Mano geriausioji „Aš“

„Būk savimi“, – šį patarimą įprasta dalinti į kairę ir į dešinę. Būti savimi reikia einant į pasimatymą, stengiantis susidraugauti, ir, apskritai, norint laimingai gyventi. Tačiau ką tai iš tikrųjų reiškia?

Mistikas Zusia, gulėdamas savo mirties patale, nepaguodžiamai raudojo. „Kas tau yra? – klausinėjo jo mokiniai vienas per kitą, – esi beveik toks didis kaip Mozė, kilnus kaip Rabis Akiba: susitikęs su Dievu neturi ko bijoti.“ Zusia, tai išgirdęs, tik dar labiau apsiašarojo: „Dievas manęs nepaklaus, kodėl nebuvau toks didis kaip Mozė ar toks, kaip Akiba. Jis manęs paklaus, kodėl nebuvau labiau Zusia?“

Mano idealioji „aš“ versija visada gražiai atrodo: jos plaukai krenta nuostabiomis bangomis, ji skoningai rengiasi. Be to, ji laiku atlieka darbus, žino, ko nori, turi tikslų, kurių siekia. Idealioje mano „aš“ versijoje nėra vietos verkšlenimams ir kvailystėms, jai nepasitaiko blogų dienų, o jos kepami pyragai niekada nesubliūkšta. Kokia jūsų ideali „aš“? Kiek joje procentų jūsų tikrosios „aš“?

Būti geriausiai nereiškia būti tobulai

Būti geriausiomis esame skatinamos nuo pat vaikystės. Turime gerai mokytis ir gražiai elgtis, skaniai gaminti valgyti ir būti idealiomis draugėmis, meilužėmis, žmonomis, mamomis. Nuostabiausia tai, kad visada yra į ką lygiuotis – netrūksta tokių, kurios geriau už mus atlieka vieną ar kitą, o gal net ir visus vaidmenis. Blogiausia tai, kad net ir priartėjusios prie idealios moters paveikslo vos per plauką, nesijaučiame laimingos.

Taip yra todėl, kad būti geriausiąja savo „aš“ versija toli gražu nereiškia būti tobulai, o tik – realiai. Psichologai teigia, kad didžiausia klaida, kurią daro daugelis žmonių yra ta, kad mes supainiojame savo geriausiąjį „aš“ su idealiąja „aš“ versija, kuri nieko bendro su realybe neturi. Kas ta geriausioji „aš“? Pažiūrėkit į veidrodį savo geriausiomis dienomis. Susipažinkite. Tai – jūs.

Mažos pergalės stiprina pasitikėjimą

Užsimerkite ir atsipalaiduokite. Prisiminkite save per vieną iš savo „gerųjų“ dienų. Tokią dieną sugebate visus pralinksminti, darbas tiesiog tirpsta rankose, o automobilių kamštyje nė kiek nesusinervinate. Tai – jūsų geriausioji „aš“. Kas šiai moteriai svarbu? Ką ji veikia? Kas ją įkvepia?

Svarbu suprasti, kad negalima iš savęs reikalauti visada būti „geriausiosios“ būsenoje. Mus nuvargina darbas, sunervina kiti žmonės, išsekina objektyvios gyvenimo aplinkybės. Tada sakome: „Nėra nuotaikos“. Neverta dėl to ant savęs pykti – emocijos pateikia informaciją apie tai, ką gyvenime vertiname ir ko siekiame. Tačiau blogą nuotaiką pakeisti galima. Pagalvokite, kaip norėtumėte jaustis – rami, atsipalaidavusi, laiminga ir prisiminkite momentą, kada taip jautėtės. Pasimėgaukite prisiminimu tol, kol nuotaika po truputį pradės keistis.

Dar vienas būdas pažadinti savyje „geriausiosios“ būseną yra daryti dalykus, kurie jums tikrai sekasi ir leidžia gerai jaustis. Galbūt puikiai kepate pyragą? Išsikepkite ir pasimėgaukite skoniu. Gerai rašote? Sukurkite apsakymą ar laišką draugui. Siuvate? Pasisiūkite sijoną. Kad ir labai mažas, projektas, dėl kurio sėkmės esate garantuota, jus privers gerai jaustis.

Kitų vertinimai – nieko verti

Kanadietis psichologas Guy Corneau teigia, kad iš principo mes labai retai žinome, kas tas mūsų geriausiasis „aš“. Visuomenė sutvarkyta taip, kad siekti „geriausio“ reiškia lyginti savo pasiekimus su „geriausiais“. Pralaimėjimas šioje kovoje užprogramuotas. Matuoti savo „gerumą“ pareigomis, pinigais, pripažinimu ir kitais išoriniais dalykais iš tiesų reiškia sąmoningą siekimą kuo blogiau jaustis.

Išoriniai sėkmės matai neišvengiami, nes žmonės yra socialinės būtybės, kurioms reikia kartas nuo karto įrodyti sau ir kitiems, kad jie yra pastebimi, mylimi vertingi. Tačiau visi išoriniai kriterijai, kuriais esame linkę savo vertinti nieko nereiškia, jei manome, kad iš tiesų nieko nepasiekėme, kad neatskleidėme savo gebėjimo kurti gyvenimą.

