Mano istorija

Saulėta vasaros diena. Mano kūnas pavargęs nuo intensyvaus mynimo dviračiu, o akys klaidžioja po Kuršių marias. Prie medinio stalo sėdime penkiese. Keturmetė mergytė pradeda pasakoti savo prisiminimus: „Vieną gražią dieną, Palangoje…“ 

Straipsnį pradėjau nuo asmeninės istorijos fragmento. Taip iš tikrųjų buvo. Ir stalas, ir Nida, ir keturmetė mergytė, pradedanti savo pasakojimą. Tai – mano liudijimas apie tą dieną. Kodėl tai turėtų būti įdomu skaitytojui? Ką noriu tuo pasakyti? Kas aš, kad manyčiau jog mano asmeninio gyvenimo detalės galėtų būti vertingos?

Gavusi užduotį parašyti straipsnį apie autobiografijos rašymą pati sau uždaviau klausimą – o kam to reikia? To paties paklausiau ir dviejų moterų, paskyrusių kelerius metus savo gyvenimo istorijų pavertimui knyga. Ieškodama atsakymo į šį klausimą perverčiau krūvas knygų ir perskaičiau begalę straipsnių. Rizikuoju sugadinti intrigą prisipažindama, kad atsakymo neradau. Tačiau norėčiau pasidalinti tuo, ką atradau. Kodėl? Nes man patinka rašyti.

Autoriteto istorija

Prisipažinimas: „Rašau autobiografiją“ reikalauja drąsos. Nuo seno autobiografijas rašė garsūs žmonės, tie, kurių gyvenimai turėjo reikšmingos įtakos šalies ar pasaulio likimui. Tokių žmonių pasakojimai – apie tai, kaip aš tapau tuo, kas esu dabar, lyg ir turi aiškią paskirtį – asmeninė patirtis padeda pasimokyti iš kito klaidų ir sekti sėkmingu pavyzdžiu. Prisipažindamas, jog rašai autobiografiją tarsi teigi, jog esi reikšmingas, svarbus ir tavo gyvenimas buvo / yra neeilinis. Kita vertus, facebooko, blogų ir skype‘o amžiuje, kiekvienas iš mūsų kasdien registruoja savo gyvenimą, verčia jį į sakinius, redaguoja, kitaip tariant, rašo autobiografiją.

Gyventi šviesoje

Kūdikis netvirtai atsistoja ir žengia pirmą žingsnį į laukiančias mamos rankas. Jo žvilgsnis tarsi sako: „Matei?“ Vaikas, grįžęs iš mokyklos atverčia mamai pažymių knygelę: „Matai, kaip moku?“ Turiu prisipažinti, prieš pradėdama rašyti straipsnį turėjau savo teoriją apie tai, jog prisiminimų rašytojas panašus į vaiką, kuris žvilgčioja viršun ir klausia: „Ar matai mane?“ Kai savo mintimis pasidalinu su Josie, rašančia atsiminimus apie savo gyvenimą Madagaskare ji man nepritaria: „Tu pergalvok savo teoriją, šita neteisinga.“

Nesu visai įsitikinusi teorijos netinkamumu, nes manau, kad natūralu norėti, jog tave pastebėtų, tačiau sutinku, jog šis paaiškinimas per siauras. XX a. pradžioje išpopuliarėjo memuarų žanras. Memuarų rašytojas nekelia sau uždavinio atpasakoti savo gyvenimą chronologine tvarka išdėstant būsimoms kartoms reikšmingus įvykius. Jis ar ji (beje, įvardį „ji“ panaudojau neatsitiktinai – memuarų rašymas tai savotiškas moterų literatūrinio balso išlaisvinimas, o Virginia Woolf – viena iš šio žanro pradininkių) pasakoja savo gyvenimą kaip istoriją, išryškindama tą istoriją pagrindžiančius įvykius ir nutylėdama kitus.

Memuarų rašytojas, kūrybinio rašymo mokytojas Thomas Larsonas puikią knygą „Apie memuarus ir jų rašytojus“ baigia skyriumi, kuris vadinasi „Savasties kultūra“. Rašytojas, atskleisdamas nuogą tiesą apie save, papasakoja ir apie kultūrinę aplinką, kurioje gyvena. Jame tarsi veidrodyje atsispindi vertybės, abejonės, neviltis ir svajonės, būdingos tame laikmetyje gyvenantiems žmonėms. Rašytojo tiesa – ne mokslinė atasakaita ir ne autoritetingas pareiškimas apie tai, kaip viskas turi būti, tai – jo liudijimas apie gyvenimą.

