Apie rašymą

Apie plastikinius „Černobylio“ langus ir kitus melus

Yra toks kūrybinio rašymo pratimas: parašykite savo gyvenimo istoriją, kur kai kurie faktai yra tikri, o kai kurie – išgalvoti. Rašykite trečiu asmeniu ne ilgiau nei 7 minutes. Tada, jau pirmu asmeniu, parašykite, kaip jums sekėsi. Kaip jautėtės, kai reikėjo, kaip čia geriau išsireiškus, meluoti apie save?

Jei pajutote, kad „atsivėrė šliuzai“, jei jūsų gyvenimo istorija suspindo kaip nušlifuotas brangakmenis, jei norite rašyti toliau, ir žiūrėti, kur pasakojimas jus nuves – esate rašytoja. Turite pasakotojo dovaną ir atsakomybę – meluoti kaip galima geriau, kad tiesą taptų kuo aiškesnė.

Labai didelė dalis kūrybinio rašymo seminarų dalyvių tų išgalvotų faktų kratosi. Arba išgalvoja juos tokius, kad akivaizdžiai matytųsi, kad taip tikrai nebuvo. Studentai, ypač jei jie – inžinerinių, technologinių specialybių, t. y. ne humanitarai, o „tiksliukai“ dar ir kaltina mane, kad yra verčiami meluoti, nes meluoti „negražu“.

Man tie kaltinimai panašūs į žmonių komentarus po dažnu straipsniu apie HBO serialą „Čenobylis“ – kokia nesąmonė tie plastikiniai langai, juk sovietmečiu taip nebuvo. Teko skaityti ir subtilesnės kritikos – kaip amerikiečiai visiškai klaidingai išsiaiškino sovietinę sistemą, kurioje žmogus buvo ne daugiau nei sraigtelis jokiu būdu negalėjęs prieštarauti partijos nariams, užimantiems aukštas pareigas. Juk toje sistemoje nebuvo įmanoma, kad mokslininkas pasakytų Gorbačiovui: „tu patylėk, dabar kalbėsiu aš“. Be to, toje sistemoje mokslų akademijos narys būtų gyvenęs geresniame bute, o ne tokioje pačioje skylėje, kaip visi kiti. Be to, toje sistemoje nebuvo taip, kad KGB sektų visus tavo veiksmus. Be to, ne visi rusai degtinę geria stiklinėmis. Be to, ne visi jie vienas kitą vadino „drauge“ įprastomis aplinkybėmis. Kitaip tariant – serialas paremtas klišėmis, kitaip tariant – tai melas.

Toj aukštesnėj pastraipoj, žinokit, beveik viską cituoju. Sovietmetį prisimenu. Jis faktiškai baigėsi, kai man buvo 15, o kai kuriose struktūrose tebesitęsia iki šiol. Sovietmečiu buvau paauglė, turėjau svarbesnių problemų, be to, nebuvau labai sąmoninga. Žiūrėdama į dabartinius paauglius galiu patvirtinti, kad sąmoningumo trūkumas tikrai buvo tos sistemos išdava.

Jei norėčiau kritikuoti „Černobylį“ dėl autentikos dar pasakyčiau, kad žmonės tiek nesišypsojo, neturėjo tiek daug skirtingų modelių drabužių ir batų, ir nebuvo tokie drąsūs reikšti savo nuomonę, kai jos niekas neklausia. Be to, bendraudami tikrai nebuvo įvaldę formulės „ne, ačiū“, „taip, prašau“ formulės, kuria aiškiai vadovaujasi serialo aktoriai. Beje, aš pati ją išmokau tik pagyvenusi porą metų tarp britų. Mano kartos lietuviai, kuriems to neteko patirti (nedaug tokių beliko), ir toliau mano, kad sąžiningas grubumas yra kur kas geriau nei „sumeluotas“ mandagumas. Bet tai jau – kita tema.

