5 pojūčiai

Maistas ir meilė

Ar pastebėjote, kokios populiarios maisto gaminimo knygos? Kiek daug įžymybių leidžia savo receptų knygas ir dalijasi paslaptimis, kokius valgius vaikystėje ruošė mama? O kiek kartų mėgavotės prisimindama, ką valgėte viename ar kitame vakarėlyje, ar restorane? Maistas skirtas ne vien prikimšti pilvą. Kitaip apie jį nepasakotume taip jausmingai.

Jau neatsimenu kiek kartų esu dalyvavusi diskusijoje apie maisto gaminimą – kada verta gaminti, kada – ne. Esu neretai girdėjusi nuomonę, kad verta gaminti tik tada, kai yra ką pavaišinti, kitu atveju – nėra prasmės. Prisipažinusi, kad gaminu sau, dažnai nustebinu ir jaučiuosi truputį egoistė.

Žinoma, man patinka vaišinti valgiu kitus. Tačiau, jei niekas neateina į svečius, nejaučiu jokio sąžinės graužimo vaišindama skaniu maistu save. „Gaminti sau tai reiškia gaminti žmogui, kurį myli. Tai – vakaras namuose su savo mylimiausiu žmogumi. Tai – kulinarija be kompromisų,“ – rašo restoranų kritikas ir rašytojas Jay Rayner. Maisto gaminimas – tai būdas mylėti save.

Skrandis – meilės įrankis

Kai vyras, kurį buvau labai įsimylėjusi man pasakė: „Būk mano mergina“, aš paklausiau: „O ką reikės daryti?“. Jis man atsakė: „Mylėtis, valgyti… – viską“ Tada, kai tapo nebesmagu kartu gaminti ir valgyti, supratau, kad iš santykių nieko nebus.

„Maistas tolygus rūpesčiui,“ – sako psichoterapeutė Emma Baskerville. Kai žmonės džiaugiasi, jie švenčia puodaudami, dalindamiesi maistu. Kai žmonės vienas kitą myli, dalyvauja tie patys pojūčiai – skonis, kvapas, rega – kaip ir mėgaujantis maistu. Kai ryšys tarp žmonių ima trūkinėti, jie ima mažiau vienas kitu rūpintis, įdeda mažiau kūrybingumo (liaudiškai tariant – meilės) į gaminamą maistą.

Maistas ir meilė tampriai susiję. Tikriausiai žinote ne vieną porą, kuri turi savo mėgstamą restoraną, ir ne vieną išsiskyrusį žmogų, kuris arba neteko apetito, arba ėmė be saiko valgyti. Porų psichologas Brett Kahr teigia, kad meilės ir maisto santykiai nulemti ankstyvojoje vaikystėje. Nesaugioje aplinkoje kūdikis negali pagauti krūties, čiulpti, todėl lieka alkanas. Tai – pirma išdavystė žmogaus gyvenime. Sunkumas skrandyje, kurį jaučiame, kai nepasiseka meilėje, yra to pirmojo bado atgarsis.

Tiesus kelias į pasąmonę

Neurologas Davidas Lindenas, knygos „Malonumas“ autorius teigia, kad mūsų smegenų malonumo centras atsiunčia mums emocinio pakylėjimo bangą kaskart, kai yra stimuliuojamas dalykais, kurie būtini mūsų išgyvenimui. Štai dėl ko seksas, gėrimai ir maistas mums dažniausiai siejasi su didžiausiu malonumu.

Ar turite valgių, kurie jums primintų vaikystės vasaras? O ką jums primena šviežių braškių skonis? Ar buvo taip, kad vos ko nors paragavusi, atsidusote: „Visai kaip mamos…“ Skonis turi galią pažadinti mūsų emocinę atmintį. Taip yra dėl to, kad tai, ką suvokiame kaip skonį iš tikrųjų yra 90 proc. kvapas, o smegenų sritis, atsakinga už kvapus yra stipriai susijusi su atmintimi, nuotaikomis ir emocijomis.

