Interviu

Aš neturiu ką iš savęs išmesti

Grafikė Jūratė Rekevičiūtė turi daug veidų. Ir nė vienas iš jų nėra nuobodus.

– Dailinininkų sąjunga Jus įvardija kaip grafikę, tačiau kuriate ir papuošalus, ir drabužius…

– Mano tikroji specialybė yra grafika, bet kadangi dar kuriu aksesuarus, tai būnu vadinama ir keramike, ir odininke, ir dar velniai žino kuo. Iš tiesų galėčiau sakyti, kad esu detalių meistrė. Be to, labai noriu, kad aplinkui būtų gražu, man tai yra labai svarbu. Man labai patinka gražūs daiktai, kurie neerzina mano akių. Pasaulyje yra siaubingai daug baisių daiktų: labai negražių indų, baisių papuošalų, negražių drabužių, blogų derinių.

– Kokia prasmė apsibrėžti, galbūt užtektų sakyti – „esu menininkas“?

– Nuo sovietmečio tikriausiai išliko tas skirstymas pagal technikas. Tačiau šiandien turbūt galima būti skulptoriumi nebaigus skulptūros, nes tavo nupasakotą idėją gali atlikti skulptorius amatininkas. Ir netgi tarp jaunų menininkų sklando tokios mintys, kad iš viso kūrinys gali būti netgi be kūno. Jei turi idėją, pakanka ją užrašyti, o atlikti nebūtina. Man truputį juokingai tai atrodo, nes aš galvoju, kad tai, kas užrašyta yra literatūra, o ne vaizduojamasis menas. Įgyvendinta idėja – kūrinys – kalba pats už save.

– O ar visi tą kalbą gali suprasti?

– Didžiausias skausmas, kai tavo užkoduota informacija nepasiekia tų, kuriems ji yra skirta. Panašiai buvo, kai surengiau parodą dėvėtų drabužių parduotuvėje Petrašiūnuose, Kaune. Tai buvo mano socialinis eksperimentas – aš galvojau, kad žmonės pastebės paveikslus. Bet jie yra tiek užguiti, užkankinti. Pirkėjų žvilgsniai sustodavo ties drabužių pakabos viršumi. Žmonės visiškai nieko nemato – jie atėjo pigiai nusipirkti sau tinkantį drabužį ir tiek! Man tai buvo nesuvokiama. Tačiau panašiai atsitiko ir su kitomis socialinėmis provokacijomis. Pavyzdžiui, vieną traukinio vagoną pavertėme meno kūriniu. Žmonės to nepastebėdavo! Jie nematydavo, kad užuolaidos nėra užuolaidos, o paveikslai, kad šalia jų sėdi skulptūra. Mes važiavome, filmavome ir klausinėjome tuos žmones. Kai jiems pasakai, kad čia yra meno kūrinių, žmonės klausia: „Tikrai? O kur jie?“

– Gal žmonėms per daug sudėtinga suvokti šiuolaikinį meną?

– Kartą vienai poniai pasakojau apie šiuolaikinio meno ir visuomenės atitolimą. Pavyzdžiui, kai žmogus nesupranta operos, jisai sako ne: „Opera yra blogai“, bet: „Aš ten nieko nesuprantu“. Nes žmogus supranta, kad tai jo problema. Šiuolaikinis menas nuėjo į priekį, o žmogus liko vietoje. Jis vis dar nori pamatyti paveiksluose atpažįstamus daiktus: knygą, žvakę, gėlę… Matydamas makalynę, toks žmogus nieko nesupranta, jam yra baisu ir jisai sako: „Š… tas menas“. Ta ponia man patarė: „Jūs, menininkai, grįžkit atgal, pieškit taip, kad mes suprastumėm“. Sakau: „Tai gal jūs eikit link mūsų?“ O jinai: „Mes neturim laiko gilintis.“

– Kodėl verta gilintis į šiuolaikinį meną, mokytis jį suprasti?

– Manyčiau, kad būti menininku reiškia kurti visur ir visada – pradedant savo apranga. Pavyzdžiui, kai aš mokytojavau vidurinėje mokykoje, mokiniai manęs klausdavo: „Kam mums ta dailė, jei būsim mėsinininkai?“ Didžiausia tos mokyklos mokinio svajonė buvo turėti savo kioską ir pardavinėti jame alų. Na, aš ir aiškindavau: „Dailė reikalinga ne tam, kad jūs mokėtumėt nupiešti paršelį, alaus butelį ar kėdę, o tam, kad jūs galėtumėte pažvelgti į situaciją kūrybiškai.“

– Ar kiekvienas, kuris žvelgia į situaciją kūrybiškai jau yra menininikas? Kaip atskirti – kur menas, kur ne menas?