Esu tai, ką prisimenu

Psichologas Johnas Kotre knygoje „Baltos pirštinaitės: Kaip save sukuriame prisiminimais“ rašo, kad prisiminimai nėra panašūs į lentynoje išrikiuotas knygas. Jie nuolat kinta žmogui senstant, o dar labiau – kaskart iš naujo prisiminimus aplankant. Psichoterapijos procese į dienos šviesą ištrauktas prisiminimas atgyja. Atsiradęs naujame kontekste jis papasakoja istoriją naujai.

Rašytojas, rašantis memuarus yra ir savo istorijos herojus, ir tas, kuris prisimena istoriją. Šio sudėtingo santykio produktas – pasakojimas, kuriame atsispindi individuali, ne absoliuti, tiesa. Ji turi galios nustebinti ir patį rašytoją. Vienas iš atsakymų į klausimą: „Kodėl tu pasakoji savo istoriją?“, yra šios asmeninės tiesos atradimas: „Nes man rūpi.“

Knygoje „Užrašyti esmę“ poetė Nathalie Goldberg rašo: „Tas momentas, kai kažką užrašai – kaip jautiesi dėl savo vyro, kaip jautiesi, kad tavo batai nunešioti, kaip valgei sumuštinį pilką Majamio rytą – sulygina tavo išgyvenimus su tekstu popieriuje. Tą akimirką, kai užrašai, tampi laisvas nuo vidinės kovos. Priimi savo išgyvenimus ir susilieji su jais.“

Užrašyti save

Memuarų, ar, lietuviškai, atsiminimų rašytojo užduotis – ne išdėstyti savo gyvenimo istoriją nuo gimimo iki mirties, o papasakoti tam tikrą jos fragmentą. Pavyzdžiui, apie savo tėvus ir jų auklėjimo įtaką, apie tai, kaip rinkaisi specialybę, apie tai, kaip matai savo vietą pasaulyje. Atsiminimų rašymas – literatūrinis žanras; memuarų rašytojas – menininkas, kuriantis romaną apie savo gyvenimą. Atidumas žodžiams, detalėms, praktika ir redagavimas čia labai svarbus.

Minėtoji Nathalie Goldberg memuarų rašymą prilygina atminties studijoms, darbui su savo protu. Ji teigia, kad rašymas nėra terapija, tačiau jo poveikis gali būti gydantis. Sussexo universitete atlikti tyrimai parodė, kad autobiografijos rašymas padeda suvokti savo išgyvenimus. Užrašyti prisiminimai pasikeičia – iš minčių tampa sakiniais ir žodžiais, kuriuos galima taisyti, readaguoti, šlifuoti ir tobulinti. Tai – darbas su tekstu, tačiau tuo pačiu ir – darbas su savimi. Neretai žmogus pradeda rašyti savo istoriją ne nuo to įvykio, apie kurį labiausiai norėtų papasakoti. Jis keliauja link pasakojimo esmės – link savęs – pastraipa po pastraipos, sakinys po sakinio, žodis po žodžio.

Pasirinkti tinkamą pasakojimą

Kiekvieno žmogaus gyvenimas – tai pasakojimas. Šis požiūris yra kertinis naratyvinės terapijos, kurios pradininkai Michaelas White‘as ir Davidas Epstonas, akmuo. Klientas konsultacijoje pradeda pasakoti savo problemos istoriją. Psichoterapeutas atidžiai klausydamasis ieško užuominų, kurios leistų pradėti kurti kitokią – optimistiškesnę istoriją. Pavyzdžiui, klientas gali pasakoti, kaip jam jau keletą savaičių tęsiasi depresija ir jis niekur neina iš namų, tačiau pasakojimo eigoje užsiminti, kad buvo pavedžioti šuns. Terapeutas paklaus, kas „išvedė“ jo klientą iš namų ir suteiks progų atsirasti naujoms istorijoms.

Apie naratyvinę terapiją užsiminiau ne tik dėl to, kad pats jos pavadinimas (angl. narrative – pasakojimas) artimas aptariamai temai. Iš tiesų, mano nuomone, memuarų rašytojas tarsi pats sau yra terapeutas. Pakartotinai skaitydamas savo istoriją, įkeldamas ir išimdamas tam tikras detales, rašytojas kuria savo pasakojimą. Tikrąją savo istoriją.

