Šis straipsnis prasidėjo nuo masažo. Tiksliau, nuo jį dariusios kineziterapeutės rekomendacijos: „Turėtum pažadinti savo moteriškumą“. Sunerimau ne juokais. Na, taip – juk aš pati save išlaikau, vairuoju, verkiu retai, ir dar nė karto negimdžiau. Nenuostabu, kad užspaustas moteriškumas siunčia man S.O.S. signalus per mano persuktą kairiąją (o gal dešiniąją?) koją.
Paprastai visų instrukcijų laikausi, o rekomendacijas klusniai vykdau. Iš knygų lentynos ant stalo nusileido „Feminizmo ekskursai“ ir „Bėgančios su vilkais“ (žinau bent vieną vyrą, kuriam, jo žodžiais tariant, ši knyga padėjo suprasti moteris), o visų pažįstamų moterų ir merginų ėmiau klausinėti, kas, jų nuomone, yra moteriškumas. Kad studijos būtų rimtesnės, pakalbinau ir Vytauto Didžiojo universtiteto sociologijos katedros docentę Jolantą Reingardę.
„Tikras“ ir „netikras“ moteriškumas
„Moteriškumas yra tai, ko nedaro vyrai“, – sako viena mano draugė. Ir čia pat patikslina: „Jie nesilakuoja nagų, neavi aukštakulnių, nevilki suknelių. Aš, taip darydama, pabrėžiu, kad esu moteris“. Bet pagal tokią logiką išeina, kad Marilyn Monroe be makiažo tapdavo vyru, o tie vyrukai, iš „Džiaze tik merginos“, pasidažę iš tikrųjų pavirsdavo moterimis. Taip, sutinku, vyrai natūraliai negimdo, bet tai – tik vienas iš objektyvių vyrų ir moterų anatomijos skirtumų.
Pašnekėjusi su Jolanta Reingarde imu manyti, kad objektyvumas ties šiais skirtumais ir baigiasi: „Man moteriškumas yra pirmiausia žmogaus tapatumo klausimas. Jis nėra nulemtas tik prigimties. Žinoma, egzistuoja tam tikri vyrų ir moterų fiziologiniai skirtumai, tačiau juos nuo pat gimimo „apdoroja“ socialinė aplinka. Moteriškumas – tai tam tikri žmogaus bruožai, elgsena, mąstymo apie save ir savo aplinką ypatybės, tam tikri bruožai, pomėgiai, pasirinkimai, gyvenimo būdas. Egzistuoja tam tikras socialinis darinys, kuris, kaip manoma yra skirtingas ir atskiriamas nuo vyriškumo. Tačiau, kiek žmogus yra laisvas jį pasirinkti, man visada sukelia labai daug abejonių.“
Ar aš jaučiuosi moterimi? Taip. Ar man moteriškumas asocijuojasi su makiažu? Ne. Tai kur rasti tą tikrąjį, grynąjį moteriškumą? Kuri yra tikresnė moteris – ar turistė su apsmukusiais džinsais ir sportbačiais, ar idealių formų studentė nepriekaištingu makiažu?
„Moteriškumas Vakarų kultūroje pabrėžtinai siejamas su moters išvaizda (gražia, patrauklia, seksualia, geidžiančia, atsidavusia). Tačiau tai nereiškia, kad būtent toks jis yra tikras, objektyvus, natūralus ar prigimtinis. Moteriškumo samprata yra nuolat socialiai kuriama ir atkuriama įvariose kasdieninėse viešo ir privataus gyvenimo praktikose, žmonių tarpusavio sąveikoje ir organizacijose. Skirtingais istoriniais laikmečiais ji buvo vis kitokia, kitokia ji yra ir skirtingose šiuolaikinėse kultūrose. Tačiau tam tikros normos yra taip plačiai paplitusios, kad daugelis žmonių besąlygiškai tiki jų natūralumu ir priima tai kaip objektyvią ir nepakeičiamą realybę. Toks nekritiškas satykis su lyčių normomis reprodukuoja patriarchalinę lyčių sistemą bei perduoda ją iš kartos į kartą“, – sako mano pašnekovė.
Šie žodžiai man paaiškina, dėl ko tokie prieštaringi jausmai kyla skaitant C. Pincola Estes „Bėgančios su vilkais“. Knyga jaudinanti, atrodo, kad ji užkabina pačius giliausius asmenybės klodus – tuos, kuriuose slypi nuo neatmenamų amžių išlikę mitai ir dėsniai (analitiniai psichologai pasakytų – archetipai) apie tai, kas ir kokia yra tikra moteris. Ar aš parašiau „nuo neatmenamų amžių išlikę mitai“? Atrodo, būsiu aptikusi vieną sudedamąją dalį socialinių normų konstravimo mechanizme.
Normų įkalinti
Kas pasako, kad štai taip elgtis, tą ar aną dalyką mėgti yra vyriška, kitaip ir kitką – moteriška? J. Reingardė teigia: „Žmogus gimsta socialinėje aplinkoje, kuri jį labai aiškiai struktūruoja. Kaip tėvai reaguoja, pamatę savo sūnų žaidžiantį su lėlėmis, ar dukrą besidominčią, jų nuomone, visiškai „nemergaitiškais“ dalykais? Jie visomis išgalėmis stengiasi nukreipti vaikus į „tikrąjį kelią“. Bet koks yra tas „tikrasis kelias“? Jį pagal savo tradiciškai patriarchalų suvokimą sufomuoja tėvai ir pedagogai! Tradicinis moteriškumas – rožiniai drabužėliai, jautrumas, ašaros, jausmingumas, emocijos ir vyriškumas – „kietumas“, agresyvumas, konkuravimas atspindi priešpriešą (mergaitės ir berniukai – ne kartu, bet atskirai), kurios rėmuose mąstome ir veikiame. Be šeimos ir pedagogų, šią skirtumus prižiūrinčią liniją saugo populiarioji kultūra, religinės, teisinės ir mokslo institucijos. Tai, kas yra tikrasis vyriškumas ar moteriškumas vaikams puikiai perduoda animacinių filmų personažai.“
Beje, sociologės nuomone, vyriška norma yra griežtesnė nei moteriškoji. Moters veikla šiais laikais kur kas mažiau apribota nei anksčiau – moterys gali būti politikės ar verslininkės, jos gali siekti karjeros įvairiose srityse. Tuo tarpu vyrai, susiję su tradiciškai „moteriškomis“ sritimis yra laikomi, švelniai tariant įtartinais: „Vyras tėvystės atostogose? Daugeliui kolegų iškils klausimas, kodėl jis padarė tokį pasirinkimą ir daugelis iš jų pasidarys išvadą, kad greičiausiai to vyro žmonai kažkas negerai. Neatsimenu, kada mačiau vyrą ikimokyklinio ugdymo įstaigoje, o į mokyklos pedagogus taip pat žiūrima kreivai – juk mokytojo darbas menkai apmokamas, tenka dirbti moteriškame kolektyve. Tokie ir panašūs komentarai rodo, kad vyras, peržengęs tradicinio vyriškumo ribas susiduria su dar didesniu pasmerkimu, nei moteris“, – teigia mano pašnekovė.
Pamažu pradedu suvokti galingą nuolat save atkuriantį socialinio konstravimo mechanizmą. Normų, nusakančių, koks turi būti vyras, ir kokia moteris, laikosi bei jas kuria visi – ir vyrai, ir moterys. Jas peržengiančius, standartų neatitinkančius asmenis smerkia taip pat visi. Vyrai nepakantūs „moteriškai“ besielgiantiems vyrams, moterys smerkia karjeros siekiančias ir vaikų negimdančias savo lyties atstoves.
„Du viename“: Ieva ir Marija
Į moteriškumo paieškas įtraukiu ir vieną kitą „lauko“ eksperimentą. Įkaušęs nepažįstamasis bare išsitempia mane šokti. Ir kritiškai pareiškia: „Gundyk mane!“ Pasijuntu kone kalta, kad nesistengiu jo sužavėti. Ir kokia aš moteris?.. Juk aš turiu norėti patikti!
