„Tu neturi vaikino?“ – tai klausimas, kurį išgirstu kone taip pat dažnai, kaip iš kokios aš šalies. „Ką ketini daryti?“ – šį klausimą užduoda artimiau pažįstami žmonės. „Užsiregistruok į internetą!“ – ragina tie, kas jaučiasi turį teisę man nurodinėti. Po keleto mėnesių pasiduodu.
Užpildau registracijos anketą. Man 36. Netekėjusi. Ūgis, svoris, plaukų, akių spalva. Randu klausimą: „Ar esate pasirengusi naujiems santykiams?“ Ar esu? Pasirenku „Taip“. Pažymiu dar keletą punktų ir parašau porą sakinių apie save. Įkeliu dvi nuotraukas. Laukiu.
Pradžioje negaliu atsikratyti jausmo, koks sintetinis šis susipažinimo būdas. Sutalpinusi save į anketą galvoju, kiek daug palieku nuošaly. Ir nė už ką netikiu, kad internetas gali padėti surasti meilę. Tada pradeda eiti laiškai nuo mano „nelaimės draugų“.
Internetinė mažuma tampa dauguma
Nuo 2006-ųjų vieno iš populiariausių internetinių pažinčių portalų eazydate.biz pajamos padidėjo 30 kartų, kitas populiarus pažinčių puslapis match.com skelbiasi turįs milijonus vartotojų. Ekonominė krizė internetinių pažinčių verslui – nė motais. Vien tik JAV 2008-aisiais į internetinių pažinčių portalus užsiregistravo per 12 mln. žmonių ir jie sudarė ketvirtadalį visų interneto vartotojų. Prognozuojama, kad 2012-aisiais suma, kurią žmonės išleis šioje rinkoje pasieks 1,9 bilijono JAV dolerių. Nenuostabu – dėl padidėjusio gyvenimo tempo, užimtumo, keliavimo, galimybė susipažinti internetinėje erdvėje sau patogiu laiku ir sau patogioje vietoje tampa vis patrauklesnė.
Peržiūriu man parašiusių vyrų anketas. Visi patrauklūs, nė vieno bedarbio, sugeba suregzti bent tris rišlius sakinius. Kažkuriuo momentu aplanko mintis, kad būti vienišai – ne nusikaltimas, kurio reikia gėdytis. Ir kita – kad prisipažinti, jog ieškai draugo yra pozityvus žingsnis, o ne desperacijos išraiška.
Savireklama ir pasitikėjimas savimi
Nepaisant to, kad pažįstu daugybę porų, susipažinusių internetu, tokio pobūdžio susipažinimo būdas man atrodė kažkuo gėdingas. „Manau, kad internetu tu nerasi meilės“ – abejoja bendradarbis. „Ir kokie tie vyrai, kuriuos buvai sutikusi?“, – klausia kitas. „Meilė gimsta santykyje, ir nesvarbu, kaip/kur tą žmogų sutiksi“, – pareiškiu pirmajam. „Visi buvo visiškai normalūs“, – atsakau antrajam.
Tiek bendradarbių klausimuose, tiek savo požiūryje atpažįstu stereotipinį mąstymą, kad internetu pažindinasi tik drovūs nevykėliai, kurie nedrįsta išbandyti tradicinių susipažinimo būdų. Tačiau šį stereotipą paneigia neseniai atliktų tyrimų rezultatai, rodantys, kad interneto pažinčių tinklalapių vartotojai aktyviai dalyvauja socialiniame gyvenime. Be to, tyrimai rodo, kad internetinėmis pažintimis labiau linkę domėtis žmonės, mažiau bijantys pasimatymų, t. y. turintys žemesnį pasimatymų nerimo lygį.
Registruodamasis internetinių pažinčių tinklalapyje turi sukurti patrauklų savęs pristatymą. Remdamiesi minėtųjų tyrimų išvadomis ir faktu, jog anketos sukūrimas internetinių pažinčių tinklalapyje yra savotiška savireklama, JAV ir Korėjos mokslininkai Kim, Kwon ir Lee iškėlė hipotezę, kad socialūs ir aukštą savivertę turintys žmonės dažniau naudojasi internetinių pažinčių tinklalapiais, kai yra rimtai nusiteikę sukurti meilės santykius. Ši hipotezė pasitvirtino, kaip ir ta, jog mažai savimi pasitikintys žmonės net ir trokšdami sukurti romantiškus santykius, pasirinks vengimo strategiją ir į internetinių pažinčių tinklalapius nekiš nosies.
