Moterizmas

Visa tiesa apie „nematomas“ moteris, kurios bijo veidrodžio

Jei tik pasitaiko proga, visada pasakau, kad esu feministė. Kai manęs klausia, kodėl (dažniausiai tai būna jaunesnės merginos), atsakau, kad apsisprendžiau žiūrėdama į veidrodį. Jeigu išverstume terminą, feminizmas skambėtų maždaug kaip „moterizmas“. Esu moteris ir tuo džiaugiuosi.

Feminizmas, aišku, tik dalis istorijos. Neskaičiau pakankamai knygų, kad galėčiau pagrįsti savo įsitikinimus, be to, kai kuriais atvejais mano elgesį feministės (tos, kurių taip bijo jaunos merginos) pasmerktų. Tačiau esu tikra, kad moteriškumas yra dovana, šventė, kurią verta švęsti kasdien.

Tik pagalvokit, moteris gali sėdėti namuose ir nedirbti, jei vyras pakankamai gerai uždirba, arba jei reikia prižiūrėti vaikus. Pavyduoliai (-ės) burbės, tačiau visuomenė nepasmerks. Moteris, jei nori, gali siekti karjeros, būti „vyriška“, dėvėti kostiumą ir būti tvirtesnė už vyrus. Pavyduoliai ir vėl plaks liežuviais, tačiau visi slapčia žavėsis. Įsivaizduokit, kokį visuomenės ir šeimos pasmerkimą patiria vyras, uždirbantis mažiau už moterį, švelnus ir dėl to tariamai „moteriškas“ vyras. Vyrai, išeinantys tėvystės atostogų, imantys biuletenį, kai serga vaikai, nesiekiantys karjeros, nes jiems įdomu dirbti paprastą darbą yra, švelniai tariant, keisti. Tačiau apie juos čia nerašysiu. Vyrai randa būdų savoms problemoms spręsti, išmoksta būti vyrais.

Taip, kaip aš išmokau būti moterimi. Ne iš karto. Tada, kai gyvenimo laikrodžio rodyklė priartėjo prie 40.

„Galiojimas“ pratęstas

Jaunystės kulto persmelktoje kultūroje (visi taip sako, ne aš sugalvojau) būti vyresnio amžiaus moterimi sunku. (Lietuvoje vyresnio amžiaus tampi jau po 35-erių, Vakaruose „galiojimas“ šiek tiek ilgesnis). Tampi „nematoma“, iškrenti iš „rinkos“ ir, jeigu dar nespėjai susiporuoti, tavo šansai mažėja praktiškai kasdien. Gaila, kad mažai kalbama apie tai, jog būdama vyresnė tampi drąsesnė ir atviresnė, ir dėl to patrauklesnė.

Tarp straipsnių apie tai, kaip nugalėti raukšles, sustangrinti raumenis, įveikti savo amžių, kad galėtum dėl dėmesio konkuruoti su jaunesnėmis, pasigendu tokių, kuriuose rašoma apie tai, jog būdama vyresnė išmoksti gyventi pati su savimi. Būti laiminga tokia, kokia esi – susituokusi, išsiskyrusi ar vieniša. Esi laisva rinktis. Visada buvai, tik dabar tapai pakankamai drąsi priimti savo pasirinkimus. Tiesa, komplimentų šiandien sulaukiu kur kas daugiau nei prieš 10 metų. Man tikriausiai tiesiog sekasi.

Niekas nenori būti jaunesnis

Pirmuosiuose psichologijos studijų kursuose, vadovėlyje apie amžiaus tarpsnius radau vieno psichologijos klasiko citatą apie vyresnįjį amžių – tai laikas mėgautis. Jokiu būdu nemanau, kad sulig 40-uoju gimtadieniu įžengi į senatvę, tačiau tiesa yra ta, kad niekada nenorėjau būti jaunesnė. (Beje, tyrimai rodo, kad 80-mečių pasitenkinimas gyvenimu yra pats aukščiausias, o streso lygmuo pats žemiausias.)