„Šiandien Lietuvoje moteriškumas išreiškiamas per viešą, rėkiantį seksualumą. Moterys savo noru stato save į objekto padėtį, kad pataikautų neakivaizdaus stebėtojo žvilgsniui. Buvimas gražia, pasidažiusia, pasipuošusia tampa moters tapatumo bruožu. Tačiau tam, kad pasiektum populiarioje kultūroje pristatomą grožio idealą, nepakaktų 24 valandų per parą! Žmonių troškimų stimuliavimas yra vartotojiškos visuomenės variklis. Milžiniškos pastangos dėl išvaizdos tik rodo moterų ir merginų nekritišką santykį su aplinka – nesupratimą, kas slypi už visos grožio industrijos“, – teigia J. Reingardė.
Pratęsdama kalbą apie gundymą sociologė pamini moterų socialinės normos prieštaringumą. Iš vienos pusės, kultūra moteriai uždeda pareigą būti gera motina, o neišpildžiusias šios misijos smerkia, kita vertus – kad išlaikytų savo vyrą, moteris turi būti visada patraukli. Kiekvienas nėštumas ir gimdymas pakeičia moters kūną, nutolina jį nuo stereotipinio seksualaus įvaizdžio, todėl moterys dažnai susiduria su šia dilema – kaip atitikti motiniškosios mergelės Marijos ir Ievos įvaizdį vienu metu?
Moteris – tik netobulas vyras?
Vairuoju. Padariau klaidą. Taip, aš kalta. Į kolegos vairuotojo žvilgsnį ir veido išraišką „boba už vairo“, sureaguoja mano vienuolikmetė dukterėčia: „Jie visi į tave žiūri, kaip į blondinę, ar ne?“ Ir pažeria žinias apie žemesnę moterų avaringumą statistiką bei apie tai, kad jos dažniau nei vyrai iš pirmo karto išlaiko vairavimo egzaminą. Nors jaunosios feministės kalba man pataiso nuotaiką, įvykis iškelia klausimą – kodėl į moterį, kuri netobulai atlieka tradiciškai vyrišką darbą, žiūrima niekinančiai ir pašaipiai, o vyrui tradiciškai moteriškų darbų nedirbti yra garbė? Kita vertus, kai vadinamasis moteriškas darbas yra vyro profesija, jis laikomas tos srities ekspertu, kur kas geresniu specialistu nei galėtų būti moteris. Juk geriausi virėjai – vyrai, tiesa? Kaip ir kirpėjai ar siuvėjai.
J. Reingardė man primena seniai skaitytą antropologės Sherry Ortner esė „Ar moters ir vyro santykis toks kaip gamtos ir kultūros?“ ir teigia, jog jis paaiškina minėtąjį fenomeną. Moteris tradiciškai laikoma daugiau gamtiška būtybe, o vyrui suteikiama galia reprezentuoti kultūrą. Todėl, kai moteris gamina valgyti, ji tiesiog gamtines žaliavas paverčia tinkamomis pamaitinti kūnui. Tuo tarpu, vyras, prisiliesdamas prie maisto, jį tarsi sukultūrina, paverčia vertingesniu. Taip sukuriamas „vyrai viską daro geriau“ stereotipas.
