Jau seniai noriu rašyti šia tema. Bet nežinau, iš kurios pusės pradėti. Šįkart pradėjau nuo pavadinimo. „Kiltų nuoma“ irgi prasidėjo nuo pavadinimo. O gal nuo pirmos eilutės? „One, two, three… They come in…“ ji tiesiog atsirado mano galvoje vieną dieną enant nuo bendrabučio iki stotelės. Prisimenu, snigo. Semestras buvo įpusėjęs, jau mirtinai reikėjo pradėti dėlioti savo portfolio kūrybinio rašymo paskaitai.
Tiesa, dėl sniego galbūt apsirinku. Galbūt snigo kitą dieną, kurią tiesiog gerai prisimenu, nes snigo Dundee ne taip ir dažnai. Autobuso stotelėje tą dieną laukiau kartu su iki ausų apsimūturiavusia pagyvenusia moterimi. Pro šalį praėjo vyrukas, vilkintis šortus. Moteriškė pažiūrėjo į mane ir pakilnojo antakius. Pasijutau priimta į bendraminčių būrelį, kažką tokio kaip – „mes, sveikai mąstančios moterys“, ir jie.
Kol kas šio epizodo nepanaudojau savo apsakymuose. Nežinau, ar jis ten atsiras. Gali būti, kad situacija bus kita, galbūt vyriškis sustos ir kažką pasakys, o gal drebės iš šalčio. Man ta viena realybės detalė pridės tikrumo, kad ir ką tas žodis reikštų, kad ir kokiame kontekste atsirastų.
Yra toks vienas rašymo pratimas: „Parašykite savo gyvenimo istoriją, kurioje būtų ir tikrų, ir išgalvotų faktų“. Kai turėjau atlikti šį pratimą seminare, su didžiuliu malonumu prikišau į savo gyvenimą išgalvotų faktų ir nustebau, kad ne visiems buvo taip lengva. Aišku, vėliau tą patį pratimą daviau ir savo studentams, ir seminarų dalyviams. Netikėčiausia reakcija buvo pirmakursių „tiksliukų“, kurie mane apkaltino, kad mokau juos meluoti. Po tos paskaitos turėjau keletą diskusijų su skirtingais žmonėmis apie tai, kas yra melas, kas tiesa, o kas – menas. Bet jau nukrypau nuo temos.
Kūrybinį rašymą universitete dėstau anglų kalba. Studentai savo kūrinius taip pat rašo angliškai. Ir, neišvengiamai, beveik vien apie Džonus, Piterius, Saras, Alison, Brendonus ir Brajanus. Beveik visi kūrinių personažai gyvena JAV arba Jungtinėje Karalystėje, arba kitoje šalyje, kurioje anglų kalba yra gimtoji. Turiu keletą hipotezių, kodėl taip yra. Pirma, tikriausiai yra labai keista rašyti angliškai ir tekste naudoti lietuviškus vardus (kai rašiau apsakymus anglų kalba, mano herojės vardas buvo Eva, kad anglakalbiui skaitant nekiltų sunkumų). Antra, turbūt kalbos žinios kažkokiu tai būdu paveikia tekstą – jei nuo mokyklos suolo angliškai skaitai apie Londoną ir Niujorką, tikriausiai atrodo, kad tik apie tuos miestus ir gali ta kalba rašyti. Ir, trečia (šitą priežastį sugalvojau ne aš, bet man rodos, kad ji – labai svarbi) – lietuvių literatūroje neturime tokių rašytojų, kokiais norėtume tapti. Va, škotai turi Irvine Welsh, todėl kartas nuo karto rašo apie narkomanus ir nesigėdija rašyti škotiškai. Ką jau čia – aš ir pati rašau ne apie Lietuvą. Ar ne apie tokią Lietuvą. Ar ne apie tokius lietuvius. Turbūt ir vėl nukrypau nuo temos.
Ką noriu pasakyti – kai žmogus, negyvenęs kitoje šalyje, rašo apie žmones, kurie gyvena toje šalyje, būti įtikinamu labai sudėtinga. Esu skaičiusi studento apsakymą, kuriame niujorkietis, nuvykęs į Londoną, žiūrėdamas į Big Beną sako: „Koks didelis…“ Tiesa, kur kas labiau mane nustebino apsakymas apie dvylikametį, kurio tėtį nužudė, o jis su dideliu entuziazmu ir be jokio liūdesio padėjo policijai suimti mamą, kuri pasirodė žudikė. Pasakojimai nesukrėtė, nes jais nepatikėjau. Nesakau, kad Big Benas negali atrodyti didelis kontekste, ar, kad trauma negali pasireikšti tam tikru abejingumu. Galvoju, kad pirmu atveju tekstą būtų išgelbėjusios detalės – vieno autentiško interjero aprašymas (interjeras gali būti ir lietuviškas, bet perkeltas į Niujorką ar Londoną), antru atveju reikėtų atlikti sunkesnį darbą – gilintis į savo jausmus, bandyti prisiminti, kokie kūniški pojūčiai ir dvasiniai potyriai aplanko, kai išgyveni didelį skausmą, ir bandyti tai aprašyti. Jeigu būčiau bent kažkuo patikėjusi tuose pasakojimuose, būčiau patikėjusi viskuo.
