5 pojūčiai

Dieviškoji nosis

Sako, kad žmogaus siela sveria 21 g. Įsivaizduokite, kad tai – kiekis kvepalų buteliuke, kurį įteikiate žmogui, kad jus prisimintų. Iš kokių kvapų būtų sudarytas jūsų aromatas?

Atsakymą į panašų klausimą radau italų architektų Anna Barbara ir Anthony Perliss knygoje „Nematoma architektūra: vietų patyrimas uosle“. „Mano 21 gramą sudaro svaiginantis pernokusių fragolino vynuogių kvapas pavėsinėje senelių kieme rugpjūčio pabaigoje“ – rašo grafikos dizaineris Filippo. Viename sakinyje apie kvapą atsiskleidžia visa uoslės pojūčio gelmė – jis nukelia į vaikystę, sužadina pamirštus prisiminimus ir sukelia vasaros ilgesį.

Nuo sielos straipsnį pradėjau neatsitiktinai. Ji ir kvapas – neatsiejami. „Išleido paskutinį kvapą“ sakoma apie mirusįjį, ir nemateriali siela vaizduotėje įgyja iš kūno vingiuojančio dūmo pavidalą.

Kvapų piramidė

Senovės Egipte mirtis kvepėjo mira ir sakais – po mirties iš kūno būdavo pašalinami visi organai o ertmės užpildomos kvapiu skysčiu. Egiptiečiai buvo puikūs parfumeriai ir arhitektai. Dėl to ir piramidinė uoslės suvokimo schema nestebina: piramidės viršuje yra aukščiausiosios kvapo natos, tos, kurias suvokiame pirmiausia. Jos yra lengiausiai kintamos, todėl pradingsta greičiausiai (citrusinis, vaisių, prieskonių kvapas); vėliau iškyla viduriniosios kvapo natos (gėlių), ir galiausiai – žemiausiosios (medžio, muskuso, sakų kvapas), kuris išlieka ilgiausiai. Piramidės apačioje, sarkofage ilsėjosi faraono kūnas, kurio ilgalaikį išlikimą garantavo kvapus jo užpildas.

Senovės Egiptiečiai nosies ertmę kaukolėje vadino „nosies šventove“, o egiptologas R. A. Schwalleris teigė, kad Liuksoro šventykla – tai architektūrinis kvėpavimo sistemos planas. Nors šio mokslininko teorija neįrodyta, tačiau faktas, kad ties faraono galva pavaizduota kobra – uoslės ir sveikos nuovokos simbolis – vertas dėmesio.

Žemesnysis pojūtis

Vakarų kultūroje nuo antikos laikų pojūčiai skirstomi į aukštuosius (rega, klausa) ir žemuosius (lytėjimas, kvapas ir skonis). Aukštesnieji pojūčiai siejami su estetiniu pasitenkinimu, tuo tarpu, žmesnieji – su malonumais. Pastarieji dar dažnai įvardijami kaip žemiškieji, tuo aiškiai parodant šių pojūčių vietą hierarchinėje sistemoje. Kalbant apie uoslę pojūčių hierarchijoje, aiškiai atsiskiria Rytų ir Vakarų kultūriniai skirtumai. Kvepalai, aromatiniai aliejai, prieskoniai – visa tai jau seniai atkeliavo iš Rytų, tačiau vakariečiams vis dar mandagu stovėti tokiu atstumu vienam nuo kito, kad nesijaustų kūno kvapo.

Puikiame straipsnyje „Multisensorinė kultūra“ kultūros filosofė Laura U. Marks teigia, kad uoslė skirta ne tik žemiškajam malonumui, ji tarnauja kaip pažinimo įrankis ir gali suteikti estetinį pasitenkinimą. Uoslė padeda atskirti pavojų (gaisras, sugedęs maistas, dujos), tam tikri kvapai sukelia vaizdinius ir prisiminimus, įkvepia kūrybai. Pavyzdžiui, rašytoja Joanne Harris pasakoja, kad vesdama kūrybinio rašymo seminarus neretai naudojasi kvapiomis medžiagomis tam, kad pažadintų dalyvių kūrybiškumą. Rezultatai stebina atvirumu ir atskleidžiamų išgyvenimų gilumu.

Laukinės prigimties likučiai

Atlikite eksperimentą: užsimerkite ir paprašykite, kad kas nors jums duotų pauostyti įvairiai kvepiančių medžiagų. Tegu tai nebus lengvai atpažįstami, tokie kaip kavos ar apelsinų kvapai, be to, ne visi jie turi būti malonūs. Uoskite ir stebėkite savo reakcijas – kas patraukia, kas atstumia, kokie prisiminimai kyla.