Sąmoningas melas
Kavinėje prie stalelio sėdi Džonas ir skaito laikraštį. Kai prieinu, jis atsistoja ir mandagiai pabučiuoja mane į skruostą. Iš karto suprantu porą dalykų – viena, Džono nurodytieji „keletas papildomų kilogramų“ yra nemenkas viršsvoris, antra, mes abu netiksliai įvardijome savo ūgį (jis – padidino, aš – pamažinau), todėl aš esu šiek tiek aukštesnė.
Prisimenu seniai matytą karikatūrą – prie kompiuterio skirtingose erdvėse sėdi vyras ir moteris. Vyras – pagyvenęs, apšepęs ir su nemažu pilvuku, o moteris – susivėlusi, netvarkinga ir nepatraukli. Abiejų internetinėse anketose – stulbinantys gražuoliai. Tyrimai rodo, kad internete save pristatydami šiek tiek meluoja visi. Vyrai dažniau meluoja apie savo ūgį, moterys – apie svorį. Tiksliausia yra informacija apie šeimyninę padėtį, netiksliausia – apie išvaizdą. Žmonės, labiausiai nuotolę nuo vidurkio, yra likę meluoti labiau. Be to, kadangi tyrimo dalyviai turėjo nurodyti, kiek tikslūs jų anketose pateikiami duomenys, matyti, kad polinkis meluoti pristatant save yra sąmoningas pasirinkimas.
Išvaizda dar ne viskas?
Jei, susipažįstant tradiciniu būdu, pirmas keletą minučių dominuoja fizinės žmogaus savybės, nulemiančios, ar bus tęsiama pažintis, internetinėje anketoje per trumpą laiką gali aprėpti daugiau informacijos – sužinoti žmogaus išsilavinimą, šeimyninę padėtį, pajamas, pomėgius, netgi susidaryti tam tikrą nuomonę apie asmenybę.
„Aš nerašau moterims, kurių prisistatymas labai trumpas“, – pareiškia Markas. „Bet juk mano prisistatymas labai trumpas?“, – klausiu. „Bet užtat kokios tavo nuotraukos!..“ Mintyse padėkoju profesionaliai mane nufotografavusiems bendradarbiams.
Rašytoja Jennifer Egan, savo straipsniui The New York Times apklaususi dešimtis interneto pažinčių portalų lankytojų padarė išvadą, kad nors pomėgiai, vertybės ir kitos asmeninės savybės yra svarbios, sprendimą susitikti ne virtualioje erdvėje nulemia nuotraukos patrauklumas. Kai kurie fotografai netgi pradėjo specializuotis nuotraukų internetinėms anketoms srityje. Šis verslas JAV kone toks pat sėkmingas, kaip ir vestuvių fotografija.
Meilės chemija ir magija
„Man taip patinka tavo anketa! Mūsų pomėgiai absoliučiai sutampa. Atvažiuok į Barseloną, tada pamatysim, ar tarp mūsų atsiras magija“ – beria tekstą Ksavjė. Barselona už poros tūkstančių kilometrų, magijos paieškomis užsiimu artimesnėje teritorijoje. „Na ir kaip jis?“ – po eilinio pasimatymo klausia kolegė. „Nežinau…“, – atsakau. „Nėra chemijos?“ – suprantamai linksi galva. „Tikriausiai…“
Magija, chemija – man per sudėtingas galvosūkis. Helen Fisher, knygos „Kodėl jis? Kodėl ji“ (Baltos lankos, 2010) autorė bent jau paaiškina patį terminą. „Mes įsimylime žmones, kurių serotonino, estrogeno ir testosterono cheminis profilis yra skirtingas ir papildantis mūsiškį“, – teigia ji. Šia teorija remiantis sukurtuose internetinių pažinčių portaluose be klausimų apie pomėgius yra ir tie, pagal kuriuos galima nustatyti minėtųjų hormonų lygį ir parinkti pačias tinkamiausias kombinacijas.