Kodėl taip manome? Nes neišpildėme visų savo galimybių, apie kurias nutuokiame kiekviena. Turite puikią karjerą, tačiau slapčia galvojate, kad laimingiausia būtumėte, jei kaime augintumėte ožkas ir spaustumėte sūrius? Nuo mažens svajojote būti mokytoja, tačiau pasukote visai kitu keliu dėl to, kad darbas neprestižinis ir prastai apmokamas? Klausimų galima užduoti ir kitokių, tikslesnių: ką darydama jaučiate, jog laikas dingsta? Kiek dažnai šia veikla užsiimate? Kiek dienos praleidžiate galvodama: „Dieve, kaip tai nuobodu…“? Ką norėtumėte veikti vietoje to?

Pasitikėjimas savimi – tai dosnumas

Nuo geriausiosios „aš“ neišvengiamai reikia pereiti prie pasitikėjimo savimi. Ši sąvoka, kaip ir „meilė sau“ vartojama tokiuose įvairiuose kontekstuose ir taip įvairiai interpretuojama, jog kyla pavojus, kad nieko naujo nebepapasakosiu. Tačiau noriu pasidalinti tuo, kas man pačiai vėl suskambėjo naujai.

Pasitikėjimas savimi – tai ne kas kita, kaip drąsa būti savimi. Visos norime sužibėti atėjusios į vakarėlį, lyg niekur nieko kalbėtis su nepažįstamaisiais, padaryti įspūdį patraukliems vyrams, užmegzti ryšį su įtakingomis moterimis (ir atvirkščiai). Tai reikalauja drąsos, tačiau ne apsimesti kitokia, o drąsos tikėti, jog esi vertinga tokia, kokia esi. Ne ideali „aš“, o geriausioji, tiek, kiek tą dieną tai yra įmanoma.

Pasitikėjimas savimi – tai ir dosnumas. Pasitikėdama savimi dalinatės su kitais žmonėmis savo mintimis ir jausmais, dovanojate jiems savo dėmesį ir energiją.

Tam, kad išmoktum pasitikėti savimi, reikia palikti saugią aplinką

Tam, kad atrastume pasitikėjimą savimi, neišvengiamai turime išeiti iš komforto zonos. Juk tik nuvykusi į nepažįstamą šalį sužinosi, ar moki orientuotis žemėlapyje. Prisimenu, kad būdama paauglė labai jaudinausi, esu per mažai „kieta“, kad būčiau laikoma elitu, ir per mažai „meniška“, kad būčiau tvirtai jautusis būdama autsaidere. Pokalbiai tiek su viena, tiek su kita grupe būdavo ištisinė kančia. Kol galiausiai išmokau vietoj kankinimosi, kad neturiu ką pasakyti, klausytis, ką kalba kiti ir atliepti jų jausmus.

Neretai pasitikėjimas savimi suvokiamas, kaip perdėta arogancija ir atkaklus dominavimas bendraujant. Iš tiesų toks elgesys gali maskuoti per žemą savivertę. Žmonės, kurie daugiau kalba negu klausosi, kurie nuolatos giriasi savo pažintimis ir pasiekimais iš tiesų kenčia nuo žemos savivertės. Garsus psichoanalitikas Alfredas Adleris sakė, kad tokie žmonės yra praradę ryšį su gyvenimu, dėl to, kad nuolatos jaudinasi, kokį daro įspūdį kitiems.

Pasitikėjimo receptas paprastas (nors tikrai labai sunku jo laikytis). Pirma, reikia išdrįsti pasinerti į naują situaciją. Antra, nuoširdžiai domėtis žmonėmis – klausytis ir įsijausti. Trečia – nuoširdžiai domėtis savimi. Klausytis. Įsijausti.

Sutikti save

Mano geriausioji „aš“ dėvi drabužius su kuriais gerai jaučiasi ir nesirūpina kitų nuomone. Ji nemoka kepti pyragų, bet gamina nuostabias salotas. Ji moka rašyti, ir, svarbiausia, džiaugiasi, kai tą daro. Mano geriausioji „aš“ myli žmones. Blogomis dienomis aš galiu būti nekalbi ir paniurusi. Bet mano geriausioji „aš“ supranta, kad ne visos dienos vienodos.

SOCIALINIS AUDITAS – būdas atrasti savo geriausiąją „aš“

Išsirinkite penkis artimus žmones – tokius, kuriuos seniai pažįstate ir kuriais pasitikite – ir paprašykite jų atsakyti į vieną klausimą: „Jeigu tau labai reikėtų mano pagalbos, ko manęs prašytum?“. Paprašykite, kad atsakydami žmonės papasakotų panašią situaciją ir kaip jūs joje elgėtės.

Žmonės nurodys jūsų profesines kompetencijas, talentus ir gabumus, jūsų jautrumą vieniems ar kitiems dalykams. Atidžiai perskaitykite atsakymus. Kurios savybės jus džiugina? Kas nustebino? Ar yra tokių, kurias nuvertinote kaip nesvarbias?

Pažymėkite paukščiukais tas savybes ir gebėjimus, kurie jus pačią labiausiai džiugina, kuriuos naudodamos jaučiatės laiminga. Parašykite keletą būdų, kaip galėtumėte šiuos gabumus ir savybes taikyti savo kasdienybėje – darbe, šeimoje, bendraudama su draugais.

Artimiausieji žmonės yra puikus veidrodis, galintis parodyti, kada save nuvertiname, o kada – pervertiname. Kuo daugiau nuomonių surinksite, tuo išsamesnis bus jūsų vaizdas apie save.

Tekstas pirmą kartą publikuotas žurnale „Laima“ 2014 m. lapkričio mėn. numeryje.