L. Marks teigia, kad pavyzdžiui, trumų aliejus turi „laukinį“ ir ne visai patrauklų kvapą. Jei jį uostumėte užsimerkęs, tikriausiai pajustumėte tam tikrą gėdą ir atstūmimą „necivilizuotam“ kvapui. Po to su palengvėjimu ištartumėte: „Ak, juk tai tik trumų aliejus!“ ir užuostumėte jį dar stipriau – tyrimai rodo, kad pažįstamas kvapas juntamas stipriau.

Pats kvapas yra neturalus, tačiau mes jį suvokiame, kaip malonų ar atstumiantį. Beje, tyrimais įrodyta, kad pats nemaloniausias žmogui yra viešųjų tualetų kvapas. Nors žmonių uoslė ne tokia stipri kaip gyvūnų ir šis pojūtis nebe taip svarbus išlikimui, jis mums aiškiai primena gyvūniškąją prigimtį. Uoslė ko gero yra pats asmeniškiausias iš pojūčių, kiekvienam kvapai iššaukia skirtingas emocijas, o apie kai kuriuos iš jų niekaip niekam neišeitų papasakoti.

Beje, „gyvūniškoji“ prigimtis tampa priimtina, kai ji užmaskuojama – mes manome, kad gerai paruoštas kruvinas kepsnys yra gardus ir mėgaujamės brangiais kvepalais, kurių žemiausiose natose dažnai vyrauja kūniškos prigimties, gyvūnų liaukų kvapai.

Uoslė ir gyvenimo kokybė

Ar įsivaizduojate pasaulį be kvapų? Be rytinės kavos, ką tik prasiskleidusių pavasario žiedų, nupjautos žolės kvapo? Kiek mažai suvoktume apie namus, kuriuose lankomės ir koks prėskas būtų juose valgomas maistas!

Nepaisant šių vaizdingų apibūdinimų, jūs tikriausiai, kaip ir daugelis žmonių, manote, jog uoslės netekimas nebūtų labai baisi problema. Su jumis nesutiktų net 2 proc. JAV gyventojų, kurie, anot tyrimų, serga anozmija (uoslės netekimu). Šio sutrikimo priežastys įvairios – chroniška sloga, sinusitas, Alzheimerio, Parkinsono ligos, rūkymas, darbas patalpose, kuriose vyrauja stiprus kvapas, senatvė.

Turkijoje atlikti tyrimai rodo, kad žmonių, praradusių uoslės pojūtį, gyvenimo kokybės vertinimas nukrenta net 20 proc. Be to, žmonių, sergančių uoslės sutrikimais depresiškumo skalės įvertinimai aukštesni.

 Tiltas į pasąmonę

Naujausi neurologiniai tyrimai įrodo psichoanalitikų teiginį, jog tam tikri kvapai yra tarsi tiltas į pasąmonę, leidžiantis pasiekti išstumtus prisiminimus. Pasirodo, kad smegenyse iš tikro esama tam tikro „laidelio“, sujungiančio uoslės centrą su emocijų ir atminties centrais. Tai akimirksniu sukelia reakciją, dar prieš stimului pasiekiant smegenų žievę, kur jis išanalizuojamas ir įvardijamas. Tikriausiai ir jums teko patirti tokių akimirkų, kai netikėtai nukeliauji į vaikystę vien užuodęs muilo ar tam tikro maisto kvapą.

Be to, uoslė – ne tik pats evoliuciškai seniausias, bet ir anksčiausiai žmogaus vystymosi eigoje atsirandantis pojūtis. Kūdikiai dar nematydami jau užuodžia kvapus ir į juos reaguoja.

21

Akimirkai pamirškit, kad esat suaugę ir pauostykit kažką bent iš smalsumo, pavyzdžiui, žurnalo, kurį dabar skaitote, puslapį. Žinau, kad jis nepakvepintas, bet koks malonus popieriaus ir dažų kvapas, ar ne? Iškiškit nosį pro langą ir pauostykit vėją, juk kvepia pavasariu? O jei lyja, galite surengti sau išvyką į kvepalų parduotuvę pasimatuoti kvapų tarsi vakarinių suknelių, o po to atsisėsti su gera drauge išgerti mėtų arbatos.

Knyga, kava, rankų kremas, lietus, žemuogės, lauke džiovinti skalbiniai, vaikiškas muilas, šlapia oda, jūra, sakai, cinamonas, pakalnutės, pyragas, žolė, grybai, žemė. Dvidešimt vienas žodis apie sielą.

Tekstas pirmą kartą publikuotas žurnale „Aš ir psichologija“ 2011 m. balandžio mėn. numeryje.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s