Apie rašymą

Kūrybinis rašymas: daugiau nei trys būdai praktikuoti laimę

Jei man patiktų dalinti patarimus, sakyčiau – rašykit. Rašykit, jei norit, kad jus suprastų kiti. Rašykit, jei patys norit suprasti save ir kitus. Rašykit, jei esat sutrikę ir nežinot, ką jaučiat. Rašykit, jei darbe pavargstat ir viskas atrodo beprasmiška. Rašykit, jei sergat. Rašykit, kai esat sveiki. Rašykit.

Turiu draugę, su kuria susitinkam antradieniais. Prieš gerą mėnesį vaikščiojom po Žaliakalnį ir kalbėjomės apie gyvenimą. Ne mano, ne jos, o Anabelės – moters, apie kurią tuo metu rašiau. Jai savo pasakojime buvau numačiusi romaną su Khaledu – vyru, kuris labai į ją nepanašus. Bandėm suprasti, dėl ko Anabelė turėtų su juo prasidėti. Sprendimą atradom, po poros dienų istorija buvo baigta.

„Klausyk, labai įdomu“, – pakomentavo draugė po mūsų pusvalandžio diskusijos apie neegzistuojančio žmogaus neegzistuojančią dilemą. Tai aišku, kad įdomu. Beje, tuos „neegzistuojančius“ pridėjau tik dėl jūsų – man mano herojai egzistuoja visi, o jų problemų atspindžius matau realiame gyvenime. Visi mes personažai, tik vieni iš mūsų užrašyti, kiti – ne.

Kūrybinį rašymą Kauno technologijos universitete (KTU) dėstau jau penkerius metus. Pagrinde paskaitose sutinku Naujųjų medijų kalbos studentus, bet, kadangi modulis atviras visiems, jį lanko ir inžinieriai, ir architektai, ir ekonomistai. Dėstau angliškai, visada turiu studentų iš kitų šalių. Realybė, kurioje veikiame – aš ir mano kūrybinio rašymo grupės – labai įvairi, kaip ir istorijos, kurias vieni iš kitų išgirstame.

„Supratau, kad labai sunku nuspėti kas dedasi kitų žmonių galvose, o išgirdę jų mintis istorijos formatu galime maloniai nustebti“, – sako Justė, kūrybinį rašymą lankiusi praėjusį rudenį.

Trys dalykai čia svarbūs: kitų žmonių galvos, mintys istorijos formatu ir malonus nustebimas.

Pajusti kitą

Įrodymų, kad literatūra didina mūsų gebėjimą suprasti kitą, pateikia skirtingų sričių mokslas. Neuromokslininkai teigia, kad dėl visko kalti veidrodiniai neuronai smegenyse, kurie leidžia pajusti tai, ką jaučia kitas žmogus, o empatiškų žmonių veidrodiniai neuronai yra ypač aktyvūs. Psichologai, tirdami empatijos rodiklius vaikų, kurie paskaitė grožinės literatūros, atrado, kad (taip, žinoma!) vaikai tapo empatiškesni. Įdomu tai, kad praėjus savaitei po patyrimo, vaikų empatija dar išaugo – literatūros poveikis ne tik išlieka, bet ir bręsta. Apie tai, jog literatūra ugdo empatiją ir tuo pačiu – kuria civilizaciją, rašė dar senovės graikai. Istorikai yra iškėlę hipotezę, kuri teigia, kad būtent gebėjimas pažinti kitą, kuris lavinamas skaitant romanus, XVII-ojo amžiaus Europos ir Amerikos mąstytojus privedė prie to, kad jiems ėmė atrodyti, kad lygios visų žmonių teisės yra savaime suprantama, o ne įžūli idėja. Matomai, šiandien skaitoma per mažai romanų. Atleiskit, nukrypau.

Man įdomiausias literatūros mokslo požiūris. Tai štai, literatūrologai teigia, jog grožinė literatūra ne pateikia išaiškintus personažus „ant lėkštutės“, o, veikiau, atskleidžia kito žmogaus paslaptingumą. Literatūra kelia klausimus, aiškinasi, dėl ko žmonės elgiasi vienaip ar kitaip, pateikia įvairias versijas, bet visada išlaiko atstumą. Literatūra duoda įrankius kito pažinimui, bet ne paruoštus atsakymus. Mes niekada nežinome ir nesužinosime, kas kito galvoje. Pagarba nepažinumui, kurią rodo literatūra, lemia ir aukštesnę empatiją, ir kritinį mąstymą. Na, o pastarasis, savo ruožtu, leidžia atskirti tiesą nuo melo, ir yra ypač naudingas įgūdis šiais laikais, kai naujienas mums kuria viešieji ryšiai, o jas atrenka mūsų socialinis burbulas.

