Seminarai

Herojaus kelionė

Pirmą kartą apie mitologą Josephą Campbelą ir jo herojaus kelionę sužinojau, skaitydama kolegės Egidijos straipsnį apie šventąjį Gralį, kurį publikavome viename iš pirmųjų žurnalo „Aš ir psichologija“ numerių. Nuo tada atkreipiau dėmesį į kelionės, gal ir ne visai herojiškos, schemą, atsikartojančią gyvenime – iš pradžių pabunda mintis, kad reikia keistis, tada užauga pasiryžimas, tada leidiesi į pokyčių kelią o tada – jau kaip Dievas duos.

Galvoju apie save – kaip pasirinkau studijas, kaip atradau savo darbą, kaip pradėjau rašyti. Akivaizdi herojaus kelionė įvyko, kai palikau darbą, kuriame dirbau daugiau nei 10 metų, išnuomojau butą ir, pasiėmusi tiek pinigų, kad jų užtektų pragyventi kitoje šalyje pusę metų, iškeliavau gyventi ir mokytis kūrybinio rašymo į Škotiją. Kelionė užtruko beveik trejus metus.

Lengva patikėti struktūra, kai jos egzistavimą įrodo pats gyvenimas, ir patvirtina patikimi dokumentai. J. Campbelas, amerikietis literatūros profesorius, mitologas herojaus kelionės struktūrą atrado analizuodamas įvairių pasaulio tautų mitus. Man, tikinčiai literatūra, to ir pakanka.

Knygoje „Herojus su tūkstančių veidų“, parašytoje 1949-aisiais (vertimas į lietuvių kalbą „Tyto alba“, 2015) jis rašė ne apie mano, o apie Budos, Jėzaus, Gilgamešo, Heraklio ir kitų mitologinių herojų keliones. Ne aš esu jo išanalizuotųjų mitų pagrindinis herojus. Ir vis dėlto, jis kalba apie mane. Ir apie Aną Kareniną. Ir apie Rouz iš „Titaniko“. Ir apie Harį Poterį, Frodą, Džoną Snou, Gurovą iš Čechovo „Damos su šuniuku“, Bridžitą Džouns.

Ką bandau pasakyti? Ne tai, kad kiekvieno iš mūsų gyvenimas yra knyga, nors taip irgi atsitinka, o tai, kad mes žiūrime į savo ir kitų gyvenimą, į pasaulio ir istorinius įvykius, kaip į istoriją, pasakojimą, visumą. Tas pasakojimas turi tam tikrą struktūrą, pavyzdžiui, pradžią, vidurį, pabaigą. Jei mūsų gyvenimo įvykiai nesusidėlioja į tam tikrą struktūrą, sakome: „nėra prasmės“ ir jos ieškome. Jei knygos herojų gyvenimo įvykiai neturi mūsų smegenims atpažįstamos struktūros, sakome: „nesąmonė“ ir metame knygą šalin. Arba kankinamės, bandydami įžvelgti joje kitus dalykus.

Kitų dalykų literatūroje apstu, juos atradus aplanko katarsis ir kiti malonūs išgyvenimai, bet aš esu struktūros fanė. Jei, sakykime, egzistuotų skirtingi tikėjimai apie literatūros, ir apskritai, rašytinio žodžio poveikį, mano tikėjimas vadintųsi struktūristė. Kai kūrinys neturi aiškios ir lengvai atpažįstamos struktūros, jis tampa sunkiai prieinamas eiliniam skaitytojui. O aš tikiu, kad visi kūriniai turi būti prieinami eiliniam skaitytojui, ne tik elitui.

Jei sakysite, kad nerašote romanų ir jums struktūra nereikalinga, aš pasakysiu, kad bet kokio ilgumo tekstas – postas facebooke, elektroninis laiškas, reklaminis šūkis ar sveikinimas draugui – jei tik yra baigtinis kūrinys, turi turėti struktūrą. Tam, kad būtų suprantamas. Tam, kad būtų „užkabinantis“, tam, kad suteiktų pažadą, jog už žinutės stovi patikimas ir savo darbą išmanantis pranešėjas.

Amerikietis eks mokslininkas, dabar – mokslo žurnalistas Randy Olsonas savo knygoje „Hjustone, turime istoriją“ (angl. Houston, we have a narrative) aprašo Uri Hasson 2008-aisiais atliktus tyrimus, kuriuose tiriamieji žiūrėjo dviejų rūšių filmukus: Hičkoko filmų ištraukas arba atsitiktinius žmones, nufilmuotus, kaip jie vaikšto po parką. Pasirodė, kad žmonių smegenys, kai jie žiūri filmus su rišlia istorija (Hičkoko filmų ištraukas) veikia aktyviau, be to, labai panašiai – mokslininkai tai įrodė, prijungę prie smegenų tam tikrą aparatūrą. Jei įdomu, galite apie tai pasižiūrėti TED paskaitą.

Tas pats R. Olsonas siūlo ypač trumpą, tačiau, jo nuomone, labai veiksmingą trijų sakinių struktūrą – IR, BET, TODĖL – mokslo žinutėms komunikuoti. Mes tyrėme, eksperimentavome ir bandėme (IR), kol vieną kartą atradome naują būdą (BET), kuris suveikė ir atvėrė naujus kelius (TODĖL).

R. Olsonas – ne vienintelis, kuriantis savo kūrinio struktūros modelį ant herojaus kelionės pagrindo. Be to, ir pati herojaus kelionė atkartoja ir išplečia Aristotelio pasiūlytą klasikinę kūrinio struktūrą, kuri buvo perfrazuota ir adaptuota daugybę kartų. Esmė ta, kad struktūra mums, savo gyvenimą suvokiantiems kaip istoriją, reikalinga. O herojaus kelionės modelis man patinka tuo, kad jo centre – personažas, t. y. žmogus.

Atsimenu, kai vedžiau herojaus kelionės seminarą Nidos meno kolonijoje, ten rezidavę menininkai man karštai prieštaravo: „Ką čia dėstai, tradicinis pasakojimo modelis juk nuobodus!“. Ir sutikau, ir nesutikau su jais – neišmanydamas tradicinio pasakojimo modelio, nežinai, kaip su juo eksperimentuoti, neturi jokio atspirties taško improvizacijoms.

Žinokit, tos teorijos mano seminaruose būna maždaug tiek, kiek čia parašiau. Visa kita – bendravimas ir atradimai rašant ir dalinantis savo tekstais su grupės bendražygiais. Kiekviena rašymo grupė yra kelionė, kurioje atrandami herojai (personažai), išgyvenami jų susidūrimai su pasauliu ir kitais herojais. Aišku, kūrybinio rašymo seminarai yra vienas iš būdų pažinti save, tačiau tai – ne terapinės grupės. Savo grupių dalyviams keliu tikslą tapti geresniais rašytojais, tyrinėjant ir bandant kūrybinio rašymo metodus.

Jei mes tapsime geresniais rašytojais, praturtės ne tik lietuvių literatūra, bet ir pasaulis taps geresnis. Neišvengiamai.

BeFunky-collage

Keliautojos Nijolės Koskienės nuotraukos.

Daugiau apie mano vedamus seminarus – čia.

1 mintis apie „Herojaus kelionė“

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s