Grįžti į mokyklą? Gink, dieve! (Klasės susitikimų, persmelktų išgalvota nostalgija, negaliu pakęsti.) Studijų laikai? Smagu, bet prieš akis visi tie pasirinkimai, atsitiktiniai ir lemtingi susitikimai, abejojimas pasirinkta profesija… Tada – darbas ir dar daugiau abejonių… Kol vieną dieną aplanko supratimas, kad visos užduotys ir gyvenimo prasmės paieškos – tai išgalvotas užsiėmimas, skirtas tam, kad pabėgtum nuo savęs. Gyvenimas paprastas – tereikia sąžiningai klausytis savęs ir gyventi taip, kad jaustum kuo daugiau džiaugsmo.

Grįžimas namo

Jaučiu, kad atėjo laikas straipsnyje ką nors pacituoti. Dar prieš kelerius metus Clarissa Pincola Estes ir jos „Bėgančios su vilkais“ man atrodė tokie, švelniai tariant, skiedalai. Jei neskaitėt – knygoje pateikiamos sakmės bei jų interpretacijos pagal analitinę (Carlo Gustavo Jungo sukurtą) psichologiją. Visose kalbama apie tą patį – laukinę moters prigimtį. Tad štai, jaunesnė maniau, kad mano laukinė prigimtis nepažabota, todėl man tos moters ieškoti nereikia. Klydau. Kalta.

„Pernelyg ilgai užsibuvusi toli nuo namų, moteris vis mažiau bepajėgia judėti į priekį. Užuot nešusi savo pačios užsikrautą naštą, ji tik bejėgiškai tampo pavalkus. Ji tiek pervargusi, kad nė nepastebi, kaip praeina pro vietą, kur jos laukia pagalba ir paguoda“, – taip ir panašiai rašo C. P. Estes. Mintis paprasta ir aiški: rutina, kasdienybė, darbas ir net vaikai, karjera, meilė yra ne gyvenimas, o jo šou. Pavargusi moteris turi grįžti namo, į save.

Dar studijų metais skaičiau Doris Lessing apsakymą „19 kambarys“. Jame moteris, turinti gerai uždirbantį vyrą ir gražius, sveikus vaikus kasdien važiuoja į viešbutį, išsinuomoja kambarį ir žiūri pro jo langą. Tam, kad grįžčiau namo, turėjau nuvažiuoti tūkstančius kilometrų. 363-iajame knygos „Bėgančios su vilkais“ puslapyje rasite paprastesnių psichoterapeutės pasiūlytų receptų. Jei knygos neturit, paskolinsiu. Tikrai.

Laimingos suaugusios smegenys

Neišvengiamai turėsiu parašyti apie išvaizdą. Apie tai, jog norint moterį pagirti dera pasakyti, kad ji atrodo jauniau, nei jos metai, apie liaudies išmintį, kad moters neklausiama, kiek jai metų ir apie tai, jog kremą nuo raukšlių reikėtų pradėti vartoti jau po 20-ies. Reikėtų parašyti ir apie tai, jog tyrimai rodo, kad 90 proc. moterų virš 40-ies nemėgsta žiūrėti į veidrodį, o vyresnių gerai atrodančių įžymybių reklamavimas ne guodžia, o sukuria papildomą spaudimą: neturėdamos nei tiek pinigų, nei mums dirbančios asmeninių trenerių, kosmetologų ir chirurgų komandos, esame verčiamos atrodyti taip pat gerai kaip Meryl Streep ar Sharon Stone.

Žinot, ką? Man atrodo, kad visa tai – nesąmonė. Tyrimai rodo, jog laimingiausi žmonės yra po 50-ies. Ir visai ne dėl to, kad jiems pavyko išsaugoti lygią odą, o dėl to, kad smegenys vystosi visą gyvenimą, sukurdamos vis naujus ir vis stipresnius neuronų tinklus.

„Su amžiumi gebame geriau valdyti emocijas – mokame įvairiau reaguoti į pyktį ir liūdesį, esame mažiau karštakošiški, todėl turime daugiau laiko tinkamiausiai reakcijai pasirinkti, gebame būti išmintingi. Išmokstame tiksliau vertinti žmones – jau žinome, į ką nekreipti dėmesio“, – rašo Barbara Strauch, knygos „Paslaptingas suaugusių smegenų gyvenimas“ autorė.

