Interviu

Aideen Barry: „Menas yra būdas pradėti pokalbį“

Su menininke Aideen Barry susitinkame, kaip šiandien įprasta, virtualiai. Kompiuterio langas atveria vaizdą į nedidelio Airijos miestelio gatvę. Apima kelionių ilgesys, bet pokalbis nuveda vietas, pažįstamas kiekvienam, nepriklausimai nuo tautybės, profesijos ar šalies, kurioje gyvename.

„Kiek save prisimenu, visada buvau menininkė, savotiška balta varna šeimoje. Visgi, profesijos pasirikimo prasme, jaučiuosi lyg laimėjusi loterijoje – turiu geriausią darbą pasaulyje. Menas man kaip deguonis, jei nekurčiau meno, galima sakyti, kad nekvėpuočiau, tiesiog nebūčiau“, – sako Aideen Barry, pripažinta Airijos menininkė, kurios darbai eksponuojami muziejuose, šiuolaikinio meno centruose ir privačiose galerijose visame pasaulyje.

Su „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ bendradarbiaujanti A. Barry Kaune kuria stop kadro animacinį filmą „Klostės“ apie Kauno modernizmo architektūrą.

A. Barry Kauną vadina geriausiai paslėptu Europos lobiu – brangenybių dėžute, kurios turtai nepaliauja stebinti. Tai, kad Kauno modernizmo pastatai išliko per antrąjį pasaulinį karą, sovietmetį, politinius neramumus, ji vadina stebuklu ir mano, kad tokiai istorijai papasakoti reikia pasitelkti magiją. Dirbdama kartu su Kauno gyventojais, šį pasakojimą menininkė kuria jau antrus metus.

„Kai pirmą kartą atvykau į Kauną, man buvo pasakyta, kad dalis modernistinių pastatų yra griaunami, kad visuomenė nesupranta jų vertės, trokšta šiuolaikiškų, naujų statinių. Tada supratau, kad turime sukurti kažką magiško, pateikti istoriją, kupiną netikėtumų ir intrigos, kuri priverstų žmones klausti: ar tai tiesa? Ar gali taip būti?“, – filmo „Klostės“ atsiradimo priešistorę atskleidžia autorė.

Meno pasaulyje A. Barry žinoma tuo, jog savo darbais atkreipia dėmesį į kontraversiškas temas, sudėtingus klausimus, neretai tam pasitelkdama humorą. Pasak Aideen, menas yra tarsi papildoma kalba – ji visai kitokia, nei anglų ar lietuvių, savo poveikiu panašesnė į telepatiją. Menas leidžia kalbėti apie emociškai sunkius dalykus ir tokiu būdu pasidalinti savo išgyvenimais.

„Man labai patinka dirbti su bendruomenėmis. Būdama menininkė esu privilegijuotoje pozicijoje, galiu parodyti žmonėms: žiūrėkit, yra ir toks būdas bendrauti, jūs galite tapti autoriais, sukurti kai ką gražaus ir tokiu būdu papasakoti, kas jums yra atsitikę“, – sako menininkė.

Kaip prasidėjo jūsų bendradarbiavimas su „Kaunas Europos kultūros sostinė 2022“ projektu?

Prieš ketverius metus buvau pakviesta skaityti pranešimo apie savo darbą su bendruomenėmis į Pécs miestą Vengrijoje, kuris yra buvęs Europos kultūros sostine 2010-aisiais. Toje konferencijoje susipažinau su Vilte Migonyte-Petruliene, programos „Modernizmas ateičiai“ kuratore, kuri irgi skaitė pranešimą – apie Kauną. Prisimenu pagalvojau: „O, dieve! Koks nuostabus miestas!“ Galiausiai, taip atsitiko, kad kartu važiavome taksi į oro uostą ir įsišnekėjome. Jai labai patiko tai, ką pasakojau apie savo darbą su bendruomenėmis, tad užklausė, ar norėčiau atvažiuoti į Kauną paskaityti pranešimo konferencijoje apie paveldą. Po poros savaičių gavau kvietimą.