Kas kartą, kai ragaujame naują maistą, mūsų smegenys turi nuspręsti, ar mums jis patinka, ar ne, ar jis naudingas, ar pavojingas. Dar prieš mums priimant sprendimą, maistas visam laikui susiejamas su aplinkybėmis, kuriomis jo paragavome. Biologijos mokslų profesorius Timas Jacobas, dirbantis Cardiff universitete, šį reiškinį vadina „kvapo autobiografija“, ir siūlo prieš artėjantį iš anksto žinomą nemalonų įvykį, pavyzdžiui, operaciją, valgyti neskanų arba nemėgiamą maistą. „Jūsų paskutinio valgio skonis jums gali sietis su po jo sekusiu įvykiu, ir ateityje kelti nemalonius prisiminimus,“ – sako mokslininkas.

Individualus „paguodos“ valgių meniu

Nenuostabu, kad skonio pažadinti prisiminimai mus nuneša į vaikystę – juk tada atradinėjome pasaulį ir viskas buvo nauja. Bananų kvapas man visada siesis su vasaros atostogomis, nes jų atveždavo į stovyklą, o juodas šokoladas ir apelsinai primena Kalėdas sename tėvų bute. Tačiau su maistu susiję emociniai prisiminimai gali susikurti bet kuriame gyvenimo etape.

Mitybos specialistė Audrey Deane siūlo vesti skonio dienoraštį tam, kad nustatytumėte, kokius prisiminimus kelia vienoks ar kitoks maistas. Kam to reikia? Prisiminkit kiekvieną kartą, kai besijausdama blogai siektelėjote šokolado, bandelės, ledų ar bulvių traškučių (priklausomai nuo to, kokį maistą naudojate kaip „paguodą“). Paskui tikriausiai save keikėte, o svarstykles norėjote išmesti pro langą.

Tačiau, jei atkreipsite dėmesį į tai, koks maistas jums kelia geras emocijas, koks yra susijęs su maloniais prisiminimais, kitą kartą, kai jausitės blogai, griebsitės šio, tikrai guodžiančio, valgio, o ne įprastinio greito užkandžio. Ką jums pagamindavo mama, kai sirgdavote? Vištienos sultinio? Turbūt ir dabar jo paragavusi jaučiatės saugi ir mylima. Obuolio skonis gali priminti vasaras senelio sode, o šviežių morkų kvapas – sultis, kurias tėtis spausdavo vaikystėje. Minėtoji A. Deane siūlo eksperimentuoti turguje – uostyti vaisių, sūrių, žolelių kvapus ir stengtis atpažinti jų sukeliamas emocijas. Mokslininkė siūlo gamintis įvairaus maisto, išbandyti receptus iš vaikystės ir draugų, ir susidaryti emociškai guodžiančio maisto meniu. Patiekalai jame bus daug sveikesni nei įprasti užkandžiai, kurių griebiamės sunkią akimirką.

Gerai maitintis – tai mylėti save

Nereikia būti psichologu, kad pamatytum maisto ir meilės ryšį. Jis – fiziškas, lengvai apčiuopiamas. Juk kuo geresnį maistą valgome, tuo labiau mylime savo kūną. O kūnas – tai vienintelis realus „aš“ į kurį galime parodyti pirštu.

Ką reiškia geresnis maistas? Savo nuomonę (nebūtinai teisingą) šiuo klausimu turi vegetarai, žaliavalgiai ir daugelis besilaikančiųjų vienokios ar kitokios dietos. Tačiau, svarbu ne tik tai, ką valgote, bet ir kaip tą darote. Holistinį požiūrį praktikuojanti mitybos specialistė Holly Pannett primena, kad valgant reikėtų atsisėsti patogiai, nesusmukti, nestovėti, nevaikščioti valgant. Reikėtų galvoti apie tai, ką kramtote, ir kramtyti ilgai. Tyrimais įrodyta, kad iš maisto daugiau naudingųjų medžiagų gauname, kai valgome sąmoningai – galvojame apie tai, ką dedame į burną.