Tik, suprantat, jei mano sovietmetis, tas, kurį prisimenu, būtų pateiktas seriale, skirtame Vakarų pasauliui, jo niekas nesuprastų. Yra istorija, kurią nori papasakoti – dramatiška, svarbi istorija – ir yra auditorija. Nesu tikra, kiek vakarietis, tipinis amerikietis, britas, prancūzas ar gyventojas kitos šalies, kuri nebuvo totalitarinio režimo auka, gebėtų suprasti, kad gali žinoti tiesą, bet tylėti, nes bijai. Ir net nežinai, ar bijai, tiesiog esi įpratęs būti nematomas. Nes esi išmokęs „neišsikišti“. Subtilybės, nutylėjimai, pusė tiesos, pogrindinis rezistencinės literatūros skaitymas, miegojimas darbe ir savo projektų darymas naktimis, oficialios instrukcijos ir nerašytos „poniatijos“ – visos šios istorijos yra mums, ne jiems. Tyli rezistencija – art house, ne mainstream kinui.

Holivudo istorijų pasakojimo standartais išugdytai auditorijai reikia vieno herojaus, moters dėl seksualinės įtampos, net jeigu siužetas ta linkme ir nesivysto. „Černobylio“ atveju pakanka to, kad du pagrindinių vaidmenų aktoriai yra buvę ekrano mylimieji savo karjeros pradžioje. Tokiose istorijose herojus patiria išbandymus, susiranda bendražygių ir priešų. Reikalinga aiški pradžia, krizė ir pabaiga. Herojus, išsprendęs krizę, išgelbsti ne tik save, bet ir visą žmoniją. Senasis jo „aš“ miršta. Šiame seriale (kaip ir daugelyje kitų istorijų, kaip ir Biblijoje), herojus miršta iš tikrųjų. Gyvena jo idėjos.

Melas tai, kad šachtininkai dirbo visiškai nusirengę (sako, jie buvo su apatiniais), melas, kad trys narai buvo savanoriai (sako, kad jie tiesiog dirbo toje pamainoje ir pasirinkimo neturėjo), melas, kad jiems plojo po to, kai jie atliko savo darbą – sovietmečiu to negalėjo būti, melas, kad reikėjo šaudyti šunis (sako, tai buvo tik karvės ir laukiniai gyvūnai).

Tiesa, kad Černobylis sprogo. Tiesa, kad daugiau kaip 100 tūkstančių gyventojų neteko namų, o 2,6 tūkstančiai kvadratinių kilometrų apie avarijos zoną (palyginimui – Tokijo plotas 2,2 tūkst. km2) yra per daug pavojingi gyventi. Tiesa, kad Černobylio atominės elektrinės darbuotojai buvo neinformuoti apie įrangą, su kuria dirbo. Tiesa, kad tokia situacija tais laikais buvo tipiška. Tiesa, kad debesis ėjo pro Lietuvą, kai aš buvau vienuolikos ir mama uždarė ne tik langą, bet ir „fortkes“, nors buvo šilta. Tiesa, kad kažkas, ką jūs pažįstate, pažįsta kažką, kas buvo išsiųstas likviduoti Černobylio padarinių. Tiesa, kad kažkas, ką jūs pažįstate, pažįsta kažką, kieno artimieji po Černobylio mirė.

Man tai visai nesvarbu, kiek primelavo HBO „Černobylis“. Kur kas svarbiau, kiek pasakė tiesos.

Ir jau pabaigai – apie tai, kad „Černobylis“ buvo filmuotas Lietuvoje. Teko girdėti nuomonių, kad atseit nėra čia ko džiaugtis, nes tai tik rodo, kaip mes nepasikeitėme nuo tų laikų. Tiesą pasakius, aš irgi taip galvojau. Kol nesuskaičiavau lietuviškų pavardžių IMDB prie Full Cast & Crew. Taip, mūsų šalyje apstu sovietmečio paveldo. Bet taip pat yra ir Baltarusijoje, ir Latvijoje, ir lietuvių taip mylimoje Estijoje. Varšuvoje jo – į valias. Buvo pasirinkta dirbti su mumis. Matyt, kad esame geri – atviri, lankstūs, suprantame „vakarietiškus“ darbo standartus. Matyt, kad esame sukalbami, amerikiečiai net sako – „amazing“.

