Žodžių tango

„Tu kalbėjai savo kalba?“ – klausia kolegė. „Taip“ – atsakau. „Tu daug labiau pasitiki savimi, kai kalbi lietuviškai“. 

Šis komentaras manęs nenustebina – savo kalbą moku nepalyginamai geriau nei anglų. Tačiau pasitikėjimo savimi sąvoka apima daug platesnį kontekstą. Ar, kai kalbu svetima kalba pasikeičia mano asmenybė? Jei taip, tai kuri aš esu tikroji?

Gyvenimas kitoje kalbinėje aplinkoje išmuša iš vėžių. Staiga nebežinau, kaip atsakyti į klausimus apie tai, kaip aš įprastai elgiuosi. Netikėtai suprantu, kad praradau savo sugebėjimą vertinti žmones. Skirtingi kalbėjimo įpročiai, kita kalbos melodija trukdo suprasti, kada jie rimti, kada juokauja, kada pyksta, o kada yra draugiški. Visi atrodo nepaprastai mandagūs ir malonūs, tačiau žiūriu į juos, šokančius šokį, kurio žingsnelių nemoku ir kiekvienas mano žodis yra įrodymas, kad mano ausyse skamba kitokia muzika.

Kita vertus, pasaulis įgauna naujų dimensijų. Žiogas jau ne vien tik žiogas, bet ir žolės šoklys (angl. grasshopper; grass – žolė, to hop – šokinėti). Išmokau matuoti atstumus myliomis, apimtis coliais, o svorį – svarais. Reliatyvumas išlaisvina – suprantu, kad neegzistuoja tikslūs išmatavimai, tačiau, nepaisant to, susitarti įmanoma. Kai grįžusi namo į padavėjo klausimą: „Kavos?“ atsakau: „Taip, prašau“, pastebiu, kad kartu su anglų kalba perėmiau ir dalį britų kultūros, kurioje mandagumas yra pagrindinė bendravimo taisyklė.

Kaip toli yra „toli“?

Struktūros požiūriu – kalba – tai simbolių rinkinys, kuriuo užkoduota prasmė. Skirtingos kalbos turi žodžius daugeliui daiktų, reiškinių ir jausmų įvardinti, todėl susikalbėti įmanoma. Tačiau, anot antropologo Claude‘o Levi-Strausso, „sūris“ ir „fromage“ (pranc.) iššaukia skirtingus to paties objekto patyrimus. Psichiatras Erwinas Stengelis pratęsdamas šią mintį teigia, jog kadangi mintis ir žodžius lydi vaizdiniai, kitos kalbos išmokimas pakeičia santykį tarp žodžio ir vaizdinio, tarp daikto ir jo atspindžio kalboje.

Poliglotė analitinės krypties psichoterapeutė Angela Connolly teigia, kad įvardinant daiktą kita kalba pasikeičia ne tiek pats vaizdinys, kiek jo „aura“. Ji teigia, jog vienas iš didžiausių mokėjimo kalbėti daugeliu kalbų privalumų – tai gebėjimas patirti kalbos skambesio niuansus. Kaip pavyzdį prichoterapeutrė nurodo žodį „toli“. Angliškajame „distance“ vyrauja duslios priebalsės, dvelkiančios izoliacija ir šalčiu, o rusų „daleko“ yra daug švelnesnis ir atviresnis. Jį tardami įsivaizduojame atsitolinimą kaip savanorišką aktą, kaip atradimą, o ne praradimą. Džiaugiuosi, kad „toli“ skamba kaip „daleko“.

Kalbininkas Matthew McCoolas, rašydamas apie kalbos ir kultūros santykį išskiria aukšto ir žemo kontekstiškumo kultūras. Pavyzdžiui, japonų kultūra yra aukšto kontekstiškumo. Tai reiškia, kad žodžiai čia nėra taip svarbūs, kaip kontekstas, kuriame jie ištariami ir ritualai, kuriais pradedamas pokalbis. Anot autoriaus, anglakalbėse šalyse daugiausia dėmesio skiriama žodžių prasmei. Japonų kalboje vertinama pauzė, anglų kalboje – informacija.