– Tai turbūt pagrindinis visų – ir filosofų, ir menininkų, ir kritikų klausimas. Manau, pirmiausia, menas yra tai, kas veikia žmogaus protą. Aš manau, kad bet kokio meno pagrindinė užduotis yra paveikti – nesvarbu ar sukelti geras emocijas, ar erzinti. Atsimenu, kartą su kolega Švedijoje pamatėm labai šlykščią parodą, tiesiog siaubingą. Vien apie išmatas, šlapimą… baisu. Tačiau tai parodai vis tolstant laike pradedi matyti ne tik tą nešvarų, purviną paviršių, o visiškai kitus dalykus. Pradedi suprasti, kodėl menininkas taip elgiasi, kodėl jisai taip kuria, ir ką tuo norėjo pasakyti. Praėjo dveji metai ir aš vis atsimenu tą parodą – jinai man stovi akyse. Ne ta išorine bjaurastim, o tuo ką menininkas norėjo pasakyti.

– Ar menininkas kuria dėl savęs, ar dėl to kito, žiūrinčiojo žmogaus?

– Sakydamas: „Kuriu sau“, menininkas arba nori apgauti tą, kuriam taip sako, arba save, nes niekas į jo darbus nenori žiūrėti. Kiekvienas menininkas iš tikrųjų pirmiausia kuria tai, ką jis nori kurti. Tačiau vis tiek jam svarbu būti įvertintam, todėl jisai kuria ir tam, kad sulauktų atsako. Per kūrinį menininkas nori pasikalbėti su žiūrovu, su auditorija. Tas, kuris sako, kad kuria sau ir deda kūrinius į stalčių, arba nepasitiki savimi, arba yra naivus ir galvoja, kad po šimto metų jį pripažins. Iš tikrųjų per pastarąjį dvidešimtmetį nesu girdėjusi, kad būtų iš nežinios ištrauktas koks nors meninininkas… Tas, kuris kuria ir kurio darbai veikia, vis tiek turi gerbėjų ratą – didesnį, ar mažesnį – ir sulaukia tam tikro pripažinimo.

– Kartais galvojama, kad tas pripažintas menininkas yra ne visai „tikras“, kad jis pataikauja publikos skoniui. Ar gali būti geras menas ir gerai perkamas?

– Gali. Bet tam reikia gerų vadybininkų. Pačiam menininkui atstovauti savo kūrinį ir viską organizuoti yra labai sunku. Kažkurį laiką jis gali tempti – pats ir kurti, ir parduoti, ir rūpintis parodomis. Bet vėliau jis pradeda kurti ta patį per tą patį, nes nebeturi laiko sustoti, pailsėti, pereiti iš vieno etapo į kitą. Pavyzdžiui, meninininkas išmoksta parduot savo vieno etapo darbus, įpratina pirkėjus norėti tokių darbų. Jie visai nenori laukti, kol menininkas sustos, apsigalvos, ateis į kitą etapą. Tas perėjimas visada skausmingas ir sudėtingas. Gal jo niekas nepirks? O juk meninininkas taip pat pasiima paskolas, perka mašinas, namus, dirbtuves, gyvena, kaip ir visi.

– Egzistuoja stereotipai apie menininkus, ištisus metus laukiančius įkvėpimo…

– Šitas įsivaizdavimas panašus į tą, kad po šimto metų tave ras ir pripažins. Iš tikrųjų, jeigu tik sėdėsi ir lauksi, prarasi kūrybinę formą. Ateis įkvėpimas ir ką tu darysi? Pradėsi galvoti: „Kur mano cinko plokštė, kur popierius, kur tas, kur anas?..“ Nebūna taip, kad sėdi viską susidėjęs ir lauki, kol tave ištiks įkvėpimas. Tai yra kaip normalus darbas – atsikeli iš ryto ir dirbi. Arba ištinka tave įkvėpimas, arba ne. Kaip ir bet kokiam kitam darbe – vieną dieną gerai sekasi, kitą – nekaip. Bet tu vis tiek turi dirbti, nes toks yra tavo darbas. Viskas labai paprasta ir žemiška.

