Apsirengti, pasidažyti, išsitiesinti plaukus… Kurį laiką iš namų neišeidavau neįvykdžiusi visų trijų užduočių. Mažiausiai pusvalandis praleistas spraudžiant neklusnias garbanas tarp karštų geležų, išsausėję plaukai ir amžina panika, kad nuo drėgno oro tuoj paaiškės tikroji jų prigimtis – visi šie plaukų tiesinimo trūkumai atrodė niekis, palyginus su pasitikėjimo jausmu, kurį suteikia lygūs, žvilgantys plaukai.
„Rytų europietes galima atskirti nuo bričių pagal tai, kad jos nesitiesina plaukų“, – aiškino mano bendraamžė bendradarbė škotė. Jos 60-metė mama dalinosi prisiminimais, kaip, kol dar nebuvo sukurtas plaukų tiesintuvas (britės meldžiasi prekiniam ženklui „GHD“ – angliškas frazės „good hair day“ sutrumpinimas), plaukus prieš vakarėlį tiesindavosi paprastu lygintuvu, patiesusi juos ant lyginimo lentos ir užklojusi drėgnu pergamentiniu popieriumi.
Škotijoje plaukus esu tiesinusis ir geležinkelio stoties, ir baro tualete (už 1 svarą automatas leidžia pasinaudoti „GHD“ vieną minutę). Pirmuoju atveju ėjau į pokalbį dėl darbo – norėjau pasirodyti profesionalesnė, antruoju – buvau pasimatyme, norėjau atrodyti patrauklesnė.
Tiesintų plaukų mada jau ir Lietuvoje. Tačiau čia, kai einu pasileidusi visas garbanas, nesijaučiu taip, lyg būčiau pamiršusi apsivilkti sijoną. Britės, sako, jau irgi suteikia savo plaukams daugiau laisvės. Apie tai moterų spaudoje kalbama su tam tikru patosu – taip, lyg plaukai būtų kur kas daugiau nei vien tik plaukai. O gal taip ir yra?
Plaukai – seksualumo ir vaisingumo simbolis
Klausimas straipsnio pradžioje – retorinis. Žinoma, kad plaukai nėra „vien tik“ plaukai. Taip, kaip išorinis grožis niekada nėra „tik“ išorinis. Vidinė būsena veikia išvaizda, o išvaizda veikia vidinę būseną. „Pagal drabužį sutinka, pagal protą – palydi“, – prisimenat?
Mano mokykla buvo gana toli nuo namų – troleibusu važiuodavau septynias stoteles. Puikiai prisimenu ne vieną ir ne du atvejus, kaip nepažįstamos moterys čiupinėjo mano kasas: „Vajė, kiek plaukų!“. Psichologai teigia, kad mergaitės komplimentų dėl išvaizdos sulaukia daug kartų daugiau nei dėl mokslo ar sporto pasiekimų. Sako, kad būtent dėl to išvaizda taip veikia mūsų savijautą.
Trichologas (gydytojas, kurio sritis – plaukų ir galvos odos ligos) Philipas Kingsley, kuriam priklauso ir termino „blogų plaukų diena“ (angl. „bad hair day“) autorystė, primena, kad plaukai yra mūsų antriniai lyties požymiai. Kitaip tariant – nuogi civilizuotame pasaulyje lakstyti ir savo privalumais gundyti negalime, tačiau plaukais plėvesuoti niekas neuždraus.
Istoriškai ir evoliuciškai – vešlūs plaukai yra laikomi jaunystės ir vaisingumo požymiu, o jei jie dar ir šviesūs – siunčiamas signalas dvigubai stipresnis. Nuo graikų ir romėnų laikų perukai buvo laikomi statuso ir turto ženklu, Marijos Antuanetės meno kūriniai iš plaukų ir 17 a. didikų perukai leido atskirti turtinguosius nuo beturčių, kilminguosius nuo prastuolių.
