man iki smulkmenų žinoti kito žmogaus rutiną, kiek jis išgeria kavos ir surūko cigarečių, kam nervuotis dėl jo konfliktų, stebėtis jo sprendimais? Žinot, kai išvažiavau į Škotiją pagyventi, pusę metų tik stebėjau žmones jų nevertindama, nes jų nesupratau. Po pusės metų nusiraminau supratusi – žmonės kaip žmonės, tokie pat kaip aš. Ir man ta ramybė, ir žinojimas, kad visur, kiekviename pasaulio kampelyje, gyvena žmonės, tokie kaip aš, padeda. Nors suprantu, kad visas terapines naudas šiuo atveju susirinko romanistas, aš, skaitytoja, paėjau truputį jo keliu. Ir, pasak senovės graikų, pasiugdžiau savo gebėjimą atjausti žmones jų kasdienybėje.

Galvoju, kad Knausgaardas labai gudriai „pasiterapino“. Pavertė savo gyvenimą romanu. Dėl to autentiškumo (tikri vardai ir panašiai), sukonfliktavo su giminėmis ir draugais, suprato, kad jei būtų žinojęs, kokių sulauks reakcijų, niekada to nebūtų daręs, pasakė: „aš atidaviau savo sielą“ ir „daugiau niekada nerašysiu“. Bet šiandien jis atrodo laimingas. Ar toks būtų, jei būtų rašęs „į stalčių“? Jei atvirai, abejoju.

2 mintys apie „Apie rašymą „į stalčių“, terapiją ir norvegą, kurio knygas iš neapykantos degina“

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s