– Spaudoje jūs įvardijama kaip ryški ir išsiskirianti menininkė.

– Yra toks išsireiškimas – ne formatas. Aš esu tokia. Tikrai nepanaši į jokią kitą Lietuvos grafikę. Be to, savo apranga esu nepanaši į nieką kitą. Ir „nesitrinu“ toj meno visuomenėj, nesiniveliuoja mano mintys ir idėjos. Tai suteikia išskirtinumo. Nors ir sunkus yra toks kelias. Vis tiek žmogaus prigimtis verčia ieškoti draugo ar artimos sielos. Kai esi toks „ne formatas“, tai tą draugą ar artimą sielą labai sunku surasti. O vienatvė iš tikrųjų slegia, žudo ir kankina. Bet kartu ir priverčia kurti.

– Jei kūrybinis darbas yra darbas, kaip ir kiekvienas kitas, ar neatsitinka taip, kad išsisemiama, pervargstama, pritrūksta idėjų?

– Viena idėja generuoja kitą. Čia kaip lipti laiptais – jeigu neperlipsi per du-tris laiptelius, tikrai nepateksi ant penkiolikto. Kurti yra panašiai, kaip lipti į kalną. Turi į jį užlipti, ir nuo jo nusileisti, kad vėl liptum – į kitą kalną. Pas mus įsivaizduojama, kad menininkas, sūkuręs vieną kūrinį po jo turi sukurti dar geresnį, ir dar… O juk nesi neišsenkantis. Turi būti ramybės periodas, kad susikauptum naujam žygiui. Tie, kurie lipa į kalnus sako, kad žemyn leistis yra sunkiau. Leidžiantis žemyn labiau pavargsta kojos, o ir tikslo nebėra. Galvoji, kaip nulipti, bet prisimeni ir tą viršūnę… Ir vėl nori atgal.

– Jeigu priimant tą kalno metaforą – tai kur Jūs dabar esate?

– Jau nusileidau, dabar turbūt kilsiu. Stoviu apačioje ir žiūriu – ar noriu lipti, ar turiu jėgų, ar esu tam pasiruošusi, ar turiu pakankamai visko, ko prireiks? Ir, tiesą pasakius, kalno dar nematau… Iš tikrųjų, tas kalnas buvo grafikos bienalė „Now art. Now Future“. Aš galvojau, kad viršūnė dar labai toli, o paaiškėjo, kad jinai jau buvo pasiekta ir daugiau tame etape nebegalima buvo išspaust. Reikėjo tai suvokti ir keliaut atgal. Buvo labai sunku.

– Kaune paskutinė Jūsų paroda buvo „Intymus Jūratės Rekevičiūtės gyvenimas“, kurioje demonstravote savo apatinių rūbų atspaudus. Kodėl nusprendėte taip atsiverti?

– Iš tikrųjų man atsibodo tas intymus visų gyvenimas. Tie atsivėrimai, kurie iš esmės yra nenuoširdūs, banalūs. Įkyrėjo tas nesveikas visų domėjimasis intymumu, tas seksualumo sureikšminimas. Dabar visos moterys seksualios – nuo dvylikos iki aštuoniasdešimties. Svarbiausia tapo būti seksualiai, patraukliai ir tas seksualumas privalomas; jeigu tokia nesi, tave išmeta iš visuomenės, išbraukia, tampi niekam neįdomi. Aš norėjau subtiliai iš to pasijuokti. Jautriai, nebanaliai, nes apie intymius dalykus kalbėti sudėtinga, tai – pakankamai slidi tema. Kaip ir apie džiaugsmą kalbėti ar rašyti labai sunku. Tokio kaip ir atsivėrimo, intymumo toje parodoje nebuvo, bet norėjau išprovokuoti diskusiją. Visiems labai, net nesveikai, pasakyčiau, įdomu, kaip aš gyvenu, ką turiu, kaip viskas man klostosi… Niekas manęs neklausia apie kūrybą, bendras gyvenimo temas, o tik apie ką turiu, ką pirkau, už kiek. Taigi ta paroda buvo kaip ir tokia mano lengva ironija, kurią iš tiesų mažai kas suprato. Kažkaip visi meną labai rimtai priima – būtinai į jį reikia susikaupus, suraukus kaktą, žiūrėti… Nėra tos žaismės. Kaip ir, pavyzdžiui, Dainų šventėje. Jeigu jau taria žodį Lietuva, tai būtinai pompastiškai: „Lietuvaaaa – tai varrrrdas“. Panašiai, kaip kad močiutė kalba su mažu vaiku kaip su kokiu kvaileliu, nors jam jau šešeri ir toks tonas jį erzina. O ta močiutė taip įsijaučia, kad vaikui jau penkiolika – šešiolika, ir ji vis tiek kalba kaip su kūdikiu…