Nieko naujo čia neparašiau – Samuelis Tayloras Coleridge‘as dar devynioliktame amžiuje teigė, kad jei rašytojas gebės pažadinti „žmogiškąjį interesą“ ir pasiūlys kažką panašaus į tiesą, skaitytojas savanoriškai „sustabdys“ netikėjimą ir patikės istorija, kad ir kokia fantastinė ji būtų. Šiek tiek teisybės, šiek tiek fantazijos, realūs faktai ir išgalvoti kontekstai, tikros problemos ir sukurti dialogai, pažįstami žmonės ir užaštrinti jų asmenybės kampai. Kai filmo pabaigoje pamatau eilutę: „Bet koks panašumas į realius asmenis yra atsitiktinumas“, pagalvoju – kaip čia pasakius. Atsitiktinumo faktorius turbūt egzistuoja, bet jeigu išgalvoti žmonės visiškai neprimintų tikrų, dėl ko žiūrėtume filmus ir skaitytume istorijas?
Neseniai pradėjau dėstyti kūrybinį rašymą pradinukams. Paklausti, ko reikia, kad būtum rašytojas, jie, aišku, sako „fantazijos“. Bet kai paklausiu, ar būtų įdomu skaityti tokį pasakojimą, kuriame vien tik fantazija (prieš tai išsiaiškinom, kas yra ta fantazija), beveik visi sako: „Nee“. „O kodėl?“ „Nu, nes tada negalėsi įsivaizduoti, kaip viskas vyko iš tikrųjų“. Žinoma, yra kita pusė – kartais fantazija yra tokia pažabota, kad bet koks bandymas svajoti suprantamas kaip melas. O meluoti – negražu.
Dabar turbūt metas prieiti prie tų 36 klausimų, apie kuriuos užsiminiau pavadinime. Viskas prasidėjo nuo straipsnio „New York Times“. Jame pasakojama istorija apie įsimylėjimą, paremta psichologiniu eksperimentu – laboratorijoje žmonės buvo prašomi užduoti vienas kitam 36 klausimus ir į juos atsakyti, žiūrint į akis. Tiriami buvo nesusituokę skirtingų lyčių žmonės. Po kurio laiko paaiškėjo, kad nemaža dalis tų žmonių vėliau susituokė. Tai čia toks eksperimentas, bet straipsnis yra visai kita istorija apie tą patį. Tik kur kas asmeniškiau. Paskaitykit.
Kai pradėjau rašyti apsakymą „Laiškai“, galvojau, kokius laiškus vaikinas turėtų rašyti merginai, kad ji apsipręstų pakeisti gyvenimą? Ar iš viso tai įmanoma? Tada prisiminiau tuos 36 klausimus. Ir pagalvojau – jeigu yra tokie klausimai, vadinasi, yra temų, kuriomis išsikalbėję žmonės tampa artimesni. Net tada, kai išsikalba tik vienas žmogus, o kitas – klauso, poveikis turėtų būti.
Atsiverčiau klausimų sąrašą ir išsirinkau temas, kurios man pasirodė artimos (vaikystė, profesiniai pasirinkimai, sunkūs jausmai). Galvojau, kokios gyvenimiškos situacijos galėtų privesti prie tų temų atsiradimo atvirlaiškiuose. Pagalvojau apie save. Teko prisiminti situacijas, kuriose jaučiau gėdą, ir koks tai buvo jausmas (man jis – nemaloniai šiltas). Turiu prisipažinti – buvo ne taip ir lengva, matyt, jau labai seniai taip jaučiausi.
Galiausiai, tekstas atvirlaiškiuose nė kiek neprimena 36 klausimų iš ano eksperimento, bet aš tikiu, kad tie laiškai mano apsakymų herojus gali paskatinti įsimylėti. (Beje, ne viena skaitytoja sakė, kad laiškai – geriausia to apsakymo dalis.)
Ir dėl ko dabar vėl, atrodo, nukrypau nuo temos? Vien dėl to, kad pasakyčiau, kad realybė fikcijoje atsiranda pačiomis įvairiausiomis formomis. Kad įkvėpimas yra ne kažkas labai nutolusio nuo gyvenimo, o kaip tik – kažkas labai jam artimo.
Galiausiai, turbūt reikėtų apibrėžti tą temą, kurią vis bandžiau apeiti ratu. Matyt, kad rašiau apie ribą tarp tikrovės ir fikcijos, ir matyt, kad bandžiau pasakyti, kad viena be kitos – neegzistuoja. Gražiai ši tematika atsiskleidžia interviu su rašytojais – čia ir čia, ir kitur.
Kodėl man tai svarbu? Matyt, kad tikiu asmenine tiesa, tokiu specifiniu pasaulio matymu, kurį gali atrasti gerų rašytojų kūriniuose. O grožinėje literatūroje aš ieškau atsakymų į visus gyvenimo klausimus.
rasymopraktika.com 