Aš skulptorė pagal išsilavinimą, bet man atrodo, kad svarbiausia ne tai, ką studijavau, o tai, kad studijavau labai geroje meno mokykloje, kur man pasakė: nesvarbu, kokia yra tavo meninė kalba, svarbu, ką nori pasakyti.

Negalėjau patikėti tuo, ką pamačiau atvykusi. Vis vaikščiojau, žiūrėjau užvertusi galvą ir stebėjausi: kaip šitie pastatai išgyveno antrąjį pasaulinį karą? Sovietų okupaciją? Ir kaip čia atsitiko, kad niekas apie šitą miestą nežino?! Po to vizito mane pakvietė dar kartą – surengti kūrybines dirbtuves, o paskui pasiūlė tapti viena iš bendradarbiaujančių menininkių, nes programoje buvo suplanuotas filmas apie Kauno modernizmą. Žinoma, kad to ėmiausi – su didžiausiu džiaugsmu.

Kuriate stop kadro animacinį filmą kartu su miesto gyventojais, įvairiomis jo bendruomenėmis. Tokiu būdu dirbate ir namuose. Kaip jums pasirodė lietuviai, lyginant su airiais?

Iš tiesų, lietuviai ir airiai yra labai panašūs. Galbūt dėl to, kad jūs buvote okupuoti, mes – kolonizuoti, mes turime to išdidumo, to siekio išsiskirti, atrasti savitą identitetą, tokiu būdu atsiskirti nuo mus užėmusios šalies kultūros. To lietuvių mene matau labai daug. Be to, mus vienija nepriklausomybės siekis, kova už ją.

Važiuodama į Kauną tikėjausi susidurti su gana uždara bendruomene, kuri vis dar kenčia nuo patirtų traumų, sunkiai atsiveria atvykėliams. O iš tiesų mane priėmė labai šiltai, parsivežiau daugybę dovanų! Pavyzdžiui, vienas kūrybines dirbtuves vedžiau kartu su jaunuoliais, kurie mokosi kulinarijos mokykloje. Jų prašėme sukurti tortus, kurie vaizduotų šešis svarbiausius modernistinius Kauno pastatus.

Tokio priėmimo, kokį man surengė toje mokykloje ne sapne neįsivaizdavau – jie su manimi elgėsi kaip su žvaigžde! Jaunieji kulinarai dirbo dvi dienas, su beprotišku atsidavimu ir reikėjo matyti jų išdidumą, kai jie pristatė savo nuostabius kūrinius. Negalėjau patikėti, kaip maloniai jie su manimi elgėsi, net ir žinodami, kad turėsiu sunaikinti jų tortus – aišku padarėme daugybę to grožio nuotraukų, jas bus galima pamatyti filme. Išeidama gavau dovanų jų keptą didžiulį šakotį ir tai buvo skaniausias dalykas, kokį kada nors esu valgiusi.

Smagu, kad jums susidarė toks įspūdis. Aš taip pat maniau, kad lietuviai gana uždari.

Aš manau, kad kai kurdamas kultūros produkciją gali atliepti ir žmonių, kurie tame dalyvauja aistrą, įvyksta nuostabūs dalykai. Maisto gaminimo menas yra tai, kuo tie žmonės gyvena. Jie man pateikė gausybę rekomendacijų apie tai, kas buvo valgoma ir geriama tarpukariu, kas galėjo būti to meto mėgstamiausias kauniečių patiekalas. Visa tai buvo labai naudinga filmui.

