Interviu

Andrius Mamontovas: „Norėčiau būti tas, kuris kuria madą“

Psichologas Abrahamas Maslow, kalbindamas daug pasiekusius ir besidžiaugiančius savo gyvenimu žmones, sukūrė garsiąją poreikių piramidę. Jos viršuje – savirealizacijos poreikiai, kuriuos tenkinant patiriama gyvenimo pilnatvė. Tokių žmonių nėra daug. Susitikimas su jais – dovana.

– Kalbiname žmones, kuriuos, mūsų nuomone, lydi sėkmė. Ar laikote save tokiu?

– Aš iki galo nežinau, kas tai yra sėkmė. Manyčiau, tai – laikina stotelė, kaip kad troleibuso maršruto stotelės. Sėkmė, kaip ir nesėkmė, yra neišvengiami dalykai: jeigu pažinsi viena, tai tikrai pažinsi ir kita. Dėl to man svarbiausia yra ne rezultatas, o kelias iki jo. Rezultatas gali būti sėkmė arba nesėkmė, tačiau bet kuriuo atveju svarbiausia – ėjimas. Eidamas viską patiri ir sužinai apie pasaulį ir apie save. Sėkmę man teko patirti, ir ne vieną kartą. Tačiau vis tiek kaskart ji – kaip mažas stebuklas. Aš niekada nežinau, ar lydės mano sumanymą sėkmė, ar ne. Na, tik su „LT United“ žinojau, kad net užėmus paskutinę vietą vis tiek tai bus sėkmė. Mes įrašėme tą dainą, ir tai jau buvo sėkmė. Būna gyvenime tokių išskirtinių atvejų. Tokių smagių, bet labai trumpų momentų. Iš tiesų sėkme dažniau pasidžiaugia mano artimi žmonės, o ne aš pats. Aš džiaugiuosi procesu. Kai rašau dainą, man svarbu pats procesas – kaip aš ją rašau, kaip įrašinėju, kaip ten kažką tryniau, keičiau žodžius, ieškojau… Galutinis rezultatas svarbesnis klausytojui. Kai daina nuskamba, jinai man nebepriklauso, ji priklauso tiems, kurie ją girdi.

– Sakėte, kad sėkmę pažįstate. Tai gal galėtumėte įvardinti ir veiksnius, kurie ją lemia?

– Atsakymus galite rasti bet kuriame sėkmės vadovėlyje. Tačiau man tokios knygos nepatinka. Nepatinka ir žmonės, kurie gyvena pagal kažkokias schemas ir instrukcijas. Aš taip nenoriu. Neturiu recepto, nedarau konkrečių veiksmų, kurie man padėtų prišaukti sėkmę. Tiesa, laikausi tam tikrų principų, tačiau kiekvienu atveju jie gali būti kitokie. Tarkime, rašau dainą tik tada, kai turiu žinutę, kurią noriu pasakyti. Jei rašai dainą neturėdamas žinutės, tai gali ją sudėlioti, padaryt moderniai skambančią, dar kažkokią. Tačiau ji, net ir tapusi populiari, neturės tos tikrosios išliekamosios vertės, liks tik fonas. Jei nori gauti atsaką, turi paskelbti apie save žinią. Nesu aiškiai išskyręs tų veiksnių, todėl negaliu jų nurodyti. Tiesiog, man sėkmė priklauso nuo to, ar aš sugebėjau viską pradėti iš naujo. Man tai yra sėkmė. Įžengti į nežinomą teritoriją ir pastatyti joje namą. Štai, ko gero, svarbiausias iš tų principų.

– Jūs imatės daug darbų, jūsų veiklos apimtys nuolat plečiasi. Kas jus verčia tai daryti, judėti į priekį?

– Tai vyksta natūraliai. Aš apsiimu ką nors daryti tada, kai jaučiu, kad galiu būti ten reikalingas, kad tai leis realizuoti man kažkokią dalelę savęs ar kažkokį mano sumanymą. Dar man labai svarbu – kolektyvas, kuriame dirbu. Todėl, jeigu mane kur nors pakviečia, visada tuo pasidomiu. Pavyzdžiui, net jei vyksta bendri koncertai, man visada labai svarbu sužinoti, kas dar pasirodys scenoje. Labai svarbi aplinka, į kurią patenki, nes ji gali arba riboti, arba išlaisvinti. Visada norisi pasirinkti tą optimalų variantą, kuriame ir pats galėtum geriausiai atsiskleisti ir būti naudingas. Be kūrybinės veiklos aš gyventi negaliu. Ir ji mane kažkaip pati kartkartėmis susiranda.

