Dievas detalėse, velnias – irgi

Mano nėščios draugės tėtis pasilenkia ir užriša jai batus. Tokį vaizdinį ištraukia atmintis, kai galvoju apie meilę, apie šeimą, apie brandą ir apie tėvus, kurių nebeturiu. Ne tiek svarbu, kad sūnus, kurio ji tada laukėsi jau suaugęs, ir net nelabai svarbu, kad aš nesu tikra, ar pati mačiau šią sceną, ar man ją nupasakojo kita draugė. Dievas – detalėse.

„Gyvenimas toks turtingas, kad jeigu išsamiai aprašytum dalykus tokius, kokie jie iš tikro yra, daugiau beveik nieko ir nereikėtų“, sako dzenbudistė poetė Natalie Goldberg, kurios knygą rekomenduoju visiems, norintiems rašyti geriau.

Kai seminaruose prieiname šią temą, duodu žmonėms užduotį: visą savaitę savo aplinkoje stebėti žalią spalvą – jos tonus ir tekstūras, aplinkas, kuriose tą spalvą pamato. Užsirašinėti pastebėjimus, o paskui sukonstruoti iš jų tekstą. Pati sau galvoju, kad užduotis – nors ir naudinga, bet gana nuobodi ir techniška, ir kaskart nustembu gavusi tekstus.

„Čia dar ne viskas, palauk, dar yra Verde Intenso, Verde Ingles No 2, ir gerojo šviesoforo žmogeliuko smaragdinė žalia ir šieno negyvas žalumas ir ką tik nupjautos žolės žalias gailus kvapas ir mokyklinės lentos bauginanti žalia plokštuma…“, – skaitau Elenos parašytą tekstą ir mintyse nugriūnu, o realybėje išsižioju. Elena – dailininkė, ji turi profesionalių žinių apie spalvas. Bet tokios frazės kaip negyvas žalumas, žalias gailus kvapas ar bauginanti žalia plokštuma yra meistriško rašymo pavyzdžiai. To neišmokysi, čia sutinku su jumis didieji kūrybinio rašymo kursų kritikai.

Bet: aukščiau tame tekste buvo absentas ir Brno gatvelės, muziejaus vizitas ir aksominis paltas ir daug kitų asmeniškumų, konkretybių, smulkmenų, kurios jį daro išskirtinį, tirštą, kone pačiupinėjimą. Štai šito, tokio konkretaus rašymo, mielieji, išmokti galima.

Dar vienas pratimas: paimkite abstrakciją, kad ir vieną iš šiandien populiariųjų – „dialogo stoka“, „demokratija“, „elitas“, „diskriminacija“ ir suteikite jai konkretų vaizdinį. Priklausomai nuo to, kas jūs esate, kuo domitės, kur gyvenate, nuo jūsų dabartinių aplinkybių ir daugybės kitų faktorių, galite aprašyti, kaip paskaitai pasibaigus lietuviai studentai susiburia į grupeles ir išskuba kartu, o nigerietė lieka auditorijoje viena skaityti, arba kaip žmona šneka, o vyras tuo metu skrolina Facebooką, arba darbo pokalbį, arba samanų paklotę, arba…

Gyvename detalėse, mąstome abstrakcijomis – dar viena puiki citata, šį kartą matematiko filosofo ar filosofo matematiko, nesu iki galo tikra. Nuostabus žmonių gebėjimas abstrakčiai mąstyti lemia progresą, bet tik dėl to, kad tarp mūsų yra tokių, kurie geba tas abstrakcijas paversti detalėmis. Detalės, kurios apibrėžia ne tik kiek, bet ir ko, ne tik kur, bet ir kas, kada, kaip ir kodėl, yra vertingos ne tik kūrybiniame rašyme. Patys suprantat.

Tokios frazės kaip negyvas žalumas, žalias gailus kvapas ar bauginanti žalia plokštuma yra meistriško rašymo pavyzdžiai. To neišmokysi, čia sutinku su jumis didieji kūrybinio rašymo kursų kritikai.

Kas yra tos detalės? Jos yra viskas: tai, ką užuodžiate, tai, ką išgirstate, tai, ką pamatote, tai, ko paragaujate, ką liečiate. Detalės yra konkrečios, jos primena citrinų žalumą, ką tik iškeptos duonos tąsų minkštumą, žemą rudens dangaus pilkumą. Detalės yra asmeniškos: žiogų čirpimas tą vakarą, kai paskutinį kartą matėmės, tėčio striukė tebekabanti spintoje, kavos dėmė ant meškiuko kojos tolimajame rūsio kampe. Jos suteikia informacijos apie tai, kas esate jūs ir/arba apie tai, kokie yra jūsų kuriami personažai.

Mano vyras menininkas skaito tik tokias knygas, kuriose be teksto yra ir daug paveikslėlių. Radęs jam patinkančią iliustraciją jis žiūri į ją ir žiūri, o tada atkiša man. Laiko knygą man po nosimi dar ilgai po to, kai aš nustoju žiūrėti, kartais turiu pasakyti: gana, jau viską pamačiau. Tik tiek, kad aš žinau, kad pamačiau ne viską. Aš tiesiog neturiu tiek kantrybės žiūrėti, paveikslo detalės man, nestudijavusiai meno, mažai ką sako. Aš jose pasiklystu. Man reikia istorijos, reikia kad kas nors paaiškintų, kodėl tai svarbu.

Frazę, kurią panaudojau šio straipsnio pavadinimui, išgirdau šią savaitę darbinio susirinkimo metu. Bingo! pagalvojau, nes sukau ir sukau galvą, kas ten tose detalėse: ar velnias, ar dievas, o juk iš tiesų – abu.

„Jos raudonai lakuoti nagai šoko nežinomą šokį ant vairo, radijas visu garsu plyšavo populiarią muziką, pro atvirus langus veržėsi rudens vėjas, tvieskė saulė, kurdama mirguliuojančius paveikslus šiaip jau nublukusiuose jos automobilio apmušaluose…“ Labai atsiprašau už prastą prozą, bet šiuo atveju nesijaučiu turinti teisę cituoti realias publikacijas. Aukščiau esančiame sakinyje yra daug blogų dalykų, bet man, kai aptinku panašius tekstus, labiausiai užkliūna jų negebėjimas sutelkti dėmesio į vieną dalyką: į personažą, į situaciją, į pasakojamą istoriją. Velniškai daug smulkmenų, sakau sau, per medžius nesimato miško. Ir užverčiu puslapį. Arba skrolinu toliau.

Detalės, kaip ir viskas grožinėje literatūroje, yra ne šiaip sau. Jos pasakoja istoriją: suteikia papildomos informacijos apie personažą, apie laikmetį, kuria atmosferą (pagalvokite, kokias detales ištrauktumėte į dienos šviesą jei aprašinėtumėte nusikaltimo vietą). Kokiais žodžiais į susirinkusią auditoriją tarptautinėje konferencijoje kreipsis vyras, kurio žmona ką tik jį paliko? Į kokį filmą savo draugę vesis aštuoniolikmetis? O keturiasdešimt aštuonerių metų vyras, susiradęs merginą internetu? Kur jie susitiks? Ką žiūrės? Kurias iš šių detalių reikėtų minėti tekste? Ar, pavyzdžiui, svarbu, kur tie žmonės susipažino? Arba, ką jie valgė prieš tai? Arba, kokiu transportu atvažiavo? Autorius turi pirmiausiai sau atsakyti į šiuos klausimus, o tada palikti tik tas detales, kurios „kalba“.

„Jis įspaudė savo nykštį į šiltą vašką“, – rašo Cormacas McCarthy savo romane „Laukinių arklių pakerėti“, o aš iš karto patikiu, kad viskas, kas aprašyta galėjo įvykti. Kodėl? Nes daugybę kartų esu taip dariusi – kišusi pirštą į šiltą vaško ežerėlį ir lupusi atspaudo plėvelę nuo jo akimirką vėliau. Nežinau, kodėl. Žmonės daro nepaaiškinamus dalykus. Kaip primena Jamesas Woodas, George‘o Orwello esėje pasmerktas pakarti žmogus pakeliui į kartuves apeina balą, kad nesušlaptų batų. Kokia to prasmė jam? Jokios. Jis mirs po akimirkos. Mums? Aprašyta situacija smogia visu stiprumu.

Pasak Gustavo Flobero, iš kurio „Madam Bovari“ galima mokytis ir mokytis kaip rašyti detales: „Neskaitykite taip, kaip skaito vaikai – dėl pramogos, arba taip, kaip skaito ambicingieji – dėl informacijos. Ne, skaitykite tam, kad gyventumėte“. Rinkitės tokias knygas, kuriose yra gyvenimo. Tokias ir rašykite. Dievas – detalėse.