Lietuvius kelionėje po Čekiją sutikome tik kartą. Mikulove, eidami vakarieniauti į centrinę miestelio aikštę ir išgirdę kalbant lietuviškai, pasisveikinome su tautiečiais. „Ar jūs pakeliui į Austriją, ar pakeliui namo?“, – klausimas sutrikdė. Atsakę, jog keliaujame po Čekiją, pamatėme pakilusius antakius ir nustebusius žvilgsnius. Lietuviai, pasak turizmo statistikos, į Čekiją keliauja tik tada, kai nori aplankyti Prahą. Kitu atveju – sustoja pakeliui, važiuodami slidinėti/laipioti po Austrijos Alpes.
Mes gi, keturiese išsiruošėme į 11 dienų kelionę po Moraviją. Tądien Mikulove jau buvome ją įpusėję. Buvome aplankę Olomouc, Bouzov pilį, Punkva urvus, Holštejn griuvėsius, Brno, Alfons Mucha parodą Moravský Krumlov dvare, Šobes vynuogyną, Znojmo, Lednice rūmus. Dar laukė Pálava peizažai, Petrovské Plže vyno rūsiai, toskanietiškos Moravijos kalvos, Kroměříž vyskupo rūmai su įspūdinga meno kolekcija, Pustevny kalnų kurortas, Štramberk kalnų miestelis, Freudo gimtasis Příbor, industrinė Ostrava.
Kaip ir kiekvienoje kelionėje, išvardinti vietoves, miestų pavadinimus – tolygu nepasakyti nieko. Geriau papasakosiu apie dieną prieš atvykstant į Mikulov. Žinot tą jausmą, kai atsiduri nepažįstamame mieste, jame visiškai nesusigaudai, viskas atrodo nesusiję kaip atskiri dėlionės kąsneliai ir vienu momentu detalės susijungia ir pamatai pilną paveikslą? Tai va, tą dieną, kai nuo Brno pajudėjom link Austrijos sienos, Moravija prisibeldė iki mano sielos ir užsiėmė savo vietelę (šalia Škotijos, Šiaurės Ispanijos, Airijos Wild Atlantic Way ir kitų keliavimo ant ratų būdu pažintų šalių).
Tą dieną turėjome bilietus į A. Mucha „Slavų epo“ ekspozicijos lankymą bei porą ekskursijų po Moravský Krumlov dvarą (dvarai ir pilys Čekijoje lankomi tik su ekskursijomis [čekų kalba] tiksliai numatytu laiku; vis dėlto, iš anksto bilietų pirkti nereikia, vietų yra – mes pirkome tik norėdami apsidrausti, nes vienam iš mūsų kompanijos A. Mucha parodos lankymas buvo absoliutus kelionės prioritetas). Apie „Slavų epą“ nesiplėsiu, nors istorija įdomi – kaip Paryžiuje pripažintas dailininkas grįžęs į gimtąją Čekiją 20 metų kūrė savo gyvenimo darbą (20 milžiniškų paveikslų, užimančių palyginti nedidelę erdvę), kuris dėl pasikeitusių geopolitinių aplinkybių, dėl visiškai kitokio nei A. Mucha įprastas kūrybos stilius, liko pasauliui praktiškai nežinomas, kaip darbai buvo slepiami antrojo pasaulinio karo metais, kaip buvo užmiršti ir atrasti, kaip iki šiol neįgyvendintas dailininko noras, kad jie būtų eksponuojami Prahoje specialiai pastatytame ekspozicijų centre (centras statomas, lyg ir bus įrengtas po trejų metų).
Paveikslai dideli ir didingi, nors pati idėja kelia įvairių minčių, ypač kontekste, kuriame viena save su slavais siejanti, tik neaišku, ar daug bendro turinti nacija sistemingai naikina kitas. Kai pabandžiau išsakyti šią mintį ant Mikulovo šventos kalvos sutiktam čekui, kilusiam iš Moravijos, gyvenančiam Prahoje, išgirdau, kad čekai iš tikrųjų – ne slavai, kad genetiškai jie daug labiau vokiečiai ir austrai.
Ir iš tiesų, keliaujant Moravijoje lengva galvoti, kad esi Vokietijoje. Jeigu važiuodama į Čekiją šiek tiek bijojau to „rytų Europos“ jausmo, kai atrodo, kad esi pusiau Lietuvoje/Lenkijoje, taigi – beveik niekur nenukeliavai – tai mano baimės nepasitvirtino. Vos pervažiavus sieną pasikeičia peizažas – tolumoje atsiveria kalnai (ne Alpės, bet ir ne Šatrijos kalva). Pirmas mūsų aplankytas miestas – Olomouc – pasitiko ne tik rekordiniais karščiais, bet ir dailiu senamiesčiu. Prieš Brno aplankytas Holštejn, turintis 200 gyventojų, didelį parkingą ir du restoranus sužavėjo nuostabiais, tvarkingais namukais, įkalnėn kylančiomis gatvelėmis ir puikiu maistu.