 – O tokia veikla, kaip gatvės muzikantų diena, „LT United“ sukūrimas? Ką ji jums duoda?

– „LT United“ buvo akibrokštas, iššūkis ir pačiam sau, ir tam sustabarėjusiam mąstymui – ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos. Tai buvo pokštas. Manau, kad viskas, ką darai, turi teikti džiaugsmą. Ir tai buvo tikrai labai smagus projektas. Man buvo labai smagu būti kartu su tais žmonėmis, labai labai smagu tą daryti – be jokių didelių tikslų ar siekių. Norėjosi ne tik smagiai praleisti laiką, bet ir parodyti, kaip galima jį smagiai leisti.

Aš labai džiaugiuosi, kad pernai įvyko Gatvės muzikos diena. Labai myliu savo miestą, todėl trokštu padovanoti jam ir savo šaliai, kurioje gyvenu, šventę. Visada norėjau padovanoti kokią nors šventę. Būtų puiku, jei Gatvės muzikos diena taptų tradicija. Sakoma, kad gyvenime reikia pasodinti medį. Tai čia ir būtų tas medis, kurį aš būčiau pasodinęs. Kaip statybininkas po savęs palieka namą, taip aš norėčiau po savęs palikti šventę.

 – Jūs paminėjote žodį „iššūkis“. Kas jums yra iššūkis?

– Iššūkis – tai susikūrimas pačiam sau tokių ekstremalių sąlygų, kuriose pabustų tavo dar neišnaudotos galimybės ir jėgos. Štai tokio iššūkio aš visą laiką siekiu. Jis yra ne tam, kad kažkaip kitiems parodytum, ką gali. Ne, tai – iššūkis visų pirma sau pačiam. Aš pats save pastatau į tokią poziciją, kur kelio atgal jau nebėra, ir tada kažkaip atrandu savyje visiškai naujų, dar neišnaudotų jėgų. Tai yra smagiausia.

 – Ir… jūs to siekiat?

– Visada norisi rasti, sugalvoti kažką naujo. Aš, tiesą sakant, kaskart pradėdamas naują darbą – ar tai būtų daina, ar albumas – jį pradedu nuo nulio. Turima patirtis ar pasiekimai tuo momentu negalioja. Atsiduriu visiškoje nežinioje: nuo ko pradėti, kaip, kas bus, kur… Tuo metu tiesiog pradedu. Žengiu vieną žingsnį, antrą, tada matau, kur tai mane veda. Kristalizuojasi idėjos, viskas įgauna kažkokią formą, viziją… Tada galvoju apie kelius, kaip tą viziją perkelti į tikrovę.

Prisimenu, vaikystėje turėjau kelis kareivėlius. Išsirikiavęs į juos šaudydavau su gumyte… O iš kelių kaladėlių sukurdavau statinius, kurie man vaizduotėje atrodydavo neįtikėtini! Manau, kad tam tikri apribojimai pažadina kūrybingumą. Labai akivaizdžiai tai matyti šiais laikais, kai yra labai daug pasirinkimo galimybių. Aš žiūriu į savo vaikus, kurie turi krūvą žaislų, kokių tik jie nori. Tai dabar prieinama visiems. O kur dar internetas, kompiuteriai, kompiuteriniai žaidimai ir kitos pramogos, kurias galima sau leisti? Aš matau, kad iš tikrųjų tos visos galimybės visiškai nevysto žmogaus vaizduotės. Kūrybos laisvę pažadina tam tikri apribojimai. Tie apribojimai ir yra iššūkis – susikūrimas situacijos su mažiau galimybių. Ir būtent toje apribotoje erdvėje gali atrasti daugybę spalvų. Juk, jei išsidėstytum daugybę instrumentų ir bandytum visais po truputį pagroti, galiausiai nė vienu nepagrotum įspūdingai. Tuo tarpu, jei pasiliktum vieną gitarą, o joje – tik dvi stygas, su tom dviem stygom prigalvotum šimtą kartų daugiau melodijų, nei su dešimčia gitarų. Iššūkis yra tų dviejų stygų pasilikimas sau ir stebėjimas, kaip pats išsikapstysi iš tokios situacijos. Aš į tai linkęs. Turiu tam natūralų, pasakyčiau, prigimtinį poreikį. Ko gero, jį paveldėjau iš savo tėvo.

