Akimirkai užsimerkite. Užsikimškite ausis. O dabar užsiimkite nosį. Nesuklysiu pasakiusi, kad užsimerkus ir užsikimšus ausis galime išbūti ilgiau nei nekvėpuojant.Taigi užblokuoti kitus pojūčius įmamona, bet neįmanoma atsisakyti kvapo. Jis visada šalia. Su kiekvienu įkvėpimu.
Pernai maždaug šituo metu pratinausi mylėti. Jis buvo labai padorus, šiek tiek vyresnis, kartais truputį nuobodus, bet apskritai kūrybiškas. Pratintis sekėsi sunkiai. Kai draugėms bandžiau paaiškinti dėl ko – „na, jis truputį senamadiškas…“, „na, jam nepatinka triukšmingos erdvės“, „ne, ne, jis tikrai labai geras…“ – visada sulaukdavau pasiūlymų pabandyti, truputį pakentėti, pasipratinti. Tačiau, kai vieną kartą nedrąsiai ištariau: „Man nepatinka jo kvapas“, išgirdau: „Oi, tada nieko nebus.“
Nesupraskit klaidingai – kvapas, kaip kvapas, švarus ir normalus, tik ne toks, su kuriuo galėčiau gyventi. Ir nesakykit, kad jūs, mano vietoje, būtumėt pakentėjusi ir į tokius niekus nekreipusi dėmesio. Nes nebūtumėt. Ir tai – ne niekai.
Visagalė chemija
Mokslininkai teigia, kad sąmoningai galime atpažinti 10 tūkstančių skirtingų kvapų, tačiau pasąmoningai mes jų jaučiame dar daugiau. Nors ir nesuvokiame, ką užuodžiame, mūsų smegenys iššifruoja kvapų siunčiamus pranešimus.
Tikriausiai girdėjote apie tyrimą, kai moterys uostė vyriškus marškinėlius ir turėjo išskirti joms priimtiniausią ir labiausiai atstumiantį kvapą. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad moterys rinkosi tų vyrų marškinėlius, kurių imuninė sistema labiausiai skyrėsi nuo jų pačių. Evoliuciškai toks pasirinkimas logiškas, nes garantuoja, jog gims sveikesni vaikai.
Kitas dalykas, kurį užuodžiame pasąmoningai, yra kintamoji asimetrija. Paprasčiausias šios savybės paaiškinimas būtų netobulumas, kurį įgauname vystydamiesi. Žmonės pasižymintys maža asmietrija, t. y. simetriškesni, yra tolerantiškesni stresui, vyrai aukštesni ir stambesni, moterys – mažesnės. Ir, aišku, simetriški vyrai gardžiau kvepia. Ypač toms moterims, kurioms tuo metu yra ovuliacija.[1]
Jautri moteriška nosytė
Apie moteris daugiau rašau ne tik dėl to, kad „Laima“ – moteriškas žurnalas ir vyrai čia užklysta tik slapta, bet ir dėl to, kad moterys jautresnės kvapams nei vyrai.
Vieno tyrimo[2] metu 6–10 m. berniukų ir mergaičių buvo paprašyta įvertinti, kiek jiems yra svarbūs kvapai. Pasirodė, kad nors kai kuriose situacijose vaikai į kvapus dėmesio per daug nekreipia, kvapai labai svarbūs bendraujant. Vaikai atpažino, kad kiti žmonės turi specifinį kvapą, ir dauguma iš jų labai nusimintų, jei jų šeimos nariai nustotų kvepėti taip, kaip jie kvepia. Be to, tyrimo metu buvo nustatyta, kad mergaitės į kvapus kreipia kur kas daugiau dėmesio nei berniukai. Ypač mergaitės nuo berniukų skyrėsi tuo, kad labiau kreipė dėmesį į socialinius – kitų žmonių ir savo – kvapus. Be to, mergaitės labiau linkusios kvapus naudoti aromaterapijai – dauguma jų pripažino, kad yra kvapų, kurie jas nuramina. Ir, žinoma, daugiau mergaičių, nei berniukų turėjo iškvėpintą minkštą žaisliuką, talismaną ar panašią „brangenybę“. Beje, berniukai jautresni maisto kvapams.
Mokslininkai mano, kad toks mergaičių jautrumas kvapams gali būti ir išmoktas – jos stebi savo mamas. Juk moteris kur kas dažniau nei vyras, patrauks nosimi ir paklaus: „Ką tik iš sporto salės?“, arba nusisuks nuo bučinio: „Fu, ir vėl česnakai…“
Vakarų kultūroje kvapas – bevertis
Tad kaip čia yra, kad kvapas, toks reikšmingas informacijos šaltinis, priimant sprendimus beveik nefigūruoja? Nors ir sakome: „Užuodžiu klastą“, tačiau melo ženklų ieškome gestų kalboje, žodžiuose ir bandome atspėti iš pašnekovo balso. Nors po kvepalų sluoksniu užuodžiame tikrąją mylimojo prigimtį, bandome save apgauti, sakydamos, kad klystame, jog pasaulis nebe toks primityvus, ir ne apie viską galima spręsti pojūčiais.
Betarpiškųjų pojūčių – lytėjimo, skonio ir kvapo – ignoravimas yra Vakarų kultūros savybė. Ji prasidėjo su Aristoteliu, kuris pojūčius suskirstė į aukštuosius ir žemuosius – sensorinės hierarchijos viršuje yra rega ir klausa, suteikiančios žmogui galimybę gėrėtis grožiu bei muzika, o jos apačioje – skonis ir lytėjimas, kurių paskirtis, anot didžiojo graiko, tik teikti gyvulišką pasitenkinimą. Kvapas lieka per vidurį. Kantas savo estetikos teorijoje kvapą ignoravo, o psichoanalizės tėvas Freudas teigė, kad kvapas žmonėms neteko reikšmės, kai jie atsistojo ant dviejų kojų ir prarado galimybę uostyti vienas kitą iš arti.
Kvapų piramidė
Sako, kad Tailande prostitutės atsisako kliento, jei šio kūno kvapas nemalonus. Yra kraštų, kuriuose žmonės prieina tiek arti, kad galėtų pajusti, kuo tu kvepi, kur turguje ant prekystalių išdėliotos kvapiosios smilkalų medžiagos, o vyrai kvepia muskusu ir kvepalais, o ne prakaitu ir tepalais. Taigi, yra kultūrų, kuriose kvapas yra ne šalutinis, o pagrindinis pojūtis.
Senovės egiptiečiai buvo puikūs parfumeriai ir architektai. Dėl to ir piramidinė uoslės suvokimo schema nestebina: piramidės viršuje yra aukščiausiosios kvapo natos, tos, kurias suvokiame pirmiausia. Jos yra lengiausiai kintamos, todėl pradingsta greičiausiai (citrusinis, vaisių, prieskonių kvapas); vėliau iškyla viduriniosios kvapo natos (gėlių), ir galiausiai – žemiausiosios (medžio, muskuso, sakų kvapas), kuris išlieka ilgiausiai. Piramidės apačioje, sarkofage ilsėjosi faraono kūnas, kurio ilgalaikį išlikimą garantavo kvapus jo užpildas.
Kuo kvepėjo sovietinė Lietuva?
Dėl kvapo sugrąžinimo į deramą vietą pojūčių hierarchijoje kovoja ir sociologai, ir kultūrologai, ir psichologai. Pavyzdžiui, manoma, kad terminai „kvepia“ ir „smirda“ yra grynai socialinis susitarimas. Užsimerkusi pauostykite brandinto sūrio – kai žinote, kad tai sūris, jis kvepia maloniau nei kojinės, tiesa? Uoslė reikalinga tam, kad galėtume išvengti pavojų – užuostume sugedusį maistą, pavojų, ligas.
Šeimos, gatvės, miestais ir net šalys skiriasi savo kvapais. Prisimenate tyrimą su vaikais, kai jų buvo klausiama apie „namų kvapus“? Nė vienas nepasakė, kad tos dalykas neegzistuoja, tačiau daugelis pripažino, kad būtų liūdna jo netekti. Niekada nebuvau Amerikoje, tad negaliu paliudyti, bet sako, kad ten prekybos centrai kvepia dėl į kondicionavimo sistemą pridedamų kvapiųjų medžiagų. Na, o viename Lenkijoje[3] atliktame tyrime tiriamųjų buvo paprašyta prisiminti, kuo kvepėjo sovietinė Lenkija ir kaip pasikeitė aplinkos kvapai atėjus kapitalizmui. Atsakymai – nuo raugintų kopūstų sovietmečiu iki pirmaisiais kapitalizmo metais populiarių „Currara“ kvepalų – piešia vaizduotėje emocinį šalies paveikslą. O ar prisimenate, kuo kvepėjo Jūsų vaikystės namai?
Tiesus kelias į laimę
Emocijas paminėjau neatsitiktinai. Neurologiniais tyrimais įrodyta, kad egzistuoja tiesioginis ryšys tarp uoslės ir emocinio patyrimo[4]. Tie patys psichoanalitikai, kurių „tėvas“ taip įnirtingai gynė žmogaus teisę neužuosti, teigia, kad šis uoslės ir emocijų ryšys ypač stiprus išstumtų emocijų atveju. Taip yra iš dalies dėl to, kad uoslės sritis pirmiau susisieja su emocijų ir atminties sritimis smegenyse (migdoline liauka ir hipokampu), o tik po to – su už suvokimą atsakinga smegenų žieve. Emociškai stiprūs išgyvenimai amžiams susieja emociją ir kvapą, net jei ją sukėlęs įvykis ir užmirštamas. Štai dėl ko kvapai gali į vaizduotę iššaukti tokius gyvus praeities paveikslus.
Psichologai teigia, kad lengviausia žmogaus nuotaiką pakeisti kvapu. Žmonės, kurie serga depresija, prasčiau užuodžia kvapus, o kai kuriems ir iš viso prapuola uoslė – jų organizmas tarsi atsisako džiaugtis. Na o žmonės, kurie netenka gebėjimo užuosti, pripažįsta, kad jų gyvenimo kokybė smarkiai pablogėja.
O dabar įsivaizduokit, kad stovit priešais lentyną, ant kurios stovi vienintelis kvepalų buteliukas su užrašu „Mano“. Kokius kvapus jame sumaišytumėt? Ar įlašintumėt pirmajam pasimatymui nuvogtų mamos kvepalų lašelį, o gal lengvą nusivylimo rūką, ir dar močiutės sekretere tvyrojusio „Krupniko“ dvelksmą? Pirmų žemuogių, nupjautos žolės ir sūrios odos paplūdimyje kvapą? Saugokit tą buteliuką. Jis arčiau jūsų sielos nei žodžiai.
Emocinė kvapų kelionė
Kas kuo kvepia? Užsimerkite ir paprašykite, kad kitas žmogus Jums duotų pauostyti įvairiausių dalykų – nuo maisto produktų, kvepalų, iki buitinių daiktų, drabužių. Pabandykit kaskart atspėti, ką uostote, atkreipkite dėmesį, ką užuosti lengva, ką sudėtinga. Atkreipkit dėmesį, kas nustebino, ko negalėjote užuosti.
Laimės kvapas. Pažiūrėkite į nuotrauką, kurioje buvote laiminga. Pabandykite prisiminti, kokius kvapus tada užuodėte. Jei įmanoma, atraskite juos dabar aplinkoje, pauostykite.
Įkvėpimo valandėlė. Užsidekite kvepiančią žvakę, ar užsilašinkite lašelį eterinio aliejaus ant vatos gabalėlio, ar pasirinkite stipriai maloniai kvepiantį daiktą ar maisto produktą ir pabandykit rašyti. Gali gimti poezija, apsakymas, ar tiesiog esė ar dienoraščio tipo kūrinėlis. Nekritikuokit savęs, tiesiog mėgaukitės.
Kvapų podiumas. Kvepalų parduotuvėje uostykite įvairius kvepalus ir pajuskite, kaip kiekvienas kvapas Jus keičia. Kokia esate, kvepėdama „Chanel No.5“, „Shalimar“ ar „Euphoria“? Kuo vilkite, kaip vaikščiojate, kokie Jūsų tikslai ir svajonės? Įsivaizduokite save visokią, „matuokitės“ kvapus, kaip sukneles.
[1] Rikowski, Anya; Grammer, Karl (1999). „Human body odour, symmetry and attractiveness“.
[2] Camille Ferdenzi, Gérard Coureaud, Valérie Camos and Benoist Schaal (2008). „Human awareness and uses of odor cues in everyday life“
[3] Martyna Sliwa, Kathleen Riach (2012), „Making Scents of Transition“
[4] Mark Stopfer, Gilles Laurent (1999), „Short-term memory in olfactory network dynamics“
Tekstas pirmą kartą publikuotas žurnale „Laima“ 2014 m. kovo mėn. numeyje.
rasymopraktika.com 