Neseniai svarsčiau, ar pirkti marškinėlius su užrašu: „Who needs a boyfriend when you have a record collection and a box full of chocolate muffins“ (iš anglų k.: „Kam reikalingas vaikinas, kai turi muzikos įrašų kolekciją ir pilną dėžutę šokoladinių keksiukų“). Marškinėliai buvo gražūs, man tiko, ir užrašyta gana gražiai, tik terminologija truputį sutrikdė – ar gerokai virš trisdešimties vyrai vis dar vadinami vaikinais? Ar tikrai muzikos įrašų kolekcija yra vertinga atsvara santykiams? Ir gal galima būtų, prašau, šokoladinius keksiukus pakeisti vynu?
Iš draugų girdėjau komentarą, kad kiekviename mano straipsnio sakinyje galima įžvelgti po psichologinę problemą. Ir tikrai, paskutiniuose keturiuose paminėtosios – nuo vienatvės ir nesusitaikymo su savo amžiumi, iki alkoholizmo – puiki medžiaga, išnagrinėta knygose ir apsakymuose, ir moksliniuose straipsniuose, ir, galiausiai, nesibaigiančiuose pokalbiuose prie arbatos puodelio.
Penki svarbūs laipteliai
Socialinės teorijos teigia, kad tradiciškai, tapdamas suaugusiuoju, žmogus turi užlipti penkiais lapteliais: pabaigti mokslus, išsikraustyti iš tėvų namų, įgauti finansinę nepriklausomybę, sukurti šeimą ir susilaukti vaikų. Vakarietiško pasaulio statistika negailestinga – jaunų žmonių (iki 25 m.) bedarbystės lygis auga (Jungtinėje karalystėje jis siekia 21, Lietuvoje – beveik 23 proc.), todėl jie siekia kiek galėdami ilgiau pratęsti studijas. Vis didėja žmonių, pirmą kartą įsigyjančių būstą, amžius, vis daugiau suaugusių žmonių gyvena su tėvais, o šie skiria vis daugiau pinigų savo atžalų, jau seniai perkopusių per 18-ką išlaikymui.
JAV vyrų vedybinis amžius šoktelėjo nuo 24 (1970-ieji) iki 31 (2001), o moterų – nuo 22 iki 29. Vaikus moterys vidutiniškai gimdo sulaukusios 30-ties, ir vis daugėja tokių, kurios pirmagimio susilaukia būdamos keturiasdešimtmetės. Net ir Lietuvoje šiandien nieko nestabina faktas, kad žmonės, būdami virš trisdešimties, keliauja po pasaulį, keturiasdešimties keičia ne tik darbą, bet ir profesiją, ir pasilieka sau laisvės rinktis iš naujo.
Vieniši parazitai ar besiformuojantys suaugusieji?
Jeigu tyliai sau manote, kad tokios tendencijos būdingos tik išlepusiems Vakarams, o pas mus viskas daug tradiciškiau ir geriau, turiu jums priminti, kad jau nemažai metų keliaujame Vakarų kryptimi. Mokslininkai nurodo, kad priežastys, nulėmusios tokią užsitęsusią paauglystę yra ir ekonominės (tampa vis sunkiau įsigyti būstą ir pasiekti finansinę nepriklausomybę), ir psichologinės (nenorima prisiimti suaugusiųjų atsakomybės). Ir nors tradicinė visuomenė žiūri į tokius peraugusius paauglius pro surauktus antakius (Japonijoje jie vadinami vienišais parazitais), tikėtina, kad šis fenomenas išliks.
Yra pasiūlymų ne tik priimti užsitęsusios paauglystės periodą, kaip normalų reiškinį, bet ir suteikti jam tokias pačias „teises“ kaip paauglystei. Iš tiesų, šiandien paaugliai jau „legaliai“ laikomi beveik nepakaltinamais dėl hormonų audrų ir identiteto paieškų. Galbūt ir logiška, kad visuomenėje, kurioje beveik pusė santuokų baigiasi skyrybomis, religiją keičia mokslas, o medicinos pažanga lemia, jog vis daugiau žmonių atšvęs savo 100-metį, žmonės renkasi ilgiau mėgautis laisve?
Gal kiek ir aplinkui, tačiau atsakiau į pirmąjį savo iškeltą klausimą – ar vyras virš trisdešimties vis dar gali būti laikomas vaikinu? Gali. Tiesą sakant, vienas toks būdamas 44-erių primygtinai aiškino, kad širdyje jam vis dar 28-eri. Kas link kitų atsakymų – nesu tikra. Santykiai ar muzikos/knygų/filmų kolekcija? Vyno taurė ar pasivaikščiojimas paupiais? Pasimatymas, ar…
Stop. Štai ir priartėjau prie dar vienos „šių laikų“ naujovės – (ne)pasimatymų. Psichologė Jessica Massa teigia, kad turėtume pakeisti savo požiūrį į „to vienintelio“ paieškas. Vietoj to ji siūlo susitelkti į „Šutvės“ (angl. gaggle) formavimą. Tikriausiai savo aplinkoje turite bendradarbį, su kuriuo pietaujate, draugą, su kuriuo smagu nueiti į koncertą, o gal palaikote ryšius su savo buvusiuoju? Šalia šio straipsnio rasite J. Massa pasiūlytą „šutvės“ narių sąrašą, kurį, tikiu, galite papildyti savais/savitais egzemplioriais. Tad net jeigu neturite nuolatinio vaikino, savo poreikius patenkinate platoniškai bendraudama su keletu vyrų.