 – Papasakokite daugiau apie savo tėvų šeimą. Už ką esate jiems dėkingas?

– Už tai, kad jie saugojo šeimą. Kiekvieną žmogų šeimyniniame gyvenime aplanko tokie momentai, ištinka ekstremalios situacijos, kurių metu viskas gali arba sugriūti, arba gimti iš naujo. Apskritai gyvenau laimingoje šeimoje, tačiau aš dėkingas savo tėvams, kad jie sugebėdavo išsaugoti šeimą būtent tokiais kritiniais momentais. Kitas svarbus man dalykas buvo tai, kad aš visada mačiau savo tėvą, mirtinai pasišventusį tam, ką jis darė. Jisai buvo mokslų daktaras, mokslininkas, medikas. Visą savo gyvenimą skyrė vėžio diagnozavimui. Nuo vaikystės atsimenu naktimis taukšinčią jo rašomąją mašinėlę virtuvėje. Tuo metu aš to nesuvokiau, tačiau dabar, aptikęs save šeštą ryto įrašinėjantį garsus, suprantu, kad tai man perduota iš tėvo. Tas visiškas atsidavimas savo darbui be jokių išskaičiavimų, ėjimas paskui savo viziją. Dėkingas aš jiems ir už priešinimąsi man. Užaugau gydytojų šeimoje, man buvo teigiama, kad ir aš turėčiau būti gydytojas. Bet juo netapau… Mano tėvas ilgai negalėjo susitaikyti su tuo, kad aš groju. Ir tas jo priešinimasis mane dar labiau paskatino iš tikrųjų, ne paviršutiniškai žiūrėti į tai, ką darau, ir įsitvirtinti. Aš labai dėkingas savo tėvams už tai, kad augau laimingoje šeimoje, turėjau gražią vaikystę, gerus prisiminimus. Būdamas penkerių mačiau ir Peterburgą, ir Maskvą. Tai man davė supratimą, kad pasaulis yra didesnis negu mano kiemas, tarsi praplėtė mano mąstymą.

 – Taigi, jūs dabar esate tas, kuo norėjote tapti. Muzikantas, aktorius, ar?..

– Aš stengiuosi savęs neįvardinti kaip kokios nors profesijos atstovo. Nepriklausau jokiai profesijai, turbūt esu laisvas menininkas. Man patinka realizuoti save įvairiose srityse. Labai didelė dovana man yra vaidinti pas E. Nekrošių. Labai smagu buvo dabar neseniai nusifilmuoti kine, kad ir nedideliame vaidmenyje. Man smagu rašyti dainas, prodiusuoti kitus atlikėjus, prisidėti prie Gatvės muzikos dienos, parašyti garso takelį spektakliui ar kino filmui. Nors, tiesą sakant, labiausiai suvokiu save kaip dainų autorių. Daina – artimiausias man žanras, prie jo aš esu labiausiai prisirišęs. Būtent daina – muzika ir žodžiai, neatskiriami vienas nuo kito. Aš esu labiau dainų autorius nei kas nors kita, bet tuo pačiu ir atlikėjas. Tai sudėtinga…

– Jums tenka pabuvoti įvairiuose vaidmenyse. Koks jausmas? Pavyzdžiui, kai scenoje esate dainininkas, tai esate kaip ir lyderis, o kaip yra būnant aktoriumi?

– Solisto – lyderio pozicijoje tiesiog atsirandi. Taip natūraliai išeina. Tačiau būdamas aktoriumi esi dalis. Aišku, yra momentų, kai ir teatro scenoje esi lyderis. Kiekvienas aktorius turi kažkokią savo solo vietą, kiekvienas personažas – savo išėjimą į pirmą planą. Tačiau, kai yra kito aktoriaus pirmas planas, tu privalai atsirasti antrame arba trečiame plane. Neturi teisės bandyti atkreipti į save dėmesį, nes sugriausi visumą. Spektaklis yra elementų visuma. Aš, vaidindamas spektaklyje, tampu visumos dalimi.