Man geresnis maistas reiškia valgį, pagamintą namuose. Juk jeigu dar įmanoma įsijausti į kiekvieną prabangiame restorane pagaminto patiekalo kąsnį, apie tai, iš ko pagaminta šaldyta pica ar pusfabrikačiai, geriau iš viso negalvoti. Kokia tada gali būti kalba apie sąmoningą valgymą? Žurnalistas Michaelas Pollanas, parašęs knygą „Valgymo taisyklės: Valgytojo vadovas“ sako, kad gerai maitintis paprasta – tereikia nevalgyti valgių, kurių ingredientų nežinote, arba, pasak autoriaus: „vengti to, ko nevalgytų jūsų močiutė“.

Be to, valgio gaminimas – tai vienas iš paprasčiausių būdų „įsižeminti“. Gaminti valgį tai reiškia liesti, ragauti, uostyti. Pažadinti pojūčiai nuramina neigiamas emocijas, atpalaiduoja mintis, sužadina kūrybingumą ir atveria kelią naujiems sprendimams.

Po šaukštą meilės kiekvienam

Nors straipsnį pradėjau liaupsėmis vienišiaus stalui, turiu pripažinti, kad dalintis maistu man yra maloniau nei valgyti vienai. Nesu originali – žmonės dalijasi maistu jau beveik 2 milijonus metų, nuo tos dienos, kai pirmą kartą sumedžiojo mamutą – gyvūną, kurio neįmanoma suvalgyti vienam ar dviese. „Taip valgymas tapo scena bendravimui ir socialiniams mainams“, – sako mokslininkas Johnas Allenas, parašęs knygą „Visavalgės smegenys“.

Valgio gaminimas ir dalijimasis maistu – tai ne tik būdas parodyti savo rūpestį ir meilę, bet laikas, kurį praleidžiame kartu. JAV atlikti tyrimai rodo, kad paaugliai, kurie valgo kartu su savo šeima penkis – septynis kartus per savaitę, geriau mokosi, rečiau elgiasi agresyviai, rečiau vartoja alkoholį ar narkotines medžiagas. Nors mokslininkai primena, kad valgymas kartu yra tik vienas iš daugelio faktorių, lemiančių paauglių elgesį, tačiau išvados įdomios. Juo labiau, kad patys paaugliai kaip didžiausią tokių šeimos pietų pliusą nurodė galimybę visiems pabūti kartu.

„Kas daugiau yra patriotizmas, jei ne meilė vaikystės valgiams?“, – klausia rašytojas Lin Yutangas. Kas žino, jei dažniau valgytume kartu, gal labiau mylėtume ir savo šalį, ir vienas kitą?

TEISINGAS „PAGUODOS“ MAISTAS*

  •  Užkandžiais „guodžiamės“ tada, kai esame nusivylę, patiriame stresą ir nerimą. Derėtų prisiminti, kad tokiais atvejais mūsų virškinimas yra sutrikęs, todėl nepasisaviname maistingųjų medžiagų taip gerai, kaip galėtume. Todėl reikėtų pasistengti pirkti geriausios kokybės maistą, kokį tik išgalime. Jis turės mažiausiai konservantų ir bus turtingiausias maistinėmis medžiagomis.
  • Jei jau guodžiatės maistu – darykite tai iš širdies. Atsisėskite ir ramiai suvalgykite skanėstą, skirtą pakelti jums nuotaiką. Pasimėgaukite jo kvapu ir skoniu.
  • Negraužkite savęs dėl to, kad „nusižengėte“ ir leidote sau pasimėgauti skanėstu. Mėgautis tai reiškia ne kaltinti save, o džiaugtis.
  • Nepiktnaudžiaukite savo „guodžiančiais“ užkandžiais – nesigriebkite šokolado vos tik pamatėte susiraukusį viršininkės veidą. Pataupykite šį malonumą laikui, kai bus tikrai sunku.
  • Rinkitės sveikiausią variantą iš savo „paguodos“ užkandžių raciono – jei jus nuramina šokoladas, valgykite juodą, su riešutais, jei mėgstate sviestą, patroškinkite jame daržoves ir suvalgykite jas vietoj kelių riekių duonos su sviestu.

*Mitybos specialistės Surinder Phull rekomendacijos.

Tekstas pirmą kartą publikuotas žurnale „Laima“ 2013 m. gruodžio mėn.  numeryje.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s