Lietuvių liaudies išmintis byloja: „Blogas tas kareivis, kuris nenori būti generolu.“ Instinktyviai jaučiu, kad kelias link generolų – ne man. O laikau save neblogu kareiviu. Tautosaka atspindi visuomenėje susiklosčiusias nuostatas – turi siekti būti vis labiau gerbiamas, uždirbti įspūdingesnes sumas, turėti vis daugiau pavadinių. Tačiau matau, kaip mažo viešbučio šeimininkė tvarko kambarius po svečių vizito, o drabužių nuomos punkto savininkė su šypsena išlydėjusi klientus, klaupiasi ant kelių valyti jų batų. Taigi, valdžios turėjimas niekaip neapibrėžia darbo pobūdžio.
Kita vertus, noras būti generolu toks stiprus, kad kartais įgauna juokingas formas. Pavyzdžiui, vadybininkas pasivadina skyriaus vadovu, nors visame skyriuje yra tik vienas darbuotojas – jis pats, kalbos redaktorė staiga tampa projektų vadove, o sargas – apsaugos viršininku.
Formali, ar funkcinė – akivaizdu, kad galia vilioja. Tačiau kareivių daug, o generolų – vos keli. Yra daugybė savo profesija patenkintų žmonių, kurie nė už ką nenorėtų užimti aukštesnių pareigų. Jie – puikūs darbuotojai, išmanantys ir gerai atliekantys savo darbą. Ar gali būti, kad klysta liaudies išmintis?
Kas yra geras gyvenimas?
Susitikę klausiame: „Kas gero?“, atsisveikindami linkime: „Viso gero“. Akivaizdu, kad geras gyvenimas yra tai, ko linkėtume sau ir savo artimui. Žiniasklaidoje gausu „gero gyvenimo“ pavyzdžių: štai vyras – jaunas, bet jau vadovas, moteris, šnekanti apie paprastumą ir kuklumą, kamerai negailestingai fiksuojant brangius drabužius ir prabangų interjerą. Geras gyvenimas – tai blizgantys antsiuvai ir generolo titulas, sakoma mums. Ir mes tuo besąlygiškai tikme.
Įdomaus, prieš 12 metų amerikiečių psichologių L. A. King ir C. A. Napa atlikto tyrimo duomenimis, žmonės, atsakydami į klausimą, kas yra geras gyvenimas dažniausiai nurodė bendrą laimės jausmą ir prasmingumo pajautimą (jokių aliuzijų į brangius aprėdus ar aukštas pareigas). Na, o ankstesni tyrimai rodo, kad po to, kai žmonės pasiekia tam tikrą gerovės lygį, laimė nuo pinigų kiekio nebepriklauso. Tyrimo autorės retoriškai klausia, jeigu žmonės iš tikrųjų žino, kas yra geras gyvenimas, kodėl jie atsisako tuo tikėti, verčiau rinkdamiesi visuomenės peršamus „gero gyvenimo“ įvaizdžius? Analogiškai galima klausti, kodėl žmonės, jausdamiesi absoliučiai laimingi, užimdami paprastas pareigas, užsigeidžia prie jų pridėti „vyr.“ arba „gen.“? Ar tai nėra visuomenės spaudimo, noro atrodyti, o ne būti išdava?
Vadovas pagal pašaukimą
Vis dėlto, išgirdus, kaip sekretorė be jokios ironijos, tik su pagarba vadina savo viršininką „vadas“, lengva įsitikinti, kad egzistuoja ir tikri vadovai. Žmonės, sugebantys, norintys vadovauti ir prisiimantys atsakomybę.
„Harvard Business Review“ straipsnyje „Kaip kopia lyderiai“ randu tokį pavyzdį: 1960-aisiais JAV prezidentas J. Kennedy pasiūlė „Fordo“ prezidentui Robertui McNamarai Valstybės iždo sekretoriaus pareigas. Kai šis jų atsisakė, teigdamas, jog nėra pakankamai kvalifikuotas, prezidentas jam pasiūlė kitą – gynybos sekretoriaus – postą. McNamarai vėl atmetus pasiūlymą, Kennedis sušuko: „Bobai, mokyklos, kurioje mokoma būti prezidentu taip pat nėra!“
Nors yra daugybė knygų, mokančių, kaip tapti lyderiais, įvairaus pobūdžio literatūroje nurodomos lyderiams būdingos savybės, šio straipsnio temai iliustruoti pasirinksiu vieną medicinos ir organizacinės psichologijos specialistų tyrimą, atliktą 2006-aisiais JAV medicinos įstaigose. Kadangi konfliktai taip gydančiojo ir vadovaujančio medicinos personalo dažni ir sunkiai išsprendžiami, buvo nuspręsta nustatyti, kuo skiriasi gydytojų ir medicinos įstaigų vadovų vertybės.
Įdomu tai, kad pagrindinis dalykas, dėl kurio tiek klinikų vadovai, tiek jose dirbantys gydytojai nurodė pasirinkę šią profesiją, buvo galimybė padėti žmonėms. Tiek vadovai, tiek gydytojai teigė, jog gydytojo darbo svarba teikia jiems daugiausia moralinio pasitenkinimo. Tačiau, jei vadovai, savo dėmesį skiria organizacijos tikslų pasiekimui, gydytojai savo darbe akcentuoja pagalbą konkrečiam pacientui.
Manau, kad šis skirtumas atspindi tai, kuo bet kurioje srityje veikiantis vadovas skiriasi nuo tos srities profesionalo. Generolas apgalvoja mūšio strategiją, turėdamas omenyje visus armijos išteklius. Vadovas yra žmogus, kuris myli sritį, kurioje dirba ir priima sprendimus, kurie galbūt nėra jam asmeniškai, atskiram darbuotojui ar klientui palankūs, tačiau naudingi organizacijai. Ar daug pažįstate tokių vadovų? Jūsų atsakymas į klausimą nurodo, kiek žmonių dirba šį darbą iš pašaukimo.
Išgirsti savo širdį
Pašaukimas – žodis, su kuriuo dažnai siejamas pasitenkinimas profesine sritimi. „Jis dirba iš pašaukimo“, – su tam tikru pavydu sakoma apie žmogų, kuriam sekasi dirbti mylimą darbą.
Mitologas Josephas Campbellas aprašo „Herojaus kelionės“ principą, kuriuo pagrįsta kiekvieno žmogaus kelionė individualios gyvenimo prasmės atskleidimo link. Šią kelionę sudaro išėjimo-atradimo-sugrįžimo ciklas, būdingas visoms mitinėms kelionėms. Žmogus turi išeiti iš pasaulio, kurį pažįsta, tam, kad atrastų vidinį save, ir grįžti, turėdamas daugiau. Herojaus kelionės metaforą autorius taiko ir karjeros keliui. Profesiniai žmogaus pasirinkimai turi giliai susisieti su jo vidinėmis nuostatomis. Tik taip profesinis kelias taps herojaus kelione, iš kurios grįžti praturtėjęs. „Eik ten, kur džiaugsmas“, – rašo autorius.
Psichologė Sheila J. Henderson, siekdama sukonkretinti J. Cambelo nurodytą „džiaugsmo“ terminą, apklausė aštuonis profesiniu gyvenimu patenkintus (savo ir aplinkinių požiūriu) žmones, nustatė tam tikras savybes ir aplinkybes, kuriomis tie žmonės yra panašūs. Visų pirma, visų jų profesinis kelias yra panašesnis į vingiuotą kalnų kelią, nei į tiesią autostradą. Dauguma apklaustųjų nurodo, kad jiems tiesiog pasisekė priimti darbo pasiūlymą, kuris pasirodė labai tinkamas, kad jie atsitiktinai išbandė kažką, kas vėliau suteikė daug laimės. Beje, išaiškėjo ir atvirkščias dalykas – daugelis apklaustųjų paminėjo atsisakę dirbti tai, kas nesuteikė jiems džiaugsmo. Visi tiriamieji nurodė, kad darbo aplinkoje jie labiausiai vertina laisvę, intelektualinius iššūkius, pozityvią socialinę atmosferą ir bendrą prasmės pajautimą. Be to, visiems tyrimo dalyviams buvo būdingos tokios asmeninės savybės kaip pozityvus savęs vertinimas, tikslingumas, energija ir mokėjimas bendrauti.