Nuo (ne)pasimatymo link pasimatymo
Bendraudamos su vyrais (ne)pasimatymo atmosferoje (darbiniai pietūs, neįpareigojančios žinutės, susitikimai prie įmonės kavos aparato), nejaučiame įtampos, kuri būdinga pasimatymo bendravimui. Nė viena pusė nesistengia pasirodyti geresnė, nei yra iš tiesų, bendraudami būna savimi, todėl nenuostabu, kad tokie santykiai gali pavirsti romantiškais. Na, o jeigu turite bendradarbį, kuris jums duoda puikių karjeros patarimų, įsižiūrėkite į jį atidžiau – psichologės teigimu jis turi daugiau šansų tapti jūsų antrąja puse.
Tik vyrams turiu būti dėkinga už tai, kaip vairuoju, kad žinau, kaip nušauti priešą kompiuteriniame žaidime ir už supratimą, kad egzistuoja radikaliai kitoks, nei mano požiūris. Bendraudamos su vyrais draugais mezgame intelektualius, emocinius, profesinius, romantinius ir dvasinius ryšius. Ir nors (pageidaujamas) rezultatas tas pats – santykiai – pripažinimas, kad moterys ir vyrai turi ir kitokių, ne tik seksualinių poreikių, išlaisvina. Juk tada galima ieškoti ne „to vienintelio“, o dar vieno „šutvės“ nario, o turint daugybę ryšių, neverta jaudintis dėl to, kad jau kurį laiką niekas nepaprašė jūsų telefono.
Laikas tyrinėti
(Ne)pasimatymų teorija atrodo teisinga, tačiau kodėl vis daugiau žmonių registruojasi į internetinius pažinčių portalus? Juk jie veda į „tikrus“ pasimatymus? Tyrimai rodo, kad ne visada internetinė pažintis baigiasi realia, o nemažai atvejų užsiregistravusieji siekia užmegzti kuo daugiau net ir nereikšmingų pažinčių. Kita vertus, internetas – tai tik vienas iš būdų tyrinėti ryšius.
Atrodo, kad laiką, kurį gavome netapdami suaugusiaisiais naudojame tyrinėjimui, pasirinkimų analizavimui ir savęs pažinimui. „Viskas gerai, tik nepamiršk apie uždavinius“, – šneka įkyrus balsas kažkur viduje. Aš jį girdžiu, ir matau tolumoj tuos porą laiptelių, kuriuos dar liko užkopti. Tačiau vis dažniau išdrįstu paklausti: „O gal tai ne mano kelias ir ne mano uždaviniai?“
Laikas džiaugtis
Stephenas Shapiro, knygos „Gyvenimas be tikslų“, autorius, teigia, kad būtent toks gyvenimas yra laimingiausias. Juk, kas žino, kaip jausiesi pasiekęs tai, ką, manai turėtų būti pasiekęs tokio amžiaus žmogus. Ir jeigu dabar, darydamas tai, ką darai, esi laimingas, kodėl turėtum save dėl to graužti? Autorius siūlo ir žingsnius, galinčius padėti mėgautis gyvenimu be tikslų. Pirmiausia, kasdien reikia skirti 20 minučių tam, ką labiausiai mėgstate daryti – ne kartą per savaitę, ar kartą per mėnesį, bet kasdien. Antra, svarbu atkreipti dėmesį į kasdien mūsų daromus pasirinkimus, negalvojant apie jų įtaką mūsų didiesiems tikslams; pavyzdžiui, ne laikytis dietos, kad numestum svorio, o kasdien sąmoningai atkreipti dėmesį į tai, ką valgai. Trečias svarbus dalykas – kurti sau šventines dienas, kurias prisiminsi ilgai. Didelį gyvenimo paveikslą sukuria mažos akimirkos. (Ne)pasimatymai ir pasimatymai bus sėkmingi jei jie teiks džiaugsmo, nesvarbu koks rezultatas.
Ir pabaigai: marškinėlių nepirkau. Dėl to, kad vis dėl to manau, jog vaikinas, net ir gerokai per trisdešimt, suteikia daugiau džiaugsmo nei butelis vyno. Ir atvirai sakau – mielai nueičiau į (ne)pasimatymą.
ŠUTVĖ*
- Jūsų „eks“. Nors jums jis sužadina visą spektrą jausmų – nuo gražių prisiminimų iki sunkių emocijų – šis žmogus jus pažįsta labiausiai.
- Aksesuaras. Tinkamiausias vaikinas vestis į vestuvių vakarėlį ar praleisti vakarą mieste su draugais.
- Karštas vaikinas. Jus vieną prie kito beprotiškai traukia, tačiau neturite apie ką kalbėtis.
- Nepasiekiamasis. Jis turi merginą. Tačiau, kas žino, kuo pavirstų jūsų flirtas, jei būtų kitaip?
- Palaikytojas. Jo dėmesys ir stabilumas jums padeda gerai jaustis.
- Kol kas dar nežinote, kas. Jo siunčiami signalai – dviprasmiai. Kartais jis rodo dėmesį, o kartais yra visiškai abejingas.
- Karjeros skatintojas. Kolega iš profesinės srities, kuris jums padeda ištverti darbo dieną.
- Tas, kuris jus nuvylė. Jis blogai su jumis elgėsi, bet vis dar nepalieka jūsų minčių.
- Galimas vaikinas. Jis jus gerbia. Kas žino, gal išeis kas daugiau?
*pagal Jennifer Massa
Tekstas pirmą kartą publikuotas žurnale „Laima“ 2014 m. sausio mėn. numeryje.
rasymopraktika.com 