Būdas maskuoti savo prigimtį
Plaukų priežiūros specialistų atlikti tyrimai rodo, kad net 23 proc. moterų „blogų plaukų dieną“ nenori išeiti iš namų. Psichologiniai tyrimai rodo, kad kai žmonių buvo paprašyta pagalvoti apie tai, kad jų plaukai atrodo blogai, jų savivertė nukrito. Kita vertus, vyresnio amžiaus moterų, išėjusių iš kirpyklos ir patenkintų savo šukuosena, kraujo spaudimas nukrito, jos ne tik jauniau atrodė, bet ir jų organizmas jautėsi jaunesnis.
Jeigu visų kitų fizinių duomenų – ūgio, svorio, kūno sudėjimo kontroliuoti arba visai neįmanoma, arba labai sunku, tai keisti savo išvaizdą keičiant šukuoseną yra gana lengva. Didžiojoje Britanijoje vidutiniškai moterys per gyvenimą išleidžia daugiau nei 26 tūkstančius svarų plaukų priežiūrai. Psichologai teigia, kad būtent gebėjimas kontroliuoti, suvaldyti savo kūną suteikia mums pasitikėjimo. Kai sugebame susitvarkyti plaukus, mums atrodo, kad ir visa kita pasiekti lengva. Tampame kupini jėgų ir pasitikėjimo.
Kita vertus, plaukai yra mūsų paveldo dalis. Natūrali jų spalva, tekstūra ir kiekis yra tai, kas sieja mus su protėviais. Kad ir kaip ryškiai nudažysim, natūrali spalva su laiku išlįs, kad ir kaip trumpai nukirpsim – jie ataugs. Noras keisti natūralius savo plaukus yra susijęs su noru slėpti tai, kas esame iš tikrųjų, maskuoti savo prigimtį, savo identitetą. Iš tiesų, ne visada saugu pasirodyti tokiai, kokia esi iš tikrųjų.
Būdas formuoti savo įvaizdį
Išsitiesinusi plaukus jausdavausi gražesnė. Galbūt „gražesnė“ čia – netinkamas žodis, teisingiau būtų pasakyti „susitvarkiusi“. Valanda, skirta vien išvaizdai, lygutėliai blizgantys plaukai suteikia jausmą, kad esu tikra profesionalė – su savo gyvenimu ir darbu tvarkausi lygiai taip pat profesionaliai kaip ir su plaukais. Galiu juos valdyti. Taip, kaip balerina, kurios plaukai sukelti į tavrkingą kuodelį, puikiai valdo savo kūną, taip, kaip juodaodės, kurioms plaukų tiesinimo procedūros ypač sudėtingos, kontroliuoja savo laukinę prigimtį.
Net ir žinant, kad šukuosena – tai viso labo manipuliacija plaukais, ji daro poveikį. Vienaip šukuojamės eidamos į pokalbį dėl darbo, kitaip – į pasimatymą. Trumpai kirpti plaukai simbolizuoja vyriškumą, ilgi – moteriškumą; tvarkingas „bobas“ yra tinkama profesionalios moters šukuosena.
Kultūros kritikė Karin Lesnik-Oberstein teigia, kad šiandien gyvuoja idėja, jog kuo esi sėkmingesnė, tuo moteriškiau turi atrodyti, kitaip bus manoma, kad dėl karjeros paaukojai savo moteriškumą. Plaukai – moteriškumo simbolis – čia vaidina pagrindinį vaidmenį. Jie tiesiog privalo būti ilgi ir vešlūs (sako, kad Rusijos kalėjimuose sėdinčių moterų plaukai nebepatenkina pridėtinių sruogų rinkos).
Moterų šukuosenos skiriasi priklausomai ir nuo kultūros. Pastebėjau, kad Lietuvoje vyresnio amžiaus moterys plaukus kerpa trumpiau, o Didžiojoje Britanijoje apskritai daugiau ilgaplaukių. Visuomenėse, kuriose gyvuoja lygios teisės ir matriarchatas, pabrėžtinai akcentuoti moteriškumą nėra reikalo.
Individualistų karta
Neseniai klausiau puikią docento Rimvydo Laužiko paskaitą apie Z kartą (tai – vaikai, kuriems gimus namuose jau buvo kompiuteris). Vienas iš skiriamųjų šios kartos bruožų – individualumas. Niekas nebenori būti kaip visi. Kiekvienas nori būti savitas. Nors tikrai nesu Z kartos atstovė, manau, kad individualumas yra būdingas šių laikų bruožas. Todėl net ir Didžiojoje Britanijoje jau galima būti ir tiesiais, ir garbanotais plaukais, galima ne tik per karnavalą dėvėti ryškiaspalvius perukus ir atsikėlus iš lovos eiti nešukuotais plaukais, nes taip jie geriausiai atrodo.
Ir nors plaukai yra tarp trijų pagrindinių bruožų, kuriuos paminime, kai nupasakojame kito žmogaus išvaizdą (po ūgio ir svorio), nors jie ypač svarbūs, nes įrėmina veidą – pagrindinį patrauklumo rodiklį – tyrimai rodo, kad kai vertinama mūsų išvaizda, plaukams, veidui ir figūrai skiriama tiek pat dėmesio. Egzistuoja daugybė tyrimų, kurie rodo, kad savo išvaizdą mes sureikšminame labiau nei į mus žiūrintys žmonės. Todėl, kai jaudinamės dėl pernelyg lygių arba pernelyg garbanotų plaukų, veltui gadinamės sau nuotaiką – niekas, be mūsų, to nepastebi.
Ar vyrams labiau patinka lygiaplaukės?
Pabaigoje tikriausiai reikėtų prisipažinti, kad plaukus tiesinti pradėjau užsiregistravusi į pažinčių portalą. Pagalvojau – jeigu visi britai yra pripratę prie merginų tiesiais plaukais, toli su savo garbanom nenuvažiuosiu. Įdomu tai, kad ieškodama medžiagos šiam straipsniui internete radau net du socialinius eksperimentus tiesių ir garbanotų plaukų tematika.
Pietiečių prigimties garbanė Teri Evans savo tinklaraštyje aprašo, kaip ji, užsiregistravusi į internetinių pažinčių portalą, jame patalpino dvi anketas – vieną su nuotrauka lygiais plaukais ir kitą – su garbanotais. Nors anketa, kurioje nuotrauka buvo lygiais plaukais, sulaukė daugiau nei dvigubai vaikinų dėmesio (laiškų ir šypsenėlių), pasimatymuose plaukai didelės reikšmės neturėjo.
Kitą socialinį eksperimentą vykdė laidos „Labas rytas, Amerika“ vedėja Taryn Brill. Ji rodė savo nuotraukas – garbanotais ir lygiais plaukais – vaikinams ir vaikams. Tiek vieni, tiek kiti teigė, jog lygiaplaukė Taryn atrodo mielesnė, patrauklesnė, su ja norisi susipažinti. Trečioje eksperimento dalyje laidos vedėja ėjo į fiktyvius pokalbius dėl darbo. Vienuose iš jų ji buvo lygiais, kituose – garbanotais plaukais. Nors į klausimus mergina atsakė visiškai taip pat, daug geresnių įvertinimų ji sulaukė, būdama garbanota. Potencialūs darbdaviai teigė, jog ji atrodo kūrybingesnė, atviresnė, labiau linkusi rizikuoti, galiausiai – įdomesnė. Taigi, kai vertinamas paveiksliukas, linkstama link standartų, kai vertinama asmenybė – laimi būdama savimi.
Kartais norisi būti nepastebimai, kartais – traukti dėmesį. Kartais norisi atkreipti pabrėžti vienas savo savybes, kartais – kitas. Garbanota ar tiesiais plaukais, trumpaplaukė ar ilgaplaukė – šukuosena yra vienas iš saviraiškos būdų. Gera turėti laisvę rinktis, kaip atrodyti. Lygiai taip pat gera, kaip jaustis savimi, nepriklausomai nuo šukuosenos.
Tekstas pirmą kartą publikuotas žuranale „Laima“ 2014 m. spalio mėn. numeryje
rasymopraktika.com 