– Esate sakiusi: „Gražiai rengtis yra darbas“. O ką tai Jums reiškia?

– Iš tikrųjų, drabužis labai atspindi asmenybę. Matosi, ar esi gilus, ar banalus, koks tavo grožio suvokimas. Kai menininkas, pavyzdžiui, ateina į savo parodą apšiurusiais drabužiais, man jau jo menas tampa nebeįdomus. Žinoma, būna keista girdėti, kad kažkas šiukšles neša su makiažu… Drabužis daug pasako apie žmogų: apie jo požiūrį, apie pagarbą kitiems. Man labiausiai patinka, kai žmonės rengiasi žaismingai. Todėl buvo keista viename žurnale aptikti straipsnį apie merginas, kurios ruošiasi išleistuvėms. Aš pašiurpau. Visos tos merginoms pasipuošė išleistuvėms kaip verslininkės – švarkeliai, sijonai, basutės… Koks nesupratimas – juk išleistuvės yra paskutinė diena, kai jos dar gali būti laisvos merginos! Gal po to jos taps eilinėmis studentėmis vilkinčiomis džinsus ir megztukus, o po to – verslininkėmis. Nuo tų kostiumėlių joms bus bloga! Vadinasi, merginos nori kuo greičiau suaugti, įsisprausti į tuos rėmus ir priklausyti socialinei kastai, kurioje tas kostiumėlis – sijonas iki kelių ir balta palaidinė – bus uniforma, taps banalia kasdienybe. Vadinasi, tik tiek siekia jų mąstymas. Nes jeigu reikėtų susirast suknelę, kuri būtų ne vestuvinė, o tiktų išleistuvių vakarui, tektų daugiau pasukti galvą. Atrasti rūbą, kuris tiktų tikrai sudėtinga užduotis. Moteriai tai – didžiulis galvos skausmas. Vyrui paprasčiau – apsivilkai smokingą, pasirišai kaklaraištį ir sau žygiuoji.

– O kiek vyrams reikia domėtis savo apranga?

– Jiems tai irgi yra labai svarbu. Nors lietuviai vyrai taip negalvoja. Moterys apsirengia, išsipusto, o vyrai su šlepetėm, kojinėm ir apsmukę vaikšto. Bet čia vėl auklėjimo problema – vyrams nuo mažens, dar mokykloje kartojo, kad jiems nereikia domėtis mada. Kad ir kaip jie apsirengtų, bus gerai, ir kad būdami vyrai jie ir šiaip yra vertybė.

– Jūs garsėjate savo išskirtiniu aprangos stiliumi…

– Na, aš galiu rengtis, kaip noriu. Aš sakau – esu menininkė, man negalioja tie protokoliniai dalykai – aukštakulniai ir panašiai. Žinoma, negaliu eiti su paplūdimio šlepetėmis ar be kojinių, tai jau neatitinka mano vidinių stiliaus kriterijų. Bet man patinka išsiskirti. Tokia mano prigimtis, aš tada gerai jaučiuosi. Visiškai nenoriu būti tokia, kaip visi. Jeigu išeinu nepasidažiusi, vilkėdama paprastus drabužius, ar bandau apsivilkt kostiumėlį, aš blogai jaučiuosi. Be to, manęs visi pradeda klausinėti: „Gal sergi, kas tau atsitiko?“ Mano draugė dizainerė Daiva Urbonavičiūtė sako: „Kuo kvailesnis drabužis, tuo tau labiau tinka.“ Normalus drabužis man neguli, nekrenta, aš su juo jaučiuosi nepatogiai, negerai. Aprenk mane įliemenuota, korsetuota suknele – nežinau, uždusčiau, nežinočiau, kur rankas dėti…

– Gal jūs dirbate ir stiliste?