Tačiau nelaikau savęs šimtaprocentiniu aktorium. Tiesiog man labai patinka vaidinti pas E. Nekrošių. Jis turi ypatingą priėjimą prie medžiagos, repetavimo, bendravimo. Su šiuo režisierium dirbdamas gavau tokių patirčių, kurios teigiamai atsiliepia kitose gyvenimo srityse. Be to, „Hamletas“ taip puikiai pastatytas, kad net ir tada, kai būna bloga diena, ne viskas išeina ar kolektyvas tarpusavyje „nesusigrojęs“, tas spektaklis vis tiek nesubyra. O kai viskas einasi gerai, tai rezultatas – trigubai geresnis. Labai džiaugiuosi, vaidindamas tame aktorių kolektyve. Mes kartu jau daugiau nei 10 metų, tačiau kelionės nesibaigia. Su šiuo spektakliu aplankėme jau 40 šalių, o šiais metais važiuosime į Rumuniją, po to – į Meksiką. Tai – šalys, kuriose aš gyvenime išvis nesu buvęs. Pavyks aplankyt dar kažkokias vietas, kuriose nebuvau. Tai įkvepia.

– Nuėjote ilgą kelią – nuo vaikinuko iš grupės, susikūrusios mokykloje, iki žinomo atlikėjo, prodiuserio, kompozitoriaus. Ko jums būtinai prireiktų, jei eitumėte šį kelią iš naujo?

– Aš nežinau… Man viskas duota. Ir kaskart einu tą patį kelią iš naujo. Štai, dabar įrašinėju albumą ir mąstau: ką ir kaip čia reikėtų daryti, kad ta muzika pasiektų žmones. Aš supratau, kad dabar vėl turiu, noriu, tiesiog neturiu kito pasirinkimo, kaip tik viską daryti taip, lyg būčiau pradedantis atlikėjas. Aš taip ir darau, ir man tai iš tikrųjų labai patinka. Kas man šiae kelyje padeda? Viskas priklauso nuo vaizduotės. Kai kuriuos dalykus jauti intuityviai. Žmonės apskritai linkę naudotis svetimomis sėkmės formulėmis, patikrintais būdais, aklai jomis seka. Na, jie susilaukia tam tikros sėkmės, bet ta sėkmė niekada nesuteiks tokio tikrumo jausmo. Tačiau, kai atmeti visas taisykles ir darai tiesiog taip, kaip jauti, kad turėtum daryti, tave tai kažkur atveda. Nėra didesnio džiaugsmo, nes tada supranti, kad darei tai, kuo tikėjai, ir tikėjai tuo, ką jautei… Aš manau, kad žmonėms kartais trūksta drąsos, kartais jie galvoja: „Ne, kaip aš atrodysiu, jei darysiu taip ar kitaip… Taip niekas nedaro…“ Pažiūri, kaip daro kiti, ir tada bando kopijuoti… Aš manau, kad žmogus turi turėti viziją. Tai yra tas taškas, į kurį atsirėmęs gali pasukti pasaulį. Svarbu žinoti, ką nori pasakyti. Bent jau muzikoje ar kūryboje viskas prasideda nuo žinutės. Po to ieškai būdų, kaip tą žinutę pasakyti, kad ji būtų išgirsta. Reikia mokėti išdrįsti, įsiklausyti į save, nekreipti dėmesio į taisykles. Jas pravartu žinoti, tačiau sena banali tiesa yra tokia: „Išmok taisykles tam, kad paskui galėtum jas sulaužyti.“ Yra žmonės, kurie paiso mados, yra tie, kurie ją kuria. Taigi aš norėčiau būti tas, kuris kuria madą. Bent jau sau pačiam. Kiekvieną kartą, kai įrašinėju albumą, ne tik iš naujo prieinu prie aranžuočių, skambesio ieškojimo ar tematikos, iš naujo prieinu prie klausimo, kaip pristatysiu tas dainas, ar iš viso pristatinėsiu. Kiekvieną kartą jaučiu, kad šį kartą reikia daryti štai šitaip. Ir jeigu tą jausmą pavyksta išgryninti, užfiksuoti, tai vienaip ar kitaip lydi sėkmė. Net jei tai nėra kažkoks komerciškai galingas dalykas, jis sukelia bent jau asmeninės sėkmės išgyvenimą.