Apskirtai mūsų dirbtuvėse per šiuos pora metų (suregėme jų – gyvų ir virtualių – per dvidešimt penkias) dalyvavo patys įvairiausi žmonės: nuo moksleivių iki senjorų. Kūrybinio rašymo dirbtuvėse turėjome jaunus, kylančius, pradedančiuosius ir patyrusius rašytojus. Be to, bendravome su žmonėmis, kurie gyvena tarpukario modernizmo pastatuose. Mums nepaprastai pasisekė, kad viena senjorė, gyvenanti nuostabiame to laikotarpio medinuke sutiko atlikti vieną iš vaidmenų filme. Visa tai nepaprastai įkvepia.

„Klostės“ – stop kadro animacinis filmas. Kas tai yra? Kiek jame dokumentikos, o kiek išmonės, fikcijos?

Mūsų filmas pasakoja slaptas istorijas. Istorijas, kurių egzistavimą pajutau pirmą kartą atvykusi į Lietuvą – jos įrašytos sienose tų nuostabių pastatų, kurie išliko per visus neramumus. Mūsų filme iš sienų išnyra vaiduokliai, krepšininkai atsiranda bažnyčiose, o bažnyčios tampa radijo gamyklomis. Mitinis Kauno žvėris pasirodo vandens rezervuare, kuris dviem dienoms per metus, kai iš jo išleidžiamas vanduo, tampa portalu į kitą pasaulį. Paslaptingoms istorijoms reikalingas ir atitinkamas pasakojimo būdas.

Apie aštuoniasdešimt procentų filmo bus sukurta stop kadro animacijos principu, kas reiškia, jog mums reikia padaryti tūkstančių tūkstančius nuotraukų ir jas sumontuoti. Mes kuriame optines iliuzijas tokiais filmo kūrimo metodais, kokie greičiausiai ir buvo naudojami 1920-1930-aisiais.

Kurti stop kadro animaciją yra ilgas procesas, kuris reikalauja daug kantrybės iš visų įsitraukusiųjų: kadras po kadro mes kuriame iliuziją apie tai, kaip kambarinė išlenda iš orkaitės, o operos dainininkas gyvena fortepijone. Galutinis rezultatas bus matyti tik jau post-produkcijos metu, o kol kas aš žmonėms tegaliu pasakyti: patikėkit manim, bus gerai ir pasiūlyti pažiūrėti mano ankstesnius filmus.

Mes sukaupėme labai daug dokumentinės medžiagos – imame interviu iš žmonių, filmuojame kūrybines dirbtuves, kaip kuriamos dekoracijos, juostoje užfiksuojame architektūrines aplinkas. Galutiniame filme šios medžiagos gali ir nebelikti, bet viso to reikia, kad pasakojimas būtų autentiškas.

Filmas apie Kauno modernizmą kaip ir turėtų būti istorinis. Kam tokiam naratyvui reikalinga magija?

Kai pirmą kartą atvykau į Kauną, man buvo pasakyta, kad nemažai tarpukario modernizmo pastatų griaunami, rekonstruojami, nes žmonės trokšta šiuolaikiškos, naujos architektūros. Man buvo sakoma, kad šio paveldo svarbos visuomenė nesuvokia. Tad aš pagalvojau, kad magija yra tai, kas gali papirkti žmones. Kai žiūrovams parodai magišką triuką jie ne švilpia, o bando išsiaiškinti: kaip jie tai padarė? Kaip jie perpjovė moterį pusiau? Ką dar šis fokusininkas moka?

Mes bandome paversti miestą magiška vieta, kurios gyventojai norėtų kurti naujus mitus ir istorijas. Noriu, kad jie, apsilankę operos solistės namuose, sakytų: ššš, ji gyvena fortepijone, nepažadinkim. Kad jie tikėtų, jog Kauno rezervuare dvi dienas per metus galima pamatyti Kauno Žvėrį. Tokios istorijos galėtų būti pasakojamos iš kartos į kartą, jos galėtų padėti miesto paveldui išlikti.

Apie jus teigiama, jog kūryboje nevengiate kontraversiškų temų, kad provokuojate žiūrovą, skatinate mąstyti apie sudėtingus klausimus.