Bet aš pasakojau apie tą dieną, kai iš Brno pajudėjome į pietus. Po A. Muchos lankymo turėjome ekskursiją po dvarą ir bokštą. Jei ten būsite, šiuos galit praleisti. Dvaras vis dar labai apleistas, po tris renovuotus kambarius vedžioja pusantros valandos, paskutiniame iš jų pasakoja apie kiekvieną Lichtenšteinų šeimos narį, bokštas – nieko, bet geriau nuvažiuokite ant Floriono kalvos pasižiūrėti į miestelį. Po Moravský Krumlov važiavom į Šobes – vieną iš seniausių Europos vynuogynų, prie pat Austrijos sienos, Dyje upės slėnio nacionaliniame parke.
Vynuogynai prasidėjo netrukus, kas antras posūkis – į vyndarystės ūkius, jei nesilaikai programėlės, gali užtrukti tuose keliukuose ir kaimuose visą amžinybę. Įsukę link Šobes atsirėmėme į pirmąjį iš vyną pilstančių ir pardavinėjančių kioskelių. Perkvalifikavome įprastinę Čekijoje alaus pauzę į vyno, atsinešėme sumuštinių ir paragavome (aš pauosčiau ir nusipirkau butelį, nes man iškrito vairavimo diena, o Čekijoje leidžiama nulis promilės) grüner veltliner – aromatingo, Austrijoje gerai žinomo vyno. Čekai daugumoje gamina baltus vynus – riesling, pinot gris/blanc, gewürztraminer (atitinkamai čia jie vadinasi: ryzlink rýnský, rulandské šedé/bile, tramín červený), kitas žinomas ir įprastai vadinamas rūšis bei man negirdėtą hibernal; iš raudonų siūlo frankovka ir merlot. Visi ragauti vynai – labai aromatingi ir skanūs, bet nesu vyno žinovė, be to, buvo puiki nuotaika, nuostabus oras ir kompanija, todėl objektyvumo tikėtis neverta. Gero vyno butelis kainuoja apie 10 eurų, o taurė vietinėje vynotekoje (laikykitės!) – 2-2,5 euro.
Pasistatėme automobilį aikštelėje, nuo kurios prasideda pėsčiųjų takai į Šobes ir leidomės į kelionę pėsčiomis. Laikydamiesi mėlynai pažymėto keliuko (Čekijoje pėsčiųjų maršrutai žymimi skirtingomis spalvomis pagal sudėtingumą; mums vis pasitaikydavo mėlynas, o tai, kiek patyrėme savo kailiu, visada reiškia kopimą į viršų arba žemyn, skirtingo statumo), nusileidome iki Dyje upės. Slėnyje pro akmenis čiurlenanti upė, per ją nutiestas kabantis tiltas ir nedidelė įkalnė per miškelį iki vynuogyno bei vyną pilstančio kioskelio. Duok, Dieve, daugiau tokių dienų! Pailsėję antroje vyno stotelėje pakopėme dar truputį aukštyn pasižiūrėti vaizdų. Pakeliui sutikome ir vietinę įžymybę – žalią mažą driežiuką. Tuo keliu galima nueiti ir iki Znojmo – mūsų kitos nakvynės vietos – bet mes pasukome atgal prie automobilio.
Znojmo vertas daugiau nei vienos nakvynės, bet su kelionėmis taip jau yra – kai toje vietoje nesi buvęs, nežinai, ko iš jos tikėtis. Atsibeldę į miestą temstant, net nebuvome tikri ar gausime pavalgyti (Čekijos restoranų virtuvės užsidaro pakankamai anksti), ir tikrai nesitikėjome to, ką radome jau pilnais pilvais (ačiū mažam ir labai skanius Nepalo patiekalus tiekiančiam restoranėliui) užkopę link pilies. Žinojau, kad Znojmo reikia pamatyti šv. Katerinos rotondą ir jos 12 a. freskas, ir kad vakare ji jau bus uždaryta – bet jei mieste yra pilis, kelias pats link jos atveda.
Kaip Čekijoje ir priklauso, kelias vedė pro buvusią alaus daryklą, paverstą alaus muziejumi ir dar kai kuo. Praeidami pro šviečiančius buvusios gamyklos langus pamatėme vaizdą, kurį ne iki galo supratome, bet nuotaiką puikiai pajutome. Didelėje erdvėje palei sienas buvo sustatyti tokie kaip ir automatiniai vyno pilstymo aparatai, kur žmonės, susimokėję specialia kortele išsirenka vyno rūšį, paspaudžia mygtuką ir vynas teka į taurę. Aplankę mažą pilies parkelį, kuris visas buvo nusėstas vyno degustuotojų, grįžome į tą vