Gyventi savo gyvenimą, prisiimti atsakomybę už jį – tai raginimas, kurį išgirsite ne iš vieno psichologo. O ką šie žodžiai reiškia jiems patiems? Tardamasi dėl pokalbio su psichiatru psichoterapeutu Aleksandru Alekseičiku, pasakau, kad užduosiu vieną klausimą. Pokalbis nuveda toli. Ir giliai.
– Ką jums reiškia žodžiai: „gyventi savo gyvenimą“?
– Gyventi savo gyvenimą – tai beveik aidas pasakymo būti savimi. Gyventi ne svetimą gyvenimą, kurį man galėjo primesti, pavyzdžiui, tėvai. Mano atveju, tėvai, ačiū Dievui, nieko neprimetinėjo ir aš realizavau save tokiu, kokiu, maniau, turiu būti, nepakartojamu. Aišku, turinčiu už savo nugaros gimtinę, tėvų, senelių ir šeimos istoriją. Turiu orientuotis, kokie mūsų gabumai, stipriosios pusės, kokios – silpnos. Tačiau turiu būti ir kitoks, rinktis savo kelią. Rinkausi iš keturių specialybių, vis tik išsirinkau tradiciškai, kaip ir tėvai – mediciną. Išsirinkau psichiatriją, psichoterapiją, o vėliau sukūriau savo terapinę mokyklą, kuri vadinasi Intensyvus terapinis gyvenimas. Religiniu požiūriu, mes visi sudaryti pagal Dievo atvaizdą ir panašumą. Visą gyvenimą šito atvaizdo ir panašumo reikia ieškoti, o paskui realizuoti. Jeigu Dievo sumanymą apie save gerai įžvelgiu, ne nuspėju, o įžvelgiu, ir einu tuo keliu, tada man besąlygiškai turi sektis. Psichologiškai ir religiškai – taip yra būti savimi.
– Gyventi savo gyvenimą – tai būti savim. Kas jums padeda būti savimi?
– Tikėjimas. Toks praktinis tikėjimas, pagal apaštalą Paulių: „Tikėjimas yra įsitikinimas nematomais dalykais, ir gavimas to, ko lauki“. Tikiu ir einu pasirinktu keliu. Jeigu gaunu, tai, kuo tikiu, vadinasi viskas tvarkoje. O jeigu negaunu, vadinasi – tai netikras tikėjimas. Ne tas, kuris padeda veikti.
Pavyzdžiui, tikiu, kad su Dievo pagalba būsiu geru specialistu, man seksis, turėsiu gerų pacientų. Praktiškai mane turi saugoti angelas sargas, na dar geriau – keletas. Be abejo, taip ir yra. Mane, pavyzdžiui, bandė prieš metus išvaryti iš užimamos darbo vietos, pareigų, sakydami, kad aš jau senas. Turiu visai padorią pensiją, galėčiau tinginiauti, bet iš kitos pusės – nejaučiu, kad būčiau pensininkas, esu pilnas jėgų. Tačiau svarbiausia, matau, jog mano bendradarbiai nenori manęs išleisti, kad aš čia tikrai reikalingas. Pacientai taip pat yra mano sargai. Pavyzdžiui, kunigas sako: „Aš už jus melsiuosi visą gyvenimą“. Klausinėju: „Mano gyvenimą, ar jūsų gyvenimą?“, nes jis jaunas. Jis sako: „Be abejo, savo gyvenimą“. Štai, savo, savo gyvenimas. Galvojama, kad tikėjimas yra abstraktus dalykas. Ne, tikras tikėjimas yra gyvenimo būdas. Gyvendamas pagal savo tikėjimą nuolat gaunu palaikymą. Tokiu būdu tikrinam ryšį – iš vienos pusės su žeme, su savo šaknim, o iš kitos – kiek aukštai į viršų mes augam, iki dangaus.
– Savo knygoje jūs rašot: „Gyvenant drąsiai iš visų jėgų galima išgyventi bet kokią psichinę ligą“. Ką tai reiškia gyventi drąsiai, iš visų jėgų?
– Na, pavyzdžiui, dauguma žmonių, sulaukę šešiasdešimt penkerių, pasiduoda. Galvoja: „Jaunystė baigėsi, ką dabar…“ Ir tikrai – pavyzdžiui, gydytojų psichiatrų suvažiavime rinkome valdybą. Aš kažką siūlau, ir, galbūt iš dėkingumo siūlo mane. Tačiau, už direktorių balsuoja šimtas, o už mane – tik dvidešimt. Jis yra jaunas, energingas, sėkmingas. Rodosi, jeigu taip – tai viskas, aš turiu pasiduoti, užleisti kelią jauniems. Ne, esu drąsus. Pirma, už jį balsuoja šimtas, bet kokie? Už mane – dvidešimt, bet kokie. Už mane balsuoja žmonės, kurie tikrai mane pažįsta ir tiki. Iš jų semiuosi jėgų. Ir iš pacientų. Kaip mane gynė! Be to, atsimenu ir savo protėvius, kurie visi buvo tikri, stiprūs. Aš jaučiu, kad turiu tikrai nemirtingą sielą. Ji stipri ir išlaikys visus išbandymus. Pavyzdžiui, vienas iš geriausių kunigų, kurį kada nors Lietuvoje paskelbs šventu, Bronius Strazdas yra pasakęs, kad iš mano darbų matyti, jog Dievas su manimi. Tai suteikia stiprybės. Esu normalus žmogus, turiu pakankamai daug sunkumų, nemalonumų, pergyvenimų. Ir aš matau, kad su jais susitvarkau, ne tik psichologiniam lygyje, bet prisijungia mano siela. Jeigu aš ką nors darau pagal žinias, visai gerai išeina, jeigu pagal patirtį – dar geriau, su siela, iš sielos – lengviau, o jeigu įkvėptai, nuo Dievo – išvis lengva… Jėgos nėra koks nors mistinis dalykas. Supaprastintai, tai yra poreikiai. Man tai reikalinga. Todėl mano siela įsijungia. Štai dabar kalbu ir jaučiat, kad dalyvauja ne tik mano atmintis, bet ir siela, kuri viską jungia. XVII a. šv. Grigorijus Skovoroda gražiai pasakė: „Siela yra tai, kas žolę daro žole, medį – medžiu, o žmogų žmogumi. Be sielos žolė – tai šienas, medis – malkos, o žmogus – lavonas.“ Jaučiu, kad ne savo žinojimu, ne šienu, o kvapnia žole jus pradėjau „maitinti“.
Žmogus yra kūno, sielos ir dvasios būtybė. Todėl manau, kad psichiatrija – tai nuostabi medicinos sritis. Gaila, jog dauguma psichiatrų nemato nei dvasios, nei sielos. Jie daugiau žiūri į psichofarmakologiją, ir tiki, kad pagerinę žmogui, esančiam depresijoj, nuotaiką, jį išgydys. Ir visai nekreipia dėmesio į tai, kad žmonės jau tūkstančius metų kelia sau nuotaiką degtine bei vynu. Laikinai jiems pagerėja, o paskui – dar blogiau. Jeigu jums bloga nuotaika, laikinai nuo jos pailsėti vaistai padeda. Tačiau žiūrėti į žmogų ne dvasiškai, ne sieliškai ir net ne kūniškai, o farmakologiškai, chemiškai yra negerai. Taip negalima. Tačiau labai nenorėčiau, kad žmonės išsigąstų psichiatrų. Taip, daugeliui jie nereikalingi, bet kai kada – jeigu reikia tai reikia. Tik psichiatrijoj yra dar viena didelė bėda – daugeliu atvejų mūsų ligoniai gydomi. O iš tiesų jie turi gydytis. Pavyzdžiui, aš jums skirsiu vaistus, sakysiu gerkit po šešias tabletes per dieną, o jūs kaip gera pacientė ir gersit. Iš tikrųjų jūs turit po dienos, ar dviejų atbėgti pas mane ir sakyti: „Žinot, ne, šitas vaistas man visai neveikia, o šitas, kurį jūs paskyrėt, kažkaip keistai veikia. Ką nors darykit.“ Matot ir vėl – būti savimi. Mane gydo nuo ligos, apie kurią galbūt aš nesuprantu, bet aktyviai domiuosi gydymu. Savo pacientams sakau, jeigu aš jus gydysiu, nebus gerai, bet jeigu jūs gydysitės, tikrai turit šansų.
– Jūsų terapija vadinasi Intensyvus terapinis gyvenimas. Ką reiškia intensyvus? Ar tai yra kažkas daugiau negu gyvenimas?
– Be abejo. Dabar žmonės mato kitus kaip funkcijas, o ne būtybes, turinčias kūną, sielą, dvasią. Iš šimto žmonių, kurie mano sielai gali būti naudingi, aš išsirenku tik vieną ar du, su kuriais man naudinga, na gal dar ir malonu, bendrauti. Kad fiziškai save pamatytum, reikia prieiti prie veidrodžio. Tam, kad pamatytum save dvasiškai, reikia prieiti prie kito žmogaus ir atsispindėti jo sieloje. Kad save suprastų, mano pacientas turi pamatyti kitą. Pavyzdžiui, kalbant apie alkoholizmą. Yra žmogus, geriantis penkerius metus, yra – kitas, geriantis dešimt metų. Tas pirmasis pamato: „Oho, kokia ano bėda!“ Arba, sakykim, aš piktas, trigubai negu buvau kažkada, o šitas – dešimt kartų. Aš savo žmonos nemyliu, o šitas jos neapkenčia! Ir toliau – nežiūrint, kad taip nemyli, jis tvarkosi. Ką daro? Mokosi būti kantresnis. Matyti savo žmonoje ne bloga, o gera. Kad tikrai save pažintų, žmogus turi pamatyti save atsispindintį kituose, o kad sveiktų turi lyginti save su kitais, matyti kaip kitas tvarkosi. Ir prašyti pagalbos. Tarp kitko, sau padėti būna sunku, o kitam – lengviau. Taip žmonės gydosi. Atpažįsta savo liguistumą kituose, ir padeda kitiems jį atpažinti. Atranda kelią ir padeda vienas kitam juo eiti. Vienam savo pacientui aš duodu užduotis, kad jis įvairiai žiūrėtų į gyvenimą. Jis moka gražiai piešti, ir aš prašau, kad mane nupieštų. Štai, rodo, toks. Sakau, nepriimu, per daug panašus į Adlerį, į Jungą. Tada jis nupiešia mane kitaip. Sakau, jau geriau, rimtesnis, griežtesnis, turi savo viedą. Savo, o ne jų, nors tikrai gerbiami žmonės. Bet vis tiek, žinot, jūs man padlaižiaujat, juk matėt mane įvairų. Tada jis mane nupiešia štai tokį, velnią. Aš prašau, nupieškit geresnį, čia jau esu baisokas. Tada jis nupiešia mane angelą. Ir aš jam sakau – jeigu mokėsit žiūrėti į žmones, į save, į gyvenimą taip įvairiai, tai būsit laisvas.
Tekstas pirmą kartą publikuotas žurnale „Aš ir psichologija“ 2009 m. birželio mėn. numeryje.
rasymopraktika.com 