Draugystės galia

„Moterys nuostabios“, – žiūrėdamas į akis ne taip seniai sakė vienas gražus vyras. Jo rankos buvo nedidelės, akys rudos ir liūdnos, o karjera – žodžiais sunkiai nusakoma. Pagalvojau, jei taip nemylėtų moterų, tikriausiai pats norėtų būti viena iš jų. Nes moterys – tai visada daugiskaita.

„Į vidurinįjį amžių moterys įžengia turėdamos glaudų artimų žmonių ratą, kuriais jos visiškai pasitiki“, – pagrindinį buvimo moterimi privalumą įvardija psichologė Susan Nolen-Hoksema. Dėl to, kad turi draugių, dėl to, jog geba pažvelgti į problemą iš įvairių perspektyvų, dėl to, kad moka prašyti paramos, moteris patiria kur kas mažiau su amžiumi susijusio streso, nei tikisi būdama jaunesnė.

Kita vertus, tai įmanoma tik tada, kai sąrašą su „turiu padaryti“ punktais sudegini ir pelenus išbarstai pavėjui. Jei norisi ritualo, galima tai padaryti lygiadienio naktį šviečiant pilnačiai. Išaušus rytui pravartu pasidaryti naują sąrašą – tokį, kuris prasideda žodžiu „noriu“.

Apie tulpes

Na, ir tiek jau to, pabaigai pabūsiu tikra feministe. Psichoanalitikė Karen Horney viename iš savo straipsnių apie moters psichologiją rašė maždaug taip – vyrai taip pavydi moterims gebėjimo kurti gyvybę, kad sukūrė visą patriarchalinę visuomenę su jos tikslais, siekiais ir taisyklėmis, su jos „privalai“, „šiukštu negalima“ ir vyriškais sėkmės matais.

Nors iš principo nemanau, kad tinka priešinti lytis tam, kad pamatytum jų skirtumus, turiu pripažinti, kad sėkmė visuomenėje matuojama vyriškais matais. Kiekiu, ne kokybe. Greičiu, ne išmintimi. Jėga, ne švelnumu. Nuostabu tai, kad būdama moteris, gali šių matų nepaisyti. O būdama moteris, vyresnė nei 35-erių, gali tai daryti drąsiai iškelta galva. Nes tavo gyvenimo sėkmė yra žmonės, kuriuos sutikai, dienos, kurias išgyvenai, jausmai, kuriuos patyrei.

Prieš keletą savaičių į vazonėlį įkišau kelis tulpių svogūnėlius. Jau išlindo mažučiai žali daigeliai. Nematavau, bet manau, kad kasdien jie paauga po kokį milimetrą. Esu tikra, kad po keleto savaičių žydės. Labai džiaugiuosi savo tulpėmis. O dar labiau džiaugiuosi tuo, kad jos mane taip džiugina.

 TOMS, KURIOS VIS DĖLTO DIEVINA SĄRAŠUS:

  •  Renkis taip, kaip tinka tavo figūrai ir patinka, o ne super „kietai“ ar „jaunatviškai“
  • Sukurk savo dienotvarkėje „langą“, kurio metu galėtum mėgautis mylima veikla
  • Leisk sau sakyti tiesą ir ištarti „ne“. Jau galima
  • Priimk amžių kaip augimą ir tada reikės mąstyti ne apie išlikimą, o apie klestėjimą. Jei neišeina savaime, pasisodink gėlių ir stebėk jas
  • Ieškok bendruomeninės veiklos. Tyrimai rodo, kad laimingesnės tos moterys, kurios šiame amžiuje pradeda dalintis tuo, ką užgyveno: patirtimi, žiniomis, gebėjimais
  • Peržiūrėk savo „turiu pasiekti“ sąrašą ir pasidžiauk tuo, ką pasiekei. Pagalvok, apie dalykus, kurių norėjai būdama 20-ies. Ar jie vis dar aktualūs?
  • Pagalvok apie tai, kokia norėtum būti artimiausią 10-metį

Straipsnis pirmą kartą publikuotas žurnale „Laima“ 2015 m. balandžio mėn. numeryje.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s