„Mūsų tekstai mus supažindino, suartino, sujungė, ir tai – tam tikra prasme – jau priklausomybė. Gerai tai ar blogai? Visos patirtys legalios“, – sako architektė Audra. Su ja ir kitomis penkiomis moterimis skaityti ir rašyti susitinkame vakarais, po darbų. „Mūsų mokytoja mus įtikino, kad istorijų žiauriai trūksta, ir mes rašom“, – prideda Audra, o aš džiaugiuosi, kad įtikinau. Mintys istorijos formatu gyvens.

Papasakoti istoriją

Neišvengiamai priėjau istorijų tematiką. Kadangi rašome visi („Mokykliniai rašiniai, aiškinamieji raštai prie projektų, dešimtys interviu, šimtai laiškų, vėliau e-mailų“, – Audra), anksčiau ar vėliau imame galvoti ne tik apie , bet ir kaip rašome. Jei dirbame rinkodaroje, komunikacijoje, jei turime bet kokį verslą, socialinių tinklų paskyrą, jei mums bent truputį rūpi asmeninis įvaizdis, pradedame domėtis storytellingu, kuriame siužetus, istorijas ir pasakojimus. Ir pakliūname į spąstus.

„Kūrybinio rašymo paskaitas rekomenduočiau marketingo specialistams, žmonėms dirbantiems kūrybiniame sektoriuje – televizijoje ar kitose sferose. Kūrybinis rašymas jiems galėtų padėti pasinerti į kūrybinį procesą ir pamiršti poreikį kurti banalias istorijas. Jie galėtų rašyti tai, kas juos išties domina“, – sako Rugilė, studijuojanti naujųjų medijų kalbą. Praėjusį rudenį su malonumu skaitėme jos parašytą detektyvą.

„Man kūrybinio rašymo praktika visų pirma apnuogino be sutrikimų veikiančius banalybių algoritmus, kurių pilnos mūsų smegenys. Besimokančiajam kūrybinio rašymo tai – peilis ir kova kiekvienam žingsny. Manau, ta kova turėtų keltis į visus tekstus“, – Audra optimistė. Aš manau, kad visai visų tekstų nuo banalybių valyti nėra prasmės.

Apie algoritmus: šiandien dirbtinis intelektas bando rašyti romanus, medijų grandai tokie kaip „The New York Times“, „Washington Post“ ir „Yahoo!“ jau naudoja DI sukurtą turinį. Ir tegu sau. Man tik rūpi, kad liktų vietos tam turiniui, kurį kuriame mes, vis dar norintys gauti atlyginimą už parašytus žodžius. O tos vietos bus tol, kol galėsime konkuruoti savo žmogiškumu – smalsumu, klaidomis, autentiškumu. Kaip? Faktus „praskiesti“ asmeniškumu, keisti pasakojimo struktūrą, pradėti nuo vidurio, grįžti į pradžią, eksperimentuoti su požiūrio tašku.

„Kūrybiniame rašyme yra daugiau erdvės improvizacijai, nenumatytiems posūkiams, įvairiems išdėstymo elementams, o kartais net iš pažiūros nebaigtoms pastraipoms“, – sako Rugilė. Smagu, kad aš, pati būdama struktūros vergė, sugebėjau suteikti savo studentams galimybę patirti laisvę.

Nesupraskit manęs klaidingai. Taisykles žinoti būtina. Kiekvienas tekstas turi turėti pagrindinį herojų (šitame tekste tas herojus esu aš), trijų dalių struktūrą (pabandykit atpažinti ją šitame tekste), ir įtampą, kuri teksto pradžioje kyla, pabaigoje – leidžiasi.

„Teorija veikia, – sako Audra. – Kai kurios pamokos parodė, kaip yra ir kaip gali būti, trumpi pratimai gyvai, vietoje taikant principus. Kitos – tiesiog pribloškė, ypač herojaus 12 stočių kelionė.“

Sukurdamas tą smėlio dėžę, kurioje žaidžia rašytojas, kūrybinis rašymas duoda ir kopėtėles, padedančias iš jos išlipti.

Patikėti savo idėjomis

Prisimenat straipsnio pradžioje minėtąjį malonų nustebimą? Mano supratimu, kūrybiniame rašyme jis ir yra svarbiausias. „Rašydama visada nukeliauju į fantazijų pasaulį, kuris, man padeda atsipalaiduoti, suteikia labai daug džiugesio, ir išlaisvina mintis bei jausmus, kurie buvo susikaupę net keletą metų“, – teigia Justė, kuri pirmą savo knygą parašė būdama dešimties. Sako, kad joje buvo daugiau iliustracijų nei teksto, bet – knyga yra knyga, ar ne?