– Sakėte, jums viskas duota. Kas tai yra?

– Na, aš moku rikiuot žodžius, įsivaizduoju, kaip turi skambėt mano dainos, turiu pakankamai daug energijos įgyvendinti savo sumanymams. Moku atsisakyti lengvos naudos, tačiau tuo pačiu moku ją ir priimti. Manau, kad sugebu pakankamai lanksčiai pažiūrėti į situaciją ir priimti sprendimą. Pavyzdžiui, surizikuoti suinvestuoti pinigus ten, kur nežinia, ar jie sugrįš. Moku taip išdrįsti, jeigu tik tikiu vizija, kurią turiu. Tiksliau, jeigu turiu viziją, tai ja ir tikiu. Manau, kad turiu pasitikėjimo savimi. Tuo pačiu esu sau ir gana kritiškas, moku į save pažiūrėti ironiškai. Faktiškai į viską moku pažiūrėti su humoru ir stengiuosi tai daryti. Ypatingai į komplikuotus dalykus. Tai labai sveika. Man duotos kažkokios savybės, kurios leidžia kartais elgtis, veikti kitaip, savaip ir turėti savitą spalvą.

 – Dažnai sakote: „Eik ten, kur veda tavo svajonė“. O kokia svajonė veda jus?

– Mane veda viena svajonė – aš noriu, kad mano dainą išgirstų visas pasaulis. Yra kažkokie tikslai, tačiau jie – daugiau kaip gairės. Svajonė suteikia gyvenimo kryptį. Aš aptikau, kad kiekvienam žmogui yra duota kokia nors svajonė, nepriklausomai nuo profesijos ar kitų aplinkybių. Kiekvienas žmogus nuo vaikystės turi vieną pagrindinę svajonę, kurią arba pamiršta, arba paskui ją eina. Kiekvienas mes turime talentą, kuris atitinka tą mūsų svajonę. Kitaip sakant – mums yra duota svajonė ir talentas jai pasiekti. Mums duotos savybės, kurias panaudoję teisingai, galime įgyvendinti savo svajonę. Kartais žmonės painioja norus su svajonėm. Tikroji svajonė yra viena, nuo pat vaikystės, tuo metu atrodžiusi gal net ir juokinga, tačiau ji iš tikrųjų niekada, iki pat šios dienos, nėra pasikeitusi. Mano svajonė yra ši.

 – O kaip pasieksit to, kad jūsų dainą išgirstų visas pasaulis?

– Aš nežinau, kaip. Jei tik žinočiau, tai jau seniai būtų išgirdę.

 – Ar dirbat ta linkme?

– Taip, kiekvieną dieną, jeigu ne žingsnis, tai žvilgsnis į tą pusę yra. Anksčiau ar vėliau ši svajonė pagimdo kažkokias idėjas, kurios kartkartėmis pastumia į tą pusę arba atveria naujas galimybes. Mes paprastai judam tų dalykų į kuriuos medituojame, link. Vienaip ar kitaip, judi į tą pusę, apie ką nuolat galvoji.

– Praktikuojate budizmą?

– Ne, iš tiesų ne. Aš turbūt esu savotiškas laisvamanis. Esu tikintis žmogus, tačiau man sunku save priskirti vienai kuriai nors religijai. Man labai patinka budizmas, bet patinka Hari Krišna mantra, man patinka pagoniški stabai, aukurai, jų ryšys su gamta. Kiekviename tikėjime, religijoje yra dalykų, kurie man priimtini, tačiau aš negaliu būti jokios organizacijos nariu. Aš nemoku. Nepavyksta to padaryti. Vienos uniformos aš negaliu vilkėti, tai supratau po kariuomenės. Ir nevilkėsiu, kokia ji bebūtų.