Tarp tyrime dalyvausiųjų buvo policininkas, matematikos dėstytojas, sekretorė, kirpėjas, mokyklų inspektorius. Jei šiuos žmones išrikiuotume vertikalėje pagal jų užimamų pareigų lygį, tikriausiai vieni būtų aukščiau, kiti – žemiau. Tačiau ši pozicija neturi jokios įtakos jų profesinės laimės jausmui. Natūralu – juk herojaus kelias nebūtinai veda aukštyn.
Karjera be ribų
„Karjeros laipteliai“, „Siekti karjeros aukštumų“ ir panašūs posakiai tarsi nurodo, kad karjera – tai judėjimas aukštyn. Karjeros vertikalė yra dviejų išmatavimų, joje įmanomas tik kilimas arba kritimas. Tuo tarpu, J. Campbellas ir kiti straipsnyje minėti autoriai kalba apie kitas kryptis – tolyn, gilyn, platyn. Apibendrinus daugybę karjeros apibrėžimų galima teigti, kad karjera – tai žmogaus profesinių veiklų sąrašas. Ne pareigų, o veiklos.
Todėl apsidžiaugiu radusi organizacijų psichologės Candace Jones tyrimą apie vadinamąją beribę karjerą. Autorė teigia, kad tokio tipo karjera ypač populiari tarp kūrybinių profesijų atstovų. Vietoj to, kad užimtų vis aukštesnes pareigas toje pačioje įmonėje, arba, tradiciškai sakant, koptų karjeros laiptais, šie žmonės ieško darbo kituose įmonės sektoriuose arba kitose organizacijose. Tokių žmonių tikslas – jų kūrybinių siekių patenkinimas. Kažkuo primena herojaus kelią, tiesa?
Tiesa, galiausiai tyrimas parodo, kad beribės karjeros taip pat turi ribas – tai socialinės ir simbolinės ribos. Socialinės ribos – tai žmogaus vieta ir santykiai su kitais tos srities profesionalais, simbolinės ribos nurodo kūrinio išliekamąją vertę.
Atgal į pradžią
Rašydama šį straipsnį nuėjau savotišką herojaus kelią. Galvoju apie kelią, kuris džiugina, apie darbą, kuris įkvepia. Noriu jį atlikti kuo geriau. Noriu mokytis iš tų, kurie geriausi, noriu, kad mano darbas išliktų. Ir nesvarbu, kokioje srityje dirbsiu. Dabar vėl galiu parašyti: „Kiekvienas kareivis nori tapti generolu“ ir pasakyti, kad, ko gero tai yra tiesa. Svarbu pasirinkti tinkamą mūšio lauką.
Rasti tai, kas džiugina
- Prisiminkite veiklą, nesvarbu, darbinę ar laisvalaikio, į kurią jautėtės visiškai pasinėręs(-usi), kuri džiugino, kurios metu pajutote malonų pasididžiavimo savimi, savo atliekamu darbu, jausmą. Paimkite popieriaus lapą ir rašiklį ir aprašykite tą situaciją. Stenkitės tai padaryti kuo smulkiau, su kaip galima daugiau detalių. Rašymui skirkite 20 min.
- Perskaitykite, ką užrašėte ir paklauskite savęs: kokių jūsų sugebėjimų prireikė tai veiklai; ką naujo ją atlikdamas(-a) apie save sužinojote? Pasistenkite pagyventi atgamintoje džiaugsmingoje emocijoje.
- Pagalvokite, kokių žingsnių galėtumėte imtis, kad atgamintumėte patirtą džiaugsmingą situciją? Kada ir kaip galėtumėte atnaujinti tokią veiklą? Kaip galėtumėte padaryti, kad jus džiuginanti veikla taptų jūsų dienos dalimi?
Tekstas pirmą kartą publikuotas žurnale „Aš ir psichologija“, 2010 m. lapkričio mėn. numeryje.
rasymopraktika.com 