Rugilė sako: „Kūrybinis rašymas man padėjo įgauti daugiau pasitikėjimo savimi. Per bendrus tekstų aptarimus su grupės draugais, neretai jie norėjo išgirsti daugiau ir sužinoti kas įvyks toliau mano istorijoje. Patikėjau savo idėjų galia, ir vis dažniau pagalvoju, kad galėčiau tapti knygų autore“.

Man patinka dėstyti kūrybinį rašymą. Ne tik dėl to, kad jaučiu, jog tokiu būdu „gaminu“ Lietuvai daugiau rašytojų, bet ir dėl to, kad kūrybinio rašymo praktika yra laimės praktika. Tyrimai rodo, kad žmonės, rašydami apie sunkius ar trauminius išgyvenimus ima jaustis geriau – tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Rašydami apie savo ateities tikslus žmonės jaučiasi laimingesni ir yra sveikesni, tiksliųjų mokslų atstovams rašymo praktika padeda išmokti perteikti sudėtingas idėjas paprastai. Kai užrašai mintis ant popieriaus, jos tampa kūnu – tada jas gali redaguoti, perrašinėti, rinkti tikslesnius žodžius. Rašymas padeda mąstyti. O dar vienos studijos autoriai teigia, kad tie darbo netekę inžinieriai, kurie nuolat praktikavo kūrybinį rašymą, naują darbą susirado greičiau nei tie, kurie to nedarė.

Kūrybinio rašymo praktiką taikau ne tik naujųjų medijų studentų paskaitose. Su būsimais komunikacijos specialistais pavasario semestre sprendžiame „realaus pasaulio“ užduotis, kurdami produktų prototipus. Pirmoji prototipo kūrimo stadija yra glaudžiai susijusi su kūrybiniu rašymu: prašau parašyti scenarijų ar nupiešti komiksą, kaip klientas vartoja, kokioje aplinkoje susiduria, kaip reaguoja į siūlomą produktą ar paslaugą.

Patirti nuotykį

Iš tiesų, kūrybinio rašymo praktika gali maloniai nustebinti. Bet – visiems ji ar ne visiems?

„Visada skaičiau tik klasikus ar laiko ir premijų patikrintus autorius. Natūralu, jog taip rinkdamasi, galvojau, kad rašytojų laukas – šventųjų žemė, ir ten nėra vietos atsitiktiniams praeiviams“, – iš dalies atsako į mano klausimą Audra, prisipažindama, kad vis dėlto, internetinė raštija – blogeriai, influenceriai ir kiti „namudininkai“ – šį požiūrį pakeitė.

Skeptikai teigia, kad kūrybiškai rašyti išmokti neįmanoma. Kad kūrybinio rašymo paskaitos Vakarų universitetuose „prigamino“ niekam tikusių rašytojų. Kad „tikra“ kūryba gimsta kančiose (o aš čia kalbu apie laimę, taigi su „tikra“ kūryba nesu ir negaliu būti susijusi) ir taip toliau, ir panašiai. Ką mano studentai?

„Jei prieš tai žmogus neskaitė knygų, jam visada sunkiai sekėsi rašyti, jis retai skraidžioja fantazijose, kurdamas įvairias istorijas, išmokti kūrybiškai rašyti bus sunku“, – sako Rugilė. Bet: „Visada verta pabandyti rašyti kūrybiškai, jei tik nori – motyvacija padės kurti net ir neturint stiprių įgūdžių. Išmokti rašyti kūrybiškai tikrai galima, o talentas tai daryti tik pagerins rezultatus“, – mano Justė.

„Ilgai galvojau, kam kūrybinis rašymas galėtų pakenkti, ir nieko nesugalvojau. Manau, tai puikus nuotykis ir naudinga praktika, ypač skaitantiems“, – diskusiją užbaigia Audra.

Žinau, kad čia turėčiau pateikti įžvalgą, viską apibendrinti ir panašiai. Iš tiesų, liko pasakyti tik vieną dalyką – straipsnyje kalbu apie kūrybinį rašymą kaip praktiką. Jos rezultatas gali būti meno kūrinys, bestseleris, geresnė savijauta, bendraminčiai, naujas žvilgsnis į save. Gali ir nebūti. Nesužinosit, jei nerašot.

Tekstas buvo publikuotas „15 min.lt“, 2020 liepos 5 d.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s