Rimtai nerimtas, liūdnai juokingas, kasdieniškai žaismingas ir labai gyvenimiškas. Toks šis pokalbis su Marijum Mikutavičium.
– Dainuojate, rašote, vedate laidas… Ką Jums labiausiai patinka dirbti?
– Aš niekad iki galo taip ir neradau vietos nė vienam darbe. Niekada nebuvau sau pasakęs, kad štai čia jau yra tai, ką aš noriu visą gyvenimą daryti. Yra, pavyzdžiui, televizijoj visiškai darbui atsidavusių profesionalų, kurie metai iš metų daro tą patį, privačiuose pokalbiuose skundžiasi, kaip juos viskas „užkniso“, ir nusibodo, ir kaip tai beprasmiška… Bet gyvenimas teka, pinigai kapsi, nėr čia ką daug galvoti. Man nuo seno kažkaip gyvenimas pats suteikdavo galimybę keisti savo profilį. Kartais grynai egoistiškai pasirinkdavau tai, kas tuo metu atrodydavo svarbiausia. Tai ne visada reikšdavo, kad bus mokami didesni pinigai. Tiesiog renkiesi sritį, kur jautiesi mažiausiai sau meluojantis. Ne visada tai pavyksta, bet stengiuosi.
– Dabar teisėjaujate laidoje „Lietuvos talentai“. Kas yra talentas?
– Aš nemanau, kad yra tam tikras talento apibrėžimas, daugiau gal intuityvus suvokimas. Kaip ir meilė – iki galo nežinom, kas tai yra, bet intuityviai suvokiam ir bent jau apčiuopiamai brėžiame jos kontūrus: aistra, atsidavimas, beprotystė, savižudybės, kraštutinumai… Talentingi žmonės tam tikroj srity be abejonės sugeba daugiau nei kiti, o aplinkybės jiems suteikia galimybių atsiskleisti. Sakysim, Šarūnas Jasikevičius – puikus krepšininkas, bet pavyzdžiui, šalyje, kurioje nėra krepšinio jis gal būtų tapęs eiliniu mokytoju arba nusikaltėliu ir niekas nežinotų, kokį jisai turi talentą. Gyvenime talentų kur kas daugiau, nei parodoma laidoje „Lietuvos talentai“, kuri apima labai siaurą sritį – talentą scenoje. Joje talentu vadiname žmogų, sugebantį sukelti kitiems džiaugsmo, pažadinti jausmus, ką iš esmės ir turi daryti žmogus scenoje.
– Koks yra Jūsų talentas?
– Aš linkęs galvoti, kad neturiu jokių ypatingų talentų. Kas yra talentas galima vertinti lyginant. Kad ir ką aš daryčiau gyvenime, žinau, kad toje srityje yra už mane kur kas talentingesnių žmonių. Tiesiog toks suvokimas neleidžia galvoti, kad esu talentingas. Yra už mane geresnių dainininkų, televizijos vedėjų, yra už mane geresnių rašytojų…
– Bet Jūs parašėt „Tris milijonus“…
– Šauti vieną kartą gyvenime gali bet kas! Ir ar tikrai ta daina tiek verta, kad vadintum, ją talentingo žmogaus kūryba? Ji – tik tinkamų aplinkybių produktas.
– O kaip Jūs apskritai jaučiatės, kai Jūsų dainos skamba taip dažnai ir įvairiomis progomis?
– Aš gerai jaučiuosi, kai skamba dainos, kurios, žinau, man gerai pavyko. Tai malonu. Taip pat, kaip malonu futbolininkui įmušti įvartį, ar rašytojui suvokti, kad jo knygą skaito. Bet kuriuo atveju tai – džiaugsmas.
– Kokia jūsų daina Jums pačiam mieliausia?
– Kur yra dainos magija? Galbūt, kai ji atitinka žanro reikalavimus absoliučiai visom prasmėm, kai tekstas labai gerai sąveikauja su muzika. Manau, kad „Trys milijonai“ pavyko ta prasme, nes ir muzikoje yra reikalingo patoso, ir žodžiai atitinkami. „Kalėdos“, manau, pakankamai šviežia, ir man pavyko sudainuoti ją ne patetiškai ir nuvalkiotai, o pakankamai artimai ir žmogiškai (kas man labai svarbu). Dar galėčiau paminėt „Aš miręs“. Ta daina man labai svarbi, ir manau, kad labai gerai sukurta.
– „Žolė suleis šaknis į akis…“ Apie ką ši daina?
– Apie mirtį. Tai – viso labo metafora apie tokią būseną, kai žmogus jaučiasi žiauriai nugniuždytas, kai jam atrodo, kad vienintelė išeitis – kad jo nebūtų. Aš nesakau, kad tai turi būti mirtis – tas kraštutinis variantas – bet iš esmės, tai yra noras, kad tavęs neliktų čia kuriam laikui, kad tavęs niekas netrukdytų, niekas nematytų, ir kad tu nieko nematytum. Bėda aišku ta, kad jeigu mes turėtume sugebėjimą kartas nuo karto vis išnykti iš pasaulio, ir paskui pailsėję sugrįžti, tai gyventi būtų kur kas lengviau. Bet taip neišeina. Todėl kartais tokioj būsenoj būni priverstas egzistuoti. Tačiau ta tam tikra gilesnė dainos prasmė gal pasijaučia vėliau, o šiaip iš tikro ją parašiau po gerų išgertuvių, kai kankino baisios pagirios, permąstydamas savo veiksmus.
– O kas Jums padeda tokiais momentais? Kai norisi pasitraukti?
– Reikia tiesiog pabūti vienam, išlaukti, ir viskas. Atsikvėpti. Ir tada vėl gali eit kariaut.
– Ar Jūs įsivaizduojate save besikreipiantį į psichologą?
– Aš esu savo gyvenime tai daręs… Niekada tuo netikėjau, bet ėjau, nes maniau, kad tai – vienintelė galimybė išgelbėti tai, kas man atrodė svarbu. Bet nepavyko.
– Kuria prasme nepavyko?
– Aš netikėjau tuo, kas vyksta, netikėjau, kad tas padeda. Pabandžiau, bet čia, žinot taip pat, jei netikintis staiga nuspręstų, kad nuėjęs į bažnyčią įtikės. Taip neišeis. Nuo pat pradžių matyt turi tikėti, o tada jau galbūt eiti.
– Jūsų toks jaunatviškas įvaizdis… Kaip jaučiatės sendamas?
– Na kaip… Nieko gero. Nėra kažkokios didelės dramos, bet tai liūdina. Tiesiog turi mažiau jėgų ir tas erzina. Ir pikta kartais, bet tiesiog su tuo susitaikai ir supranti, kad tas procesas natūralus. Gal kartais netgi bandau atrodyti jaunatviškesnis, nei esu iš tikrųjų, bet kita vertus, aš visąlaik galvojau, kad tai yra (kol tu netampi, aišku, juokingas), mūsų visų būsena – kovoti su tuo, kokie mes iš tikrųjų esame. Man, ko gero, žiauriai patiktų tūnot fotely, gert alų ir gadint sau tyliai orą, bet aš žinau, kad tai ne tas kelias, kuris gali suteikti džiaugsmo. Todėl tiesiog visais būdais bandai gyvenimą padaryti kuo įdomesnį, ir kuo simpatiškesnį sau pačiam. Visą laiką šiek tiek kovoji su tuo, kas esi.
– Mes ant savo žurnalo rašome: „Gyvenu savo gyvenimą“. Ką Jums tai reikštų?
– Savo gyvenimą? Tai reiškia gyventi visiškai šalia to, kas vyksta aplink tave. Aš niekada nesigilinau, koks mano įvaizdis ir ką apie mane šneka, ir koks aš turiu būti. Nesiruošiu gyventi pagal taisykles, kurias sukuria mano darbo specifika arba žiniasklaida. Ir jeigu kažkas įsivaizduoja, kad tu turi būti žvaigždė, nes jie taip sugalvojo, vadinasi turi atrodyti visą laiką šauniai, būti pasipuošęs ir „fainas“, spindėti, dalyvauti vakarėliuose, aš sakau: ne, neprivalau to daryti, nes tai yra šalutinis mano veiklos poveikis. Aš manau, kad absoliutus buvimas savimi yra atskyrimas nuo to, kaip kartais tu esi suformuojamas viešoje erdvėje ir prisirišimas prie vertybių, kurios tau visąlaik atrodė svarbios.
– O kokie būtų tie svarbūs dalykai?
– Mano gyvenimas yra žiauriai neambicingas. Aš esu ko gero labai kaimietiškas ir primityvus. Materialinė gerovė man atsiremia į labai bendrus principus – stogas virš galvos, automobilis, sugebėjimas kartas nuo karto keliauti, ir dvasinė būklė – tai yra iš esmės domėtis tuo, kas tau įdomu, konstruoti iš savęs kuo geresnį žmogaus modelį. Man svarbios vertybės labai nenutolsta nuo tų katalikiškųjų (nors aš esu netikintis) – stengiuosi būti teisingu, doru, ir kuo mažiau pridergti kitiems.
– Jeigu Jūsų gyvenimas būtų filmas, koks jis būtų? Ko jame būtų daugiausia?
– Ką žinau… Visko… Realiai tai turbūt būtų istorija apie žmogų, kuris nežinojo, dėl ko gyvena.
– Ir gyvena toliau.
– Ir gyvena toliau.
– Jeigu galėtumėte gyvenime kažką pakeisti, padaryti kitaip. Ką keistumėt?
– Gal žmogus netekęs kojų, ar likęs luošas kita prasme, norėtų pakeist savo gyvenimą. Sirgdamas plaučių vėžiu tu gali pagalvoti, kad gal nereikėjo rūkyti, bet kol esi sąlyginai sveikas, tai nieko nenori keisti, nes gyvenimą sudaro gausybė gražių akimirkų ir prisiminimų, kurie net jei ir buvo kažkada blogi, laiko tėkmėje virto tavo išgyventomis pasakomis ir legendomis. Bent jau aš nepriėjau tos ribos, kad turėčiau viską permąstyt ir pasijusčiau nusivylęs savo gyvenimu. Gailiuosi dėl kai kurių sprendimų, yra momentų, kur galbūt neteisingai pasielgiau. Bet aš dar įsivaizduoju, kad kai kuriuos dalykus galiu pataisyti. Stengiuosi tiesiog gyvent toliau ir pabandyt kažką sutvarkyt tada, jeigu išeis.
– Kas Jums savyje labiausiai patinka?
– O kas čia gali patikti? Supuvęs, bjaurus, šlykštynė… (juokiasi) Realiai, kartais galvoju, kad aš pridariau, kaip ir kiekvienas, daug ko. Bet visą laiką stengiuosi būti sąžiningas su savimi ir su mane supančiais žmonėmis, teisingas ir orus tam tikrose situacijose. Man tai yra labai svarbu. Be to, aš nekalbu apie pinigus. Kas, manau, vienas iš geresnių mano bruožų (nepernešu žmonių, kurie kalba vien apie „babkes“).
– „Youtube“ žiūrėjau filmuką apie tai, kaip su azartu pasakojate apie savo žaidžiamą kompiuterinį žaidimą. Iš kur tas užsidegimas? Ką Jums tai duoda?
– Pirmiausia, to žaidimo grafika labai graži. Aš visą laiką mėgau kompiuterinius žaidimus, ir dabar kartais kai neturiu ką veikti, galiu visą vakarą maigyti mygtukus ir atlikinėti tas užduotis. Aš esu fantasy stiliaus gerbėjas, tų visokių karių, kardų, burtininkų, drakonų… Tiesiog panyri į tą pasakų pasaulį, kuris yra pakankamai realus ir jautiesi tarsi skaitytum kokią sumautą knygą apie Harį Poterį, tiktai tame dar dalyvauji šiek tiek. Be to, aš kartais pagalvoju, kad ko gero visų kompiuterinių žaidimų esmė yra ta, kad žmogui suteikiama galimybė pasiekti pergalę šiek tiek lengviau nei gyvenime. Ir greičiau. Žaisdamas pasieki tam tikrą etapą, kaip mūsų atveju, pavyzdžiui, įsigyji geresnius šarvus ir jautiesi nugalėtojas. Tos mažos pergalės kartais teikia džiaugsmo, nors ir suvoki, kad tai yra žiauriai kvaila. Bet malonu.
– Man tai panašu į vyrišką užsiėmimą. Kas Jums yra vyriškumas?
– Drąsa, kartais net avantiūrizmas, tikslo siekimas, užsispyrimas, žiūrėjimas į pasaulį su tokia humoro ar ironijos gyslele. Sugebėjimas save vertinti iš šalies ir iš savęs pasišaipyti. Ir, plius vyras yra geras meilužis, sportiškas, rizikingas, drąsus. Turintis savo nuomonę. Sugebantis, pastovėt už moterį. Man visą laiką patiko herojiškas vyro tipažas – tokie užsispyrėliai, darantys tai, kas jiems svarbu, kartais gal vienišiai, bet pasiruošę nugalėti sunkumus. Man nelabai priimtinas Woody Alleno vyro tipažas – neva intelektualas, toks maždaug: „Esu menkas, bet žiauriai protingas“. Jeigu kalbėti kino filmo standartais, man patinka Bruce Williso, Jacko Nicholsono, All Pacino tipo vyrai. Kartais įžūlūs, kartais plevėsos, bet atsakantys už savo veiksmus.
– Baigėsi metai. Gal galėtumėte pasakyti kuo Jums jie buvo ypatingi?
– Eiliniai metai. Ta prasme, jie neeiliniai valstybei. Aš manau, kad tai buvo lūžio metai šaliai, nes pradėta kelti klausimus, kurių anksčiau niekas nekėlė. Bet mano gyvenime… Gal kažkas ir yra, bet aš nebūsiu tiek atviras, kad papasakočiau.
– O jeigu kitiems metams rašytumėt pažadų, norų sąrašą, kas jame būtų?
– Ei, blemba… Aš pakankamai suaugęs bičas, ne kokia tai Bridžita Džouns! Na, gerai, yra tam tikros nuostatos, kad reikia mesti rūkyti ir panašiai… Bet sąrašo tai neturiu.
– Kas Jūsų gyvenimui suteikia prasmės?
– Kad aš žinočiau. Yra žmonių, kurie aiškina, kad reikia mylėt kiekvieną akimirką, džiaugtis kiekviena minute, dalinti gėrį žmonėms. Bet ką reiškia „reikia“? Tai neįmanoma. Sau taip bandžiau atsakyti – kiekvienam žmogui, kad jis jaustųsi laimingas, reikia retkarčiais patirti pergalių, ir, žinoma, geriau ne kompiuteriniame žaidime. Tai gali būti paaukštinimas darbe, kai jauti, kad geriau realizuosies, vyrui tai gali būti pažintis su labai gražia moterim, moteriai – sugebėjimas sutikti savo svajonių vyrą, ar pagimdyt sveikus vaikus. Štai tokių dalykų – mažų ar didelių – gyvenime turi būti pakankamai, kad žmogus jaustųsi laimingas. Kartais, kai stebiu savo valstybės žmones, suprantu, kad daugybė jų ne tai, kad nepasiekia tų pergalių, jiems net nesuteikta galimybė to daryti. Matau žmones, praradusius tikėjimą, kad jie gali kažką nuveikti. Toks žmogus neturi kuo džiaugtis, nes neturi ambicijų dėl ko nors kovoti. Tai yra šūdiniausias dalykas. Mano gyvenime, būtent tos mažos pergalės atrodo žiauriai prasmingos. O šiaip manau, kad didžiausia prasmė žmogui, ir tai suvoki belaukdamas, yra susilaukt palikuonių ir matyt kažkokią tąsą po savęs. Aš nežinau, kaip tai yra, nes dar niekad to nepatyriau, bet, bent jau mano vizijose, tai atrodo labai gražus procesas.
– Tai gyvenimas susideda iš mažų etapiukų, kurių kiekvienas pasibaigia pergale?
– Man netgi sunku apie tai kalbėti, nes aš nieko gyvenime neplanavau. Labai ilgai sekėsi, kad tam tikrus iššūkius man numesdavo savaime, ir tiesiog nereikėdavo nieko galvoti. Bet… Kartą su vienu verslininku kalbėjau iš tokios plevėsos žurnalisto pusės – maždaug, kad gyvenimas darosi žiauriai nuobodus, kai jisai ribojamas disciplinos ir kažkokių kvailų tikslų, kurių tu gali nepasiekti. Tas žmogus man įrodė, kad yra visiškai priešingai – kad tame ir yra esmė – susiplanuoti, išsikelti sau uždavinius ir laimėti. Ir tai neturi nieko bendro su godumu, garbėtroška ar panašiais dalykais. Jie – šalutiniai, o pagrindinis yra amžinas žmogaus noras pasijusti svarbiu sau ir aplinkiniams.
– Jūs laimingas?
– Aš nežinau, kas tai yra. Žinau, kad nesu nelaimingas. Taip, būna akimirkų, kai būnu laimingas. Bet aš manau, kad tik idiotai visą laiką laimingi.
Interviu pirmą kartą publikuotas žurnale „Aš ir psichologija“, 2010 m. sausio-vasario mėn. (Nr.16).
rasymopraktika.com 