Aš laikau save intersekcine feministe, mano darbai dažnai kalba apie trauminius, sunkius išgyvenimus. Tačiau nenoriu pasakoti apie tamsą niūriomis meninėmis priemonėmis, man nepatinka gąsdinti, todėl dažnai pasitelkiu humorą. Manau, kad humoras yra labai svarbus – žiūrovas, kuris nesitikėjo tokio požiūrio, išmušamas iš pusiausvyros, pamato kitą pusę, ir tas netikėtumas prajuokina.

Žinoma, daugelis Kauno istorijų yra susijusios su trauma ir netektimi. Jos yra apie žmones, kuriuos privertė išvykti, išsiskirti, tai – ir pasakojimai apie tuos, kurie tiesiog išnyko. Negali ištrinti iš istorijos nei holokausto, nei sovietinės okupacijos. Todėl vienintelis būdas, kurį matau kaip galintį bent pradrėksti šios temos paviršių yra humoras, juokas. Ir tai visiškai nereiškia šaipymosi. Menas man yra būdas pradėti pokalbį. Jeigu savo skausmą, sunkius išgyvenimus tik laikai savyje ir apie juos nesikalbi, jie ne dingsta, o auga ir yra perduodami toliau.

Manau, kad daugelis lietuvių supranta apie ką aš kalbu ir sutiktų, kad juoktis tamsoje ir iš tamsos yra sveika. Man patinka Samuelio Becketto citata: „Privalai judėti pirmyn. Negaliu. Aš eisiu pirmyn“. Beckettas buvo airis, ir jo pjesė „Belaukiant Godo“ demonstruoja, kaip galima su humoru kalbėti apie visiškai nejuokingus dalykus.

Kita vertus, apie kontraversiškus, tamsius dalykus, sudėtingus išgyvenimus kalba psichologai, socialiniai darbuotojai, nevyriausybinės organizacijos, politikai. Ką gali menas įnešti į šį pokalbį?

Esu skaičiusi labai įdomią psichoterapeuto parašytą knygą, kurioje teigiama, kad kiekviena trauma palieka žymę mūsų organizmo DNR, ir nėra vieno teisingo metodo, kaip tą traumą išveikti. Jis sako, kad menas yra vienas iš būdų kalbėtis apie traumines patirtis. Labai šiam požiūriui pritariu. Menas nėra kalba lingvistiniu požiūriu – kaip anglų ar lietuvių – menas yra visai kas kita, panašiau į telepatiją. Iš tiesų, jis gali būti labai efektyvus perteikiant emociškai sudėtingus dalykus.

Lietuviai ir airiai yra labai panašūs. Galbūt dėl to, kad jūs buvote okupuoti, mes – kolonizuoti, mes turime to išdidumo, to siekio išsiskirti, atrasti savitą identitetą, tokiu būdu atsiskirti nuo mus užėmusios šalies kultūros.

Savo gyvenimą paskyriau menui ne todėl, kad jaučiau, jog kaip menininkė turiu būti atsakinga už emocinių žaizdų gydymą, bet dėl to, kad man patinka žmonėms atskleisti šią galimybę. Būtent dėl to man patinka dirbti su bendruomenėmis, patinka mokyti žmones būdų, kuriais jie gali kalbėtis apie savo išgyvenimus. Džiaugiuosi, kad būdama menininkė galiu įgalinti ir kitus, suteikti jiems galimybę tapti autoriais, sukurti kai ką gražaus.

Kitas dalykas, kuris minimas visuose jūsų pristatymuose – tai, kad esate daugialypė menininkė, kad neapsiribojate viena technika, metodu ar medija. Ką jums tai duoda?