Kariuomenė… Nuostabus laikas. Labai džiaugiuosi, kad buvau tenai. Aš dvejus metus pagyvenau tokiame kažkuria prasme išgrynintame pasaulyje, be išorinių apvalkalų. Žmones mačiau tokius, kokie jie buvo. Labai džiaugiuosi, kad turėjau tokią patirtį.

Ji man praverčia, tiesą sakant, labai dažnai. Pavyzdžiui, gaudavai įsakymą, bet jokių priemonių, kaip jį įvykdyti. Taigi, turėdavai maksimaliai įjungti savo kūrybiškumą. Gyvenime tokia patirtis praverčia. Būna, kad atsiduri situacijoje, kurioje nėra kažkokių priemonių ir patogių sąlygų, ir tu toje situacijoje pats susikuri sąlygas, panaudoji kitas esančias priemones taip, kaip tau reikia. Tam tikra prasme, kariuomenė man buvo labai gera iššūkio mokykla.

 – O kiti įvykiai, žmonės, knygos padarę jums didelę įtaką?

– Man didelės įtakos turėjo mokslinė fantastinė literatūra, kurią aš mėgau paauglystėje. ŽiulioVerno, A. Klarko, R. Bredberio knygos. Buvo tokia serija „Zenitas“, kurią aš beveik visą perskaičiau. Šios knygos – ne tik nuotykinė literatūra, jos skatino mąstymą: „O kaip būtų, jeigu…“. Jau vėliau, kai skaičiau knygą apie Stanislavskio sistemą „Aktoriaus saviraiška“, joje perskaičiau, kad pirmas klausimas, kurį eidamas į sceną aktorius turi sau užduoti, yra: „O kas būtų, jeigu… Jeigu aš iš tikrųjų būčiau tas herojus, tokioj aplinkoj ir tokioj situacijoj?..“ Tai yra vienas iš pagrindinių atspirties taškų scenoje. Būtent tokį mąstymą labai skatino ta mokslinė fantastinė literatūra. Ir dar. Būdamas kariuomenėje iš draugų dovanų gavau knygą– Epikteto raštus, stoikų filosofiją. Man, tiesą sakant, ji labai padėjo. Padėjo atsiriboti nuo neigiamo aplinkos poveikio, ir pakankamai lengvai į viską pasižiūrėti.

Kertinių įvykių labai daug gyvenime, tokie momentai, kurie iš šalies, kitam žmogui atrodovisai nereikšmingi. Tai gali būti ir kažkieno judesys ar ištartas žodis… Tačiau, jeigu kalbėtume apie ypatingus įvykius, tai man vaikų gimimas, kurį aš stebėjau, buvo viena iš labiausiai sukrečiančių patirčių. Ypatingai kai gimė mano pirmas vaikas. Tai buvo tikrai kažkoks… Aš nežinau, kas tai per momentas. Aš net nežinau, kas tuo metu įvyksta. Tai – stebuklas. Staiga tavo akyse atsiranda mažas žmogutis, atmerkia akis, pradeda rėkti, pūsti burbulus, leisti garsus… Nežinau net, kaip tai apibūdinti. Nukirpus virkštelę, man paskui porą dienų rankos drebėjo. Man buvo taip gražu, tas visas gimimas, taip gražu. Tas visas kraujas buvo taip gražu, tos visos gleivės… Buvo taip gražu!… Aš tada pirmą kartą pamačiau, kaip atsimerkia ką tik gimusio žmogaus akys. Po šiai dienai matau tą momentą. Ištraukė mergaitę, užsimerkusią, tada krestelėjo ją, ir atsidarė didžiulės mėlynos akys. Būna, kažką pamatai, ir į tave tiesiog tokia banga kaip duoda! Tada aš ją pajutau, tą bangą. Nė vienas įvykis neprilygsta tam paveikslui, kurį aš taip ir matau prieš akis. Kiti paveikslai kažkaip „užsimuilina“, o šitas – lieka. Pirmas ką tik gimusio žmogaus akių atmerkimas. Aš nemačiau nieko, kas mane būtų labiau sukrėtę.

– Gražu. O jei kalbėtumėme apie kitokius sukrėtimus – tai, ką psichologai vadina krizėmis? Kaip tuomet elgiatės?