Kodėl aš rašau?

„Kodėl rašai savo gyvenimo istoriją?“, – antrą kartą klausiu savo draugės. Žinau, kad išgirsiu kitokį atsakymą nei prieš tai. Pati sau į klausimą „kodėl rašai“ kaskart atsakau kitaip. Palydėjusi į stotelę ji man pasako: „Žinai, kartais man atrodo, kad jei neužrašysiu, tai ilgainiui galvosiu, kad to nė nebuvo.“ Įlipu į autobusą, jausdamasi savo gyvenimo romano heroje. Grįžusi pradėsiu rašyti.

Jei norite rašyti atsiminimus, bet nežinote nuo ko pradėti…

• Pagalvokite apie istoriją, kuri jūsų šeimoje pasakojama iš kartos į kartą. Užrašykite jos fragmentus ir pagalvokite, kokiai temai ši istorija artima. Tada užrašykite istoriją nenukrypdami nuo temos, nesileiskite į paaiškinimus ir nepristatinėkite veikiančiųjų asmenų.
• Įsivaizduokite, kad pasakojate istoriją artimai draugei. Ar manote, kad ją teisingai pasakojate? Ką nutylite? Ką ši istorija sako apie joje dalyvaujančius žmones? Ką sako apie jus?
• Perrašykite istoriją papildydami ją mintimis ir įžvalgomis iš ankstesniojo punkto.
• Sudarykite jūsų šeimoje pasakojamų istorijų sąrašą. Prie kiekvienos iš jų pažymėkite, koks šios istorijos tikslas, kokia jos prasmė bendrame šeimos istorijų kontekste.
• Sudarykite sąrašą temų, kurias galėtumėte aptarti savo atsiminimuose, pavyzdžiui, jūsų požiūris į maistą, santykiai su broliais ir seserimis, darbas, namai, kuriuose gyvenote, politinės pažiūros ir pan.

Kaip rašyti apie savo gyvenimą?

Pasirinkite tinkamą formą. Kai kuriems išgyvenimams labiau tinka blogas nei knyga. Jei šiuo metu išgyvenate skausmingą skyrybų dramą, minčių išliejimas bloge gali padėti susitvarkyti su jausmais bei tuo pačiu surasti atgarsį tarp panašius išgyvenimus patyrusių žmonių. Knyga – tai platesnės gyvenimo studijos galimybė, proga sukurti daugialypę istoriją.

Išgryninkite savo tikslus. Paklauskite savęs, kodėl jūs norite papasakoti savo šeimos istoriją. Kai kada tam užtenka dienoraščio, ypač jei jūsų tikslas yra nepamiršti, kaip visas nutiko. Tačiau jei turite literatūrinių ambicijų, jūsų tikslas, žinoma, atspausdinta knyga.

Įvertinkite riziką. Kai atsiveriate – su visais savo trūkumais ir žaizdomis, būkite pasirengę kritikai. Kartais žmonės rašo asmeninius dalykus dėl to, kad siekia pripažinimo ar pateisinimo savo veiksmams. Pagalvokite, kaip reaguosite į kritiką, ar, dar baisiau, į visišką ignoravimą. O jei rašote ne savo vardu, kiek atvirai bendraujate savo gyvenime?

Rašymas – tai ne terapija. Rašymas gali padėti išgyventi sunkius jausmus ir jis gali būti naudojamas terapijoje, tačiau tokio tipo tekstai – ne spaudai. Jei rašote dėl to, kad siekiate atkeršyti, ar norėdami palengvinti širdį, neskubėkite tuo dalintis su visu pasauliu.

Neskubėkite. Gali atrodyti, kad rašyti apie save lengva, tačiau tai vienas iš pačių sudėtingiausių dalykų, vien dėl to, kad pasakotojas ir istorijos herojus yra tas pats asmuo. Sunku ir suprasti save, ir rašyti apie tai. Skirkite rašymui pakankamai laiko, pradėkite tiesiog nuo pasakojimo apie save. Berašydami atrasite istoriją, kurią norėtumėte papasakoti.

Tekstas pirmą kartą publikuotas žurnale „Aš ir psichologija“ 2011 m. liepos mėn. numeryje.