Parnerių „pirkimas“
Kolmas per silpnai paspaudė ranką, Džonas per daug kabinėjosi prie padavėjos, Ijano batai buvo nešvarūs, o Polas nežiūrėjo į akis… Visa tai įvardiju sau ir kolegėms, kaip „chemijos trūkumą“ ir toliau tinkle naršau po vyrų anketas. Jūroje daugybė žuvų, rodos taip sakoma? Išplečiu paieškų spektrą iki 100 mylių, ir susiaurinu potencialių kandidatų ratą apribodama jų ūgį – tik virš šešių pėdų, prašyčiau. Kiek galimybių!
Manau sau išvysčiusi tam tikrą „gebėjimą“ atpažinti žmogų, kuris man iš tiesų patiktų. Sakau sau, kad užtenka vos poros akimirkų ir tai matyti. Ir nustebu, kai trečią kartą aplankiusi tą pačią anketą staiga pamatau, kad vyras turi tris vaikus ir nėra išsiskyręs, ar kad jis gyvena taip toli, jog vargiai tikėtina, kad kada nors atvažiuos susitikti. Kinų mokslininkų Wu ir Chiou tyrimas rodo, kad iš tiesų didesnis paieškos kriterijų skaičius sumažina potencialiai tinkamų kandidatų skaičių. Taip yra dėl to, kad dėl per didelio pasirinkimo ties kiekviena anketa praleidžiama mažiau laiko ir pro akis praleidžiami svarbūs faktai. Be to, per trumpą laiką priimant per daug informacijos, susilpnėja kognityviniai sugebėjimai, t. y. nebeišeina pakankamai įsigilinti į pateikiamus duomenis.
„Kiek tvirta tavo aukščiausia amžiaus riba?“, – klausia 60-metis. Kai neatsakau, duodama suprasti, kad jis man, kaip bebūtų gaila, per senas, suprantu, kad žmonės man tapo savybių rinkiniais. Ir tikrai galėčiau būti viena iš psichologės Rebeccos Heino tyrimo dalyvių, patvirtinusių, kad parterio ieškojimas internete šiek tiek panašus į pirkimą, šaltai įvertinant „prekės“ savybes, kainą (t. y. kiek reikės įdėti pastangų) ir jų santykį. Suprantu ir tai, kad pati esu prekė, vertinama pagal tuos pačius kriterijus. Kita vertus, ar tai taip labai skiriasi nuo realaus gyvenimo?
Niekada nesiliauk ieškoti
Amy Spencer, knygos „Sutikti savo antrąją pusę“ autorė teigia: „Negali būti per daug išranki, kai nori sutikti savo gyvenimo meilę. Turi teisę nustoti susitikinėti su vyrais, kurie tau neįdomūs, nepatrauklūs, negali tavęs prajuokinti ar yra per daug ištižę. Nedaryk kompromisų ir nenustok ieškoti vien dėl to, kad bijai, jog nerasi.“
Parke, nuošaliau nuo žaidžiančių vaikų ir priešpiečius valgančių porelių, šešėlyje prie paminklo sėdi vyras baltais marškiniais ir skaito. Aš žinau, kad čia susitariau su juo susitikti, ir kad jis turbūt yra tas, kurį aš pažįstu iš keleto laiškų, bet vis tiek vargiai galiu patikėti. Kai jis atsistoja, suprantu, kad taip noriu jaustis visada. Nesvarbu, kuo baigsis šitas susitikimas, padėkoju likimui ir internetui, kad padėjo pamatyti, kaip gali būti.
Tai, kas suteikia sparnus
Kartą sapnavau sapną – aš stoviu prie judrios gatvės ir niekaip nesiryžtu jos pereiti. Tada prie manęs prieina angelas, paduoda ranką ir mes perskrendame gatvę virš automobilių. Atsisveikindamas angelas nusišypso ir sako: „Štai taip“. Kone kiekvienoje internetinėje anketoje randu sakinį: „Ieškau žmogaus, kuris savęs per daug nesureikšmina“. Vadinasi, tokio, kuris gali skristi.
TRIJŲ PASIMATYMŲ STRATEGIJA
- Pirmas pasimatymas yra skirtas patikrinti, ar esate vienas kitam patrauklūs ir ar norisi tęsti.
- Antrojo pasimatymo metu reikėtų kartu praleisti daugiau laiko. Praleiskite geras šešias valandas savaitgalį, ar kartu nueikite į renginį. Stebėkite, kaip žmogus elgiasi su aptarnaujančiuoju personalu, vertinkite, kas jo elgesyje patinka, kas – ne.
- Trečiojo pasimatymo metu klauskite savęs – ar tam žmogui svarbios mano vertybės? Ar jis yra atviras/kūrybiškas/pozityvus/turi humoro jausmą?
Pagal Francine Kay knygą „Skyrybų daktaras“.
PIRMOJO PASIMATYMO TAIP IR NE
- Nepadauginkite alkoholio. Dvi taurės vyno per pietus – normalu. Išgėrus daugiau padidėja rizika pradėti pasakoti prisiminimus ir prisipažinti intymias smulkmenas, kuriomis su svetimais žmonėmis paprastai nesidalijama. Jei pasimatymas toks nuobodus, kad norisi tik prisigerti – atsisveikinkite ir eikite į kitą barą išgerti su draugais.
- Išjunkite telefono garsą. Nesvarbu, kokio naujumo jūsų telefonas, nuolatinis jo tikrinimas siunčia pašnekovui vienintelę žinią: „Tu man neįdomus“.
- Nespoksokite į jo kūną. Jeigu viskas gerai klostysis, tam turėsite daugybę progų. Atsargiai apžvelkite ir, jei išeina, pagirkite aprangą ar skonį.
- Stenkitės daugiau klausytis nei kalbėti. Galite pasiruošti keletą nestandartinių klausimų, klausykitės susidomėję. Kai šnekate apie save, būkite sąžiningi, bet ne per daug atviri – niekam nebūtina žinoti, kaip ten iš tikrųjų buvo vaikų darželyje.
- Prieš pasimatymą pasirūpinkite savimi. Išsimiegokite, nuveikite kažką, kas jus atpalaiduoja, pasirūpinkite savo išvaizda.
- Nešnekėkite apie komplikuotus, keistus ar nutrūkusius santykius. Nėra reikalo pasakoti apie kiekvieną buvusįjį, apie visus, su kuriais buvote pirmojo pasimatymo, ar apie bendradarbį, kuris, jūsų nuomone, yra jus įsimylėjęs.
- Prisiminkite apie saugumą. Pasakykite savo šeimos nariui ar draugui su kuo ir kur jūs esate ir praneškite, kai grįšite namo. Negerkite, jei planuojate vairuoti, susitikite viešoje vietoje, kur yra daug žmonių. Nepasitikėkite kuo nors vien dėl to, kad tas žmogus patrauklus ar atrodo padorus. Nelikite su nepažįstamu žmogumi (kelios valandos nesiskaito) vienumoje, tam bus progų vėliau.
- Siųskite signalus. Jei žmogus patiko, pasakykite, kad būtų smagu susitikti dar kartą. Jei žmogus nepatiko, neatsibučiuokite vien iš gailesčio ar mandagumo.
- Suteikite antrą galimybę. Nelyginkite šio žmogaus su kitais jūsų pažįstamais ir nedarykite skubotų išvadų. Vien dėl to, kad jam patinka ta pati grupė kaip ir jūsų buvusiajam nereiškia, kad jis irgi sudaužys jums širdį.
- Prisiminkite apie aistrą. Labai retai nuobodus pirmasis pasimatymas išauga į aistringą meilę. Objektyviai įvertinkite fizinį, intelektinį patrauklumą, bendrus pomėgius. Normalu, jei kitas žmogus jūsų netraukia. Laikykite tai pasimatymų pratybomis.
Tekstas pirmą kartą publikuotas žurnale „Aš ir psichologija“ 2011 m. spalio mėn. numeryje.
rasymopraktika.com 