Taip, žinau. Visada gaunu šitą klausimą ir visada savęs klausiu: kas man yra, gal koks asmenybės sutrikimas (juokiasi – aut. past.)? Vieną savaitę galiu kurti filmą, kitą – skulptūrą, trečią – dar ką nors. Man labai patinka dirbti rankomis, pavyzdžiui, lipdyti kažką iš molio kūrybinių dirbtuvių metu. O tada – tą dalyką filmuoti, o tada – viską sunaikinti.

Gali būti, kad iš to, ką kalbu atrodo, kad esu kaip auksinė žuvelė, galinti išlaikyti dėmesį ties vienu dalyku vos kelias sekundes, bet aš tiesiog smalsi. Man įdomu, kaip skirtingos medijos gali atskleisti tai, kas man rūpi. Be to, technologijos keičiasi nuolatos ir man labai įdomu tai stebėti. Pavyzdžiui, per pandemiją atsirado daug naujo skaitmeninio meno, kuris, nors ir nėra tai, kuo žaviuosi, man įdomus kaip reiškinys.

Aš skulptorė pagal išsilavinimą, bet man atrodo, kad svarbiausia ne tai, ką studijavau, o tai, kad studijavau labai geroje meno mokykloje, kur man pasakė: nesvarbu, kokia yra tavo meninė kalba, svarbu, ką nori pasakyti. Tai, ką siekiu perteikti, yra tas kitoniškumo jausmas, kuris atsiranda kai nesi vienas iš grupės, kai nepriklausai niekam. Koks tai jausmas? Kaip apie tai papasakoti? Aš ieškau būdų.

Jūsų tinklalapyje yra vaizdo įrašas, kuriame jūs lipdote Kauno IX-ojo forto skulptūrą ir įrašinėjate garsus, kuriuos skleidžia formuojamas molis. Visa tai – vienai filmo „Klostės“ scenai. Akivaizdu, kad procesas labai ilgas, o filmas, kaip skelbiama, bus vos 45 minučių.

Taip, planavome, kad filmas bus 45 minučių trukmės. Tada pasirodė, kad festivalių konkursuose galima dalyvauti tik su iki 15 arba daugiau nei 60 minučių trukmės filmais (aišku, mano filmas būtinai turi nestandartinės trukmės!), tad galbūt „Klostės“ bus ilgesnis.

Bet aš suprantu, ką jūs norite pasakyti – dveji metai darbo 45 minučių filmui sukurti. Beprotybė!

Na, ypač turint omenyje mūsų gyvenimo tempą, technologijų vystymosi greitį…

Tiesa, mūsų filmas yra visiška antitezė laikmečiui. Tačiau, žiūrėdama filmus, sukurtus tarpukario Kaune, matau tą patį – į juos įdėta daugybė darbo. Mūsų filmas vadinasi „Klostės“ ir iš dalies jis yra apie laiko klostes, kurios klojasi viena ant kitos ir iš dalies paslepia darbą, kuris įdėtas filmą kuriant. Tuo pačiu, jis ir pagerbia tą laikmetį – mes suteikiame naują perspektyvą ir požiūrį.

Ir nors, galų gale, žiūrovas matys tik galutines 45 minutes, galbūt jam kils klausimų. Pavyzdžiui: pala pala, ar jie iš tikrųjų drožinėjo tą kėdę centimetras po centimetro? Ir tada jis norės pamatyti filmą iš naujo, kad sužinotų, ar tikrai. Noriu sukurti tokį deja vu momentą, kad žiūrovas, pažiūrėjęs filmą, sakytų: hm, turiu tai pamatyti dar kartą. Man rodos, tai susiję su tuo, ką noriu pasakyti apie Kauną: negaliu patikėti, tas miestas tikrai egzistuoja? Turiu jį pamatyti dar kartą. Ir dar.

Suprantu, kad sumanymas skamba beprotiškai, ypač turint omenyje, kad viską galėjau sumontuoti čia Airijoje skaitmeninėmis technologijomis, pasisamdžiusi būrelį jas išmanančių vyrukų, bet aš tikiu, kad galutiniame rezultate trūktų to įdėto darbo ir pašvęsto laiko pojūčio.

Kai galvoju apie Kauno modernizmo pastatus, kai matau visus tuos tulpių, kviečių motyvus, tą eglute išdėliotą grindų parketą, aš suprantu, kiek darbo buvo įdėta tai kuriant. Todėl ir noriu sukurti filmą, į kurį būtų įdėta tiek pat darbo ir pasišventimo. Ką galiu daugiau pasakyti – aš tikiu magija. Tikiu, kad kažkokiu, ne visai racionaliu būdu bus galima tai pajusti.

Žinokit, aš irgi tuo tikiu.

Tikrai? Kaip man palengvėjo!

Kai augau Airijoje 1980-aisiais šalis buvo labai neturtinga ir negalėjo įpirkti brangios Holivudo produkcijos vaikams. Mes per televizorių žiūrėjome Rytų Europos menininkų sukurtus animacinius filmus. Tai buvo avangardinė stop kadro animacija, šiandien turbūt būtų laikoma, kad ji per tamsi vaikams. Man tie siurrealistiniai filmai, kuriuose perteikiama tų laikų klaustrofobija, paliko neišdildomą įspūdį. Nuo tada aš ir kuriu tokia technika.

Matot, kaip gyvenimas eina ratu – šiandien aš dirbu Rytų Europoje ir kuriu tokį filmą, kokiais žavėjausi vaikystėje.

Kad jau pradėjote kalbėti apie vaikystę – kada pasirinkote, o gal supratote, kad esate menininkė?

Nesu tikra, kad galima pasirinkti. Man rodos, kad visada buvau menininkė. Tikra balta varna šeimoje – jie iki šiol nesupranta, iš kokios aš planetos, nė vienas į mane nepanašus. Man labai pasisekė: kai Airija tapo respublika, visos meno galerijos ir valstybiniai muziejai buvo atverti visuomenei nemokamai. Užaugau tokioje aplinkoje, kur niekam menas nerūpėjo, tad jei ne ta galimybė, būčiau niekada netapusi menininke. Man menas buvo tarsi rojus, ta vieta, kurioje gali svajoti, kuri išlaisvina vaizduotę.

Menas yra mano deguonis. Jei man lieptų nustoti kurti, tai reikštų, kad nebegaliu kvėpuoti. Aš mirčiau.

Būti menininke nelengvas pasirinkimas dėl daugelio aspektų. Su kokiais iššūkiais jūs susiduriate?

Finansine prasme, būti menininke tampa vis sunkiau. Menas vis labiau tampa turtingesniųjų privilegija, ir man, kilusiai iš visiškai kitokios aplinkos, tai matyti labai skaudu. Savo kuriamu menu stengiuosi išlaikyti demokratiją, siekiu, kad mano menas būtų prieinamas įvairiems visuomenės sluoksniams, bet šioje srityje atsiranda vis daugiau nelygybės.

Didžiuosiuose miestuose, kuriuose įsikūrusios meno mokyklos, pragyvenimas yra vis brangesnis, studijų nuomos kainos labai aukštos. Būti menininku tampa vis brangiau. Nebelieka tos erdvės, to laiko svajoti. Jei menininkas neturės laiko svajoti, kūrinių neliks. Jei ne svajonėms suteiktas laikas, neturėtumėme „Belaukiant Godo“.

Tad ar rekomenduotumėte šį kelią savo vaikams?

Na, mano vyriausiasis jau universitete, studijuoja inžinerinius mokslus. Jis neretai manęs klausia: primink man, kam tu tai darai? Juk niekada nieko neuždirbi! Bet mano du jaunėliai tikriausiai bus menininkai – vieną jau matau kaip kompozitorių, o kitą – vizualinių menų atstovą.