– Aš, kaip ir visi žmonės, tam tikruose gyvenimo etapuose, tam tikrose gyvenimo srityse esu patyręs krizių. Būna ir kūrybinė krizė, krizė grupėje ar kitam kokiam nors kolektyve. Pačiam su savim būna krizė. Kaip yra sėkmės momentai, taip neišvengiamai būna ir tie krizių ar nesėkmės momentai. Viskas yra kaip diena ir naktis – keičiasi, sukasi ratu. Krizės pažymi tuos taškus, per kuriuos mes, praėję tam tikrą etapą, turim peržengti. Gyvenime man sunkiausia būna, kai pajaučiu, kad galiu netekti kažko, kas yra brangu, koks trapus audinys, kuris visa tai saugo.

Kartais reikia tiesiog pasikalbėti. Jei ateina tam laikas. Dar, kai būna sunku, man padeda kvėpavimas. Tiesiogine prasme. Tai – natūraliai kiekvienam žmogui duotas meditacijos būdas. Mes linkę ieškoti toli, bet viskas yra šalia. Kai yra sunku, reikia susikoncentruot į kvėpavimą. Tu įkvepi oro, galvoji apie tai, kad tu įkvepi. Iškvepi orą, galvoji apie tai, kad tu iškvepi. Ir daugiau apie nieką negalvoji, tiesiog kvėpuoji ir sutelki dėmesį į tai, kaip tai darai. Neįtikėtinai veiksminga praktika. Mes esame neatsiejama gamtos dalis. Gamta visada suteikia atsakymus. Mes su ja susiję nematomu ryšiu. Jei gyvenime chaosas, neramumai, ramybės gali pasisemti žvelgdamas į debesis, upę ar kalnus, kurie stovi sau ramūs tūkstančius metų. Man patinka daoizmo principas, sakantis, kad žmogus turi gyventi kartu su gamta, neignoruoti metų laikų. Kiekvienas laikas mumyse atsiliepia, vienaip ar kitaip. Žiemą mes vienokie, vasarą – kitokie. Reikia nebijoti prie to ritmo prisijungti. Pavyzdžiui, man – gana sunki rudens ir žiemos pabaiga.

– Sakoma, kad gyvename streso amžiuje. Kaip jus veikia visas tas skubėjimas, stresas?

– Stengiuosi niekur neskubėti. Aš iš tikrųjų neskubu. Greiti pasiekimai greitai tave ir palieka. Tikrieji pasiekimai ateina lėtai, metams bėgant, žengiant kiekvieną dieną po mažą žingsnelį. Mažą, bet tikrą ir tvirtą žingsniuką. Ir tada, kai jam esi pasirengęs. Po kurio laiko supranti, kad pastovus, tolygus, bet tvirtas judėjimas pirmyn nuvedė tave toliau negu tuos, kurie bandė iš karto gauti viską, bet galiausiai liko prie suskilusios geldos. Aišku, yra tas periodas, kai tau 20 metų, tu eini į visus klubus, nori viską pamatyti ir pajusti… Tačiau dabar aš suprantu, kad man yra gražu iš ryto pabusti, gerti kavą, plepėti su žmona, žiūrėti televizorių. Ramiai atsikelti, paskui eiti kažką veikti, pasiskirstyti darbus taip, kad nereikėtų kiekvieną dieną nuo pat ryto kur nors bėgti, lėkti, kažką daryti. Ritmą galima sulėtinti neapsikraunant ta bereikalinga veikla kuri neva kažką duoda, o iš tikrųjų – tiktai nervus gadina..

– Ir jums pavyksta lėtai gyventi?

– Ne visada, bet dažniausiai taip. Didžiąja dalimi – taip.

– Jūs – laimingas.

– Taip, dabar – taip. Kiek save prisimenu, dabar yra pats geriausias mano gyvenimo periodas. Esu visiškai laisvas žmogus. Toks, kuriam nereikia meluoti. Nei kitiems, nei sau. Kuris nedaro nieko, dėl ko jam reikėtų meluoti.

Tekstas pirmą kartą publikuotas žurnale „Aš ir psichologija“ 2008 m. sausio mėn. numeryje (Nr.1).

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s