Taigi esu gamtiška. Mano nuotaikos priklauso nuo mėnulio fazių ir hormonų svyravimo. Aš nesuprantama ir neprognozuojama, galiu pratrūkti bet kada, esu… Galėčiau tęsti, bet suprantu, kad į save žiūriu per socialinių normų akinius. Tų pačių normų, kurios juodą spalvą apibrėžia lygindamos ją su balta, o moteriškumą – per santykį su vyriškumu. Moteris yra mažesnė, gražesnė, nelogiškesnė, jausmingesnė negu… vyras? Taip mąstydamas Froidas (vyras) sukūrė teoriją, kad aš (moteris) jam pavydžiu, na, žinot, to daikčiuko. Negalėčiau subtiliau iš to pasijuokti, negu psichoanalitikė Luce Irigaray: „Taigi mes turime pripažinti, kad MAŽA MERGAITĖ NUO ŠIOL YRA MAŽAS VYRIUKAS. Mažas vyriukas, kuris skausmingiau ir sudėtingiau vystysis negu mažas berniukas, kad taptų normalia moterimi. Mažas vyriukas su mažesniu peniu. Nenusisekęs mažas vyriukas.“
Visi skirtingi – visi lygūs
Sukdama galvą dėl moteriškumo supratau vieną labai svarbų dalyką. Lyčių supriešinimas (puiki to iliustracija yra posakis: „visi vyrai – kiaulės“) – tai ne kas kita kaip nepakantumas. Netolerantiškas žmogus negali priimti kito, jei šis yra kitoks, net jei tas kitoniškumas toks neišvengiamas ir nepasirenkamas kaip lytis. J. Reingardė teigia, kad griauti stereotipus būtina: „Lyčių stereotipai yra susiję su visais kitais – amžiaus, neįgalumo, etniškumo stereotipais. Jei keisis mąstymas šioje srityje, atsiras potencialas keistis kitiems žmonių įsitikinimams – nuo skirstymo į juoda-balta, senas-jaunas, link kito žmogaus priėmimo, kaip lygiaverčio“.
„Vyras ir moteris, moteris ir vyras visuomet susitinka pirmą kartą, nes jie negali užimti vienas kito vietos. (…) Koks yra kitas, kas yra kitas, aš niekuomet nežinau. Bet kitas, niekuomet man nepažįstamas, – tai kitas, kuris lytimi skiriasi nuo manęs. Ši nuostata, gėrėjimasis ir žavėjimasis nepažįstamuoju turėtų grįžti į savo vietą: į lyčių skirtumo vietą“, – rašo mano jau minėta L. Irigaray. Skirtingumas daro pasaulį gražesnį.
Ar radau savo moteriškumą? Supratau, kad nebuvau jo pametus. Tačiau „prisimatavau“ šiuo vardu vadinamą socialinę normą. Ja „vilkėdama“ jaučiuosi komfortiškai, kai sustabdžius kelių policijai, nenorėdama mokėti baudos, apsimetu tokia kvaila, kokia gali būti tik moteris už vairo. Ta norma man šiek tiek nepatogi, kai vartau ar skaitau moteriškus žurnalus ir visiškai netinka, girdint tokius teiginius: „Vyras manęs vienos niekur neišleidžia. Nes labai myli!“ Nežinau, ar pirmąkart matomą vyrą įsimyliu dėl to, kad mano kraujyje tuo momentu padaugėję moteriškų hormonų, ar dėl kitų priežasčių, stengiuosi būti išklausanti dėl to, kad esu moteris, ar kad mokiausi psichologijos. Ir man, tiesą sakant, tai nelabai berūpi. Nuolaidi, užjaučianti, supratinga, šilta, mylinti vaikus – tai keletas iš savybių, tradiciškai priskiriamų moterims. Ar man jos būdingos? Vienos – mažiau, kitos – daugiau. Tačiau pažįstų vyrų, kurie yra drovūs, švelnūs, įsiklauso į kito poreikius ir yra ištikimi, kitaip tariant – visiškai nevyriški, stereotipų rėmuose.
Moteriškumas man – tarsi raibuliai ežero paviršiuje. Juos gali nufotografuoti, tačiau po akimirkos vanduo atrodys visiškai kitaip. Sugauti, užfiksuoti ir pamatuoti tai, kas nuolat susikuria iš naujo – toks pat beprasmiškas užsiėmimas, kaip kova su vėjo malūnais. Oi, užsimiršau – gi Don Kichotas buvo vyras…
Tekstas pirmą kartą publikuotas žurnale „Aš ir psichologija“ 2009 m. birželio mėn. numeryje.
rasymopraktika.com 