Mano vieta

Eilinį kartą paklausta, ko labiausiai pasiilgstu, netikėtai pati sau atsakau: „Juodai baltų virtuvės grindų“. Pasiilgstu jausmo, kad esu namuose. Kita vertus, esu jį patyrusi ne tik savo virtuvėje.

Pilki aukšti Minsko pastatai ir viduramžius primenanti Edinburgo gatvė, baltas Neringos paplūdimys ir „viskas įskaičiuota“ paslaugas siūlantis Turkijos viešbutis. Šių vietų prisiminimas sukelia skirtingus pojūčius. Į vienas iš jų norisi grįžti, į kitas prisieki gyvenime nekelti kojos. Kitaip tariant, yra vietos ir vietos. Gali apkeliauti daugybę vietų ir nė vienoje iš jų nepabūti.

Senovės romėnai turėjo posakį genius loci, kuris reiškė vietos dvasią. Norėdami šią dvasią išlaikyti lankytojai ir gyventojai turėdavo atiduoti jai deramą pagarbą. Panašų tikėjimą dar ir dabar turi vietiniai Australijos gyventojai. Tuo tarpu mokslininkai kalba apie vietos pojūtį, apimantį žmogaus santykį su tam tikra vieta psichologiniu, socialiniu ir aplinkos aspektu. Manoma, kad vietos pojūtis, jutimas, kad esi namuose yra vienas iš pirminių ir būtiniausių žmogaus poreikių, reikšmingai veikiančių emocinę ir fizinę būklę. Angliškas posakis „namų liga“, (angl. homesickness) kuriuo apibūdinamas namų ilgesys gana aiškiai nurodo sveikatos ir pojūčio, kad esi namuose ryšį.

Vieta aplinkoje, vieta tarp žmonių

Anot architekto K. Lyncho vietos pojūtis – daugialypis vietos kokybės pajautimas. Jis apima visus penkis pojūčius: uoslę, regėjimą, klausą, lytėjimą, skonį. Žmogus instinktyviai pajunta kiekvieno iš šių faktorių poveikį. Galima atsisakyti gyventi pačiame gražiausiame bute, jei kvapas laiptinėje blogas, ar jos sienos nudažytos įtartina spalva. Kita vertus, atkreipus dėmesį į kai kurių vietų defektus, pavyzdžiui, triukšmingumą galima sukurti sąlygas jose patirti pozityvesnį vietos pojūtį.

Tačiau kiekvienam iš mūsų skirtingos vietos yra vietos. Mano močiutės buto kvapas, kurį prisimenu iki šiol, tikriausiai nė vienam iš jūsų nepažadintų tokio vietos pojūčio. Geografas J. Eylesas teigia, kad vietos pojūtis – tai žmogaus kasdienio gyvenimo tam tikroje vietoje santykis su jo vietos pasaulyje pojūčiu. Vietos pojūtis apima ir gyvenimo prasmingumą, ir socialinę poziciją, jis nurodo ryšį tarp kūno, sielos ir visuomenės. Ryšiai tarp kaimynų, įsitraukimas į bendruomenę, rūpinimasis aplinka – visi šie faktoriai sudaro vietos pojūtį.

Namai – tapatumo pratęsimas

Psichiatrė M. Fullilove, ištyrusi žmones, kurie buvo iškeldinti iš namų miestui plečiantis, teigia, jog sunaikinus žmogaus santykį su vieta, padidėja psichologinių sutrikimų tikimybė. Nors objektyviai nauja gyvenamoji vieta gali būti daug švaresnė, ramesnė ir saugesnė, tačiau iširus vadinamosioms emocinėms ekosistemoms žmonės lieka nelaimingi.

„Šaknų“, įsižeminimo pojūtis teigiamai veikia psichologinę būklę. Žinojimas, kur tavo namai, pojūtis, kad esi namuose yra tapatumo dalis, jis padeda sau atsakyti į klausimą „Kas aš esu?“. Edukologė R. Wilson teigia, kad vaikai, kurie auga ramioje, skatinančioje kūrybingumą aplinkoje yra linkę susiformuoti teigiamą nuomonę apie savo vietą pasaulyje. Kasdieniai pasivaikščiojimai sode, ramus kambarys norintiems pabūti atskirai padeda vaikams ugdyti vietos pojūtį ir išmoko juos rūpintis aplinka.

Beje, tyrimų duomenys rodo, kad žinantys, ką reiškia jaustis namuose žmonės, yra labiau linkę rūpintis aplinka, nei kiti. Šiuos skirtingus žmonių tipus lengvai atpažinsite viešajame paplūdimyje vasarą.

Inkarai skirtinguose uostuose

Ką reiškia vietos pojūtis dabartiniame pasaulyje? Kai per televiziją žiūri laidą apie Australiją, kur esi tuo metu – namie ant sofos, ar vandenyno pakrantėje? Socialiniai tinklalapiai, būdami erdve pažintims ir laiko praleidimui, nėra vieta tiesiogine šio žodžio prasme, žmonės vis dažniau keičia gyvenamąją vietą, todėl kai kurie autoriai mano, kad ateityje mes būsime vis labiau ir labiau „bešakniai“, vadinasi, nelaimingi.

Kita vertus, skirtingos aplinkos patyrimas suteikia galimybę susikurti daugialypį tapatumą, pažinti save iš įvairių pusių. Pavyzdžiui, jei turite namą mieste ir sodybą prie ežero galite save vadinti ir miesto gyventoju, ir žveju, ir mokytoja, ir sodininke. Abu šie apibūdinimai bus tiesa, ir abu šį tą atskleis apie jus. Kelionės, skirtingų kultūrų pažinimas suteikia alternatyvą „įsižeminimui“ – tai tarsi galimybė nuleisti inkarus skirtingose vietose.

Emocinė geografija

Vieta tampa vieta, kai jai suteikiama tam tikrą prasmė. Architektas Ch. Norberg-Schulzas rašo: „svetimoje šalyje erdvė yra neutrali, nesusijusi su džiaugsmingais ar liūdnais išgyvenimais. Tik tai erdvei tapus reikšmingų vietų sistema, ji atgyja“. Kad taip atsitiktų, svarbu ne tik praleisti šiek tiek laiko tam tikroje vietoje, bet ir įdėti pastangų jai pažinti. Vietos pojūtį galima išugdyti aktyviai turistaujant tam tikroje pamėgtoje vietoje, kalbantis su vietiniais žmonėmis.

Beieškodama medžiagos šiai temai užtikau tinklalapį apie emocinę geografiją. Jame buvo pristatyta idėja sudaryti savo emociškai reikšmingų vietų žemėlapį, pavyzdžiui, kelionę iki mėgstamiausio čiuožinėjimo kalno, ar iki tvoros, už kurios augo skaniausios vyšnios. Rašydama netikėtai supratau, kad dabar, vaikščiodama svetimame mieste, mintyse kuriu emocinį jo planą: nuo šios kalvos pirmą kartą pamačiau jūrą, čia sutikau draugišką žmogų, o ten paragavau naujo patiekalo. Jaučiu, kaip ši vieta tampa vieta. O kai noriu iš tikro pasijusti namuose, einu į kiną.

Tekstas pirmą kartą publikuotas žurnale „Aš ir psichologija“ 2011 m. kovo mėn. numeryje.