– Ne. Man dėl savęs po parduotuves vaikščioti sunku, o jei dar reiktų ieškoti drabužių kitiems, išeičiau iš proto! Be to, drabužiai tokie siaubingai negražūs. Tam, kad rastum gražų daiktą reikia įdėti labai daug fizinių ir dvasinių pastangų. Man lengviau jį sukurti, pasiūti. Įsivaizduoji, kaip pati norėtum atrodyti, kaip kitas žmogus turėtų atrodyti, bet surasti tą viziją atitinkantį daiktą praktiškai neįmanoma. Aš ir papuošalus pradėjau kurti, nes neradau tokių, kurie man patiktų.

– Praktiškai kuriate papuošalus sau?

– Pradžioje – taip. O paskui – ir kitiems. Nes aš noriu ir su kitu žmogumi pasidalinti tuo, kas man gražu. Man tiek daug nereikia, o ir norisi pasidžiaugti kartu. Taip tas džiaugsmas išauga. Čia kaip gėlę užauginus – norisi ją kitam dovanoti, kad džiaugtųsi. Neįdomu viską tik sau.

– Minėjote, kad pradėjote mokytis psichologijos. Kodėl ja susidomėjote?

– Pirmiausia, man trūko erdvės. Menas pradėjo smaugti. Reikėjo išeiti, sužinoti kažką naujo, užkariauti kokią nors naują teritoriją. Kad grįžus pamatyčiau tuos pačius daiktus naujomis akimis. Be to, mane domina žmonių mąstymas, kas juos priverčia vienaip ar kitaip galvoti? Na, ir yra mano pačios vidinės problemos – naujų vietų baimė, kabinimasis už darbo, noras daug dirbti, ir neapykanta sau, kad tiek dirbu… Daug yra nesuvokiamų dalykų, kuriems norisi rasti kažkokius tai psichologinius dėsnius, kad galėtum žinoti, kodėl tai vyksta. Kad lengviau orientuotumeisi teritorijoje. Čia kaip žemėlapį turėtum.

– O Jūs pati eitumėte pas psichologą, jeigu Jums būtų sunku?

– Kažkada galvojau, kad neičiau. Bet buvo tokia situacija, kai vis dėlto mane draugė nutempė. Man užteko turbūt dviejų konsultacijų – taip greitai pastatė į vietą. Šiaip karts nuo karto reikia nueiti pas psichologą. Ypatingai į tas psichoterapines grupes. Jose man teko dalyvauti dukart. Tada, kai pirmą kartą buvau grupėje, joje reikėjo realizuoti tai, kuo tu nori būti. Ir aš susigalvojau, kad noriu būti Isadora Dunkan. Tačiau, kai pamačiau, kaip vienas grupės dalyvis nori būti akmeniu, kitas – jūra, trečias – pantera, ir kaip jie suakmenėja, supanterėja, aš pajutau tokią atmetimo bangą, kad supratau – aš noriu būti Jūratė Rekevičiūtė, ir niekas kitas. Supratau, kad man gyvenime iš tikrųjų yra labai gerai, ir su kokiomis problemomis aš besusidurčiau, turiu jas išgyventi, tai mano pamokos. Supratau, kad nieko nenorėčiau keisti, ir nė vienų savo metų atiduoti. Aš neturiu ką iš savęs išmesti, nes viskas manyje yra gerai. Ir suprantu, kad realiai gyvenu savo gyvenimą, tokį, kokį noriu jį gyventi. Tai iš tikrųjų sveika patirtis, nes žmogus nuolat svajoji: „O, jeigu aš turėčiau, jeigu aš būčiau, jeigu aš…“

– Sakote, kad gyvenate savo gyvenimą. Kas suteikia jam prasmės?

– Kai aš matau, kad mano menas veikia. Man net rengtis patinka taip, kad daryčiau poveikį. Kai aš pataikau apsirengti taip, kaip noriu, aš esu laiminga, nes tai – irgi viena iš mano kuriamo meno dalių. Tokia ir yra prasmė. Nes kokia kita galėtų būti? Pasodinti medį, užauginti vaiką, pastatyti namą? Vieniems yra duoti vieni dalykai, kitiems – kiti. Svarbiausia pasitenkinti ir džiaugtis tuo, ką turi.

Tekstas pirmą kartą publikuotas žurnale „Aš ir psichologija“ 2009 m. gruodžio mėn. numeryje. 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s