Taip, žiūrėdama pro langą į Šilainius matau Černobylį. Bet, nuėjusi į savo vietinę „Rimi“ galiu pasiteirauti, kuri mėsa tinkamesnė troškiniui, kuri – kepsniui, nebijodama, kad į mane bus pažiūrėta kaip į išsišokėlę. Sėdėdama su nepažįstamais žmonėmis galiu užmegzti kalbą apie naujus dviračių takus Kauno rajone, negalvodama, kad kažkas tyčia norės mane suklaidinti ar nuslėpti informaciją. Gal aš tiesiog per daug pozityvi, ant dviračių tako irgi skaičiuoju gyvas sraiges, ne mirusias. Bet ir vėl – nukrypau nuo temos.

Tiesą pasakius, truputį liūdna, kad kiti turėjo papasakoti istoriją apie mano vaikystės pasaulį. Kad man vis dar nepatogu ir neįdomu rašyti apie sovietmetį, o rašau apie gyvenimą emigracijoje, nes tai – taip įprasta. Liūdna, kad mano studentai, kaip ir aš, dažniau rašo apie Džonus ir Maiklus, gyvenančius Londone ir Niujorke, nes esame išmokę, kad Lietuvoje nieko įdomaus niekam nenutinka. Liūdna, kad net imdamiesi pasakoti apie gyvenimą sovietinėje Lietuvoje galime kalbėti tik apie tai, kokie mes buvome vargšai, ir kaip mus skriaudė. Mus siaubingai skriaudė, bet, pripažinkim, istorijos apie vargšelius įdomios tik patiems vargšeliams. Liūdna, kad aš nė nenoriu galvoti, kaip reikėtų pradėti kitokią istoriją.

Tačiau man patinka tai, kad „Černobylis“ įkvėpė Vilnių siūlyti kino maršrutus. Patinka, kad nutolusių „miegamųjų“ rajonų naratyvas tokiu būdu įsilieja į Kauno modernizmo, Vilniaus senamiesčio, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės paveldo ir mūsų, ilgiausiai Europoje išlikusių pagonimis, istoriją. Visa tai esame mes.

Istorijų, turinčių Černobylio potencialą daug. Apie žmones, kurie ne tik išgyveno sovietinės sistemos sąlygomis, bet ir mylėjo, augino vaikus, išmokė juos nepamiršti, kad yra ir kitokių santvarkų, o galiausiai – sugriovė sistemą iš vidaus. Trikampių pieno pakelių, kaproninių kaspinų ir taros supirktuvių, kuriose duodavo tikrus pinigus, ne čekį apsipirkimui, nostalgija neįkontekstinta, nesuvaldyta jokio naratyvo klaidžioja informacinėje erdvėje kaip radioaktyvus debesis ją nuodydama. Jei nepasakosime tiesos apie sovietmetį, jis bus apipintas mitais, ir tai jau vyksta.

Todėl galvoju, kad metas išmokti pasakoti istorijas. Išmokti gražiai ir tvarkingai meluoti. Pagal Holivudo taisykles – išryškinant tiesą, ir paaukojant plastikinius langus ir kitas nereikšmingas detales. Nesiveliant į melodramą, nepaverčiant savęs mažyčiais nuskriaustaisiais, bet sukramtant faktus ir išverčiant juos į universalią istorijų pasakojimo kalbą. Nesigėdijant, pripažįstant kaltes ir nuopelnus.

Jau daug metų esame laisvi. Galime kalbėti, nesirūpindami tuo, kad niekas mūsų nuomonės neklausia.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas 15min.lt 2019 m. birželio 19 d.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s