Žinoma, man terūpi, kad jie būtų laimingi. Aš, profesijos prasme, laimėjau loterijoje – turiu geriausią darbą pasaulyje. Viskas, ko noriu – kad ir jiems taip pasisektų, kad ir ką jie pasirinktų.

Pokalbio pradžioje labai gražiai kalbėjote apie Lietuvą, Kauną. Airijoje gyvena nemaža lietuvių bendruomenė. Gal teko pažinti lietuvių iki atvykstant čia?

Dėstydama Limericko meno ir dizaino akademijoje sutikau nemažai pirmosios ir antrosios kartos lietuvių airių studentų. Bendraudama su jais supratau, kad krepšinis Lietuvoje – antra religija. Dar sužinojau, kad lietuviai, kaip ir airiai, šeimas kuria gana anksti ir kad šeimos ryšiai jums labai svarbūs. Turiu nepaprastai talentingų lietuvių studentų, man patinka jų nustebę veidai, kai įėjusi į auditoriją sakau: „Laba diena“.

Iš tiesų, iki atvykstant į Kauną man ilgai nedavė ramybės vienas klausimas: kodėl kiekvieną kartą, pamačiusi Lietuvos paviljoną Venecijos bienalėje, aš netenku žado? Kaip jie gali kurti tokio lygio vizualinį meną? Atvažiavusi į Lietuvą aš supratau, kad taip ir yra – kad jūsų šalies menininkai yra nepaprastai talentingi. Turiu omenyje ne tik vizualinius menus – dirbu su nuostabiais kompozitoriais, operatoriais, šokėjais. Tai – viena iš paslapčių, kurias stengiuosi įminti.

Kartais savęs klausiu: gal taip yra dėl to, kad jums buvo uždrausta kalbėti įprasta kalba tai, ką norite, ir jūs išmokote visa tai išreikšti kitais būdais? Gal taip ištreniravote savo kūrybingumo raumenis? Mes, airiai turime panašų fenomeną literatūroje – Jameso Joyce‘o, Oscaro Wilde‘o, Seamuso Heaney‘io kūrinius skaito visame pasaulyje. Yra teigiančių, jog tai, kad mums buvo uždrausta kalbėti gimtąja – gėlų – kalba, lėmė, kad airių literatūra parašyta specifine, vaizdinga, kupina slaptų užuominų, metaforų kalba.

Iš tiesų, nežinau, būtų įdomu apie tai pakalbėti su kokiu nors Lietuvos mokslininku.

Ką jūs pasakytumėte žmogui, atvykstančiam į Lietuvą, į Kauną? Kaip mus apibūdintumėte?

Pasakyčiau (ir esu taip sakiusi ne kartą, patikėkit – štai ir dabar, pasibaigus pokalbiui, keliausiu aplankyti draugės ir nuvešiu lauktuvių lietuviško lino): Kaunas yra tikra brangenybių dėžutė, kurioje atrasi nuostabią architektūrą. Nesu buvusi Vilniuje, girdėjau, kad jis labai gražus, bet Kaunas man yra neprilygstamas. Kaune teko matyti įspūdingų meno projektų – tiek fotografijos galerijoje, tiek Kauno bienalėje, kuri kuruojama tarptautiniu lygiu.

Šis miestas – viena iš geriausiai saugomų paslapčių Europoje. Jis ne tik gražus, bet ir saugus, be to, čia puikus maistas. Jau nekalbu apie tai, kad pragyvenimas pakankamai nebrangus.

Be to, kas mane labai sužavėjo – Kaunas labai kosmopolitiškas ir daugiakultūris: „Auros“ šokėjai, su kuriais dirbome, yra iš viso pasaulio, kūrybinio rašymo grupėje turėjome turką. Taigi, mūsų projektą kuria žmonės iš viso pasaulio, tai – šiuolaikinės Lietuvos veidas.

Ačiū už pokalbį.

Tekstas pirmą kartą publikuotas žurnale „Moteris“ 2021 m., birželio mėn.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s