Šių autorių darbai man primena vaikystėje kakinusį klausimą: kaip žinoti, ar mano draugas žalią spalvą mato taip pat kaip aš? Ir, jeigu ne – kaip mes galim susikalbėti?

Mano kalba – tai aš

Ar kalbėjimas kita kalba keičia asmenybę, o gal tai – nepagrįsta paranoja? Net 65 proc. kalbininkės Anetos Pavlenko atlikto tyrimo dalyvių teigia, jog kalbėdami kita kalba jie jaučiasi kitokie žmonės. Šiuos skirtumus lemia nevienodas kalbų žinojimo lygis, nevienodas žodžiams suteikiamas emocinis svoris, kultūrinis kontekstas. Teko girdėti kinų kilmės britės prisipažinimą, kad kalbėdama kinų kalba ji jaučiasi moteriškesnė, o mamos draudimai, ištarti jos gimtąja kalba yra daug veiksmingesni nei tėčio. Matematikas ir rašytojas Alexas Bellosas teigia, kad portugalų kalba pakeitė jo požiūrį į pasaulį. Šioje kalboje vieną priešdėlį, reiškiantį „didžiulis, milžiniškas, baisus“ arba kitą, reiškiantį „mažutis, mielas, gražus“ galima pridėti prie kas antro žodžio. Taip šnekant viskas atrodo išpūsta arba juokingai sumažinta, pasaulis tampa kontrastingas ir spalvotas, o pats kalbėtojas daug jausmingesnis.

Psichologas Michaelas Bondas teigia, jog tie patys žmonės, kalbėdami skirtingomis kalbomis išreiškia nevienodas vertybes. Įrodymui jis pateikia savo tyrimo duomenis: Hong Konge gyvenantys kinai, atsakinėdami į vakariečių klausimus angliškai išreiškė daug daugiau „kinų“ vertybių, nei atsakinėdami savo gimtąja kalba. Kai pasakoju škotams apie Lietuvą, jaučiuosi daug didesnė patriotė nei iš tikrųjų esu.

Beje, nederėtų užmiršti ir anksčiau minėto konteksto, kuriame vartojama kalba. Pavyzdžiui, jei vieną kalbą vartojate tik atostogų po svetimas šalis metu, ji jums siesis su maloniu laisvalaikiu. Kita kalba gali sietis su mokslinės literatūros skaitymu ar nostaligiją keliančiais filmais. Na, o štai prancūzų kalba tikriausiai dar ilgai siesis su meilės prisipažinimais, nors meilės laiškai rašomi visomis kalbomis.

Tarp dviejų kalbų

Nors tyrimai rodo, kad nuo prigimties dvikalbiai vaikai yra kūrybingesni ir turi lankstesnį protą, psichologai teigia, kad daugeliu atveju daugiakalbystė susijusi su tam tikra identiteto skilimo trauma. Jau minėtoji Angela Connolly prisipažįsta, kad daugelio kalbų žinojimo suteikiamu asociacijų turtingumu ir įvairove ji pilnai gali pasinaudoti tik konsultuodama klientus, kurie, kaip ir ji, yra poliglotai. Kai klientas kalba tik viena kalba, asociacijų grandinė nutraukiama ir susiduriama su saviraiškos sunkumais.

Tačiau didžiausia trauma ištinka tada, kai santykis su gimtąja kalba nutraukiamas, ji pamirštama. Filosofė, literatūros kritikė, psichoanalitikė ir feministė Julia Kristeva knygos „Patys sau svetimi“ skyriuje „Poliglotų tyla“ šią būseną įvardija ypač vaizdingai: „Nekalbėti gimtąja kalba. Gyventi atgarsių ir samprotavimų pasaulyje, atskirtame nuo naktinės kūno atminties, nuo liūdnai saldaus vaikystės snaudulio… Tarp dviejų kalbų tu gyveni tylos valdose.“

Kita vertus, „tylos valdos“ yra neišvengiama būsena dzen budistui, kuriam kalba yra tik viena iš bendravimo priemonių. Jau minėtas autorius Matthew McCoolas primena, jog japonų požiūriu, tikrasis patyrimas yra nenusakomas žodžiais. Su tuo sutiktų bet kuris poetas.

Kadangi mąstymas ir kalba labai susiję, kalbėjimo kita kalba patyrimas neišvengiamai pertvarko mąstymą. Atsiranda naujas požiūris į save ir į pasaulį, psichika prasiplečia, patyrimas tampa turtingesnis.

Vaistai nuo demensijos

Kalbėjimas keliomis kalbomis turi daugybę privalumų. Jis padeda susikalbėti su kitataučiais keliaujant, praplečia pažinčių ratą, suteikia plačias literatūros, informacijos paieškos galimybes. Tačiau daugiakalbiškumas naudingas ne tik praktiniu požiūriu.

Tyrimai rodo, kad kalbėdami kita kalba mes „neišjungiame“ savo gimtosios kalbos. Tuo tarpu, kai sakome sakinį kita kalba, mes stengiamės jo nepasakyti savo kalba. Dvikalbių žmonių smegenys kalbėjimo procese yra aktyvesnės. To rezultatas – dvikalbiai sėkmingiau susidoroja su dėmesio paskirstymo reikalaujančiomis užduotimis ir pasižymi aukštesne dėmesio koncentracija. Kanadoje atliktais tyrimais buvo nustatyta, kad dvikalbiams pacientams, kuriems buvo diagnozuota ankstyvoji Alzheimerio ligos stadija, vėlesni simptomai, tokie kaip atminties praradimas ir demensija pasireiškia vidutiniškai penkeriais metais vėliau.

Nors naujos kalbos mokymasis suaugusiajam daug sunkesnis nei vaikui, tą daryti verta. Sulaukus 35-erių smegenų dalis, susijusi su naujos kalbos išmokimu, arba, vadinamuoju procedūriniu mąstymu, aptingsta. Todėl verta ją nors retkarčiais išjudinti.

Post scriptum

Garbanota mergaitė man ištiesa didžiulį auksu tviskantį šokoladinį kiaušinį. „Ačiū“, sakau jai lietuviškai, pati to nepastebėdama. „You‘re welcome“ – atsako ji man ir šypsosi. Gal ir gerai, kad suaugusi nustojau rūpintis, kokią spalvą mato mano draugas, kai sako „žalia“. Svarbu, kad mes abu sutinkam, kad ji graži.

Jei norite išmokti kalbų…

Keliaukite. Paieškokite organizacijų, siūlančių specialias keliones kalbai išmokti. Galite užsirašyti į kalbų mokyklą užsienyje, arba apsigyventi vietinėje šeimoje ir gyvai patirti kitą kalbinę aplinką.

Domėkitės. Jei galimybės neleidžia keliauti, kitą kalbinę aplinką galite susikurti namuose. Žiūrėkite filmus su subtitrais, klausykitės muzikos. Labai efektyvus būdas yra susirasti ta kalba kalbančių susirašinėjimo draugų. Palaipsniui suprasite vis daugiau.

Naršykite. Internete gausu kalbos kursų. Kai kurie iš jų – visiškai nemokami. Pats efektyviausias kalbos mokymosi būdas yra klausytis ir kalbėti. Parsisiųskite programą, įsidiekite į savo kompiuterį ar grotuvą ir klausykitės pakeliui į darbą ar sporto salėje.

Mokykitės žodžių. Knygos „Proto galia“ autorius Tony Buzanas teigia, jog 100 dažniausiai vartojamų kalbos žodžių sudaro 50 proc. visų pokalbių. Išsikelkite sau tikslą išmokti po 10 naujų žodžių kasdien. Po savaitės mokėsite pusę kalbos.

Mokykitės miegodami. Duke universtitete atlikto tyrimo duomenimis, studentai, kurie užmigdavo klausydamiesi įrašų su egzaminų informacija, ją daug geriau įsisavindavo. Galite išbandyti ir šį kalbos mokymosi būdą. Tačiau tikėtina, jog jis bus efektyvus tik kartu su kitais metodais.

Tekstas pirmą kartą publikuotas žurnale „Aš ir psichologija“ 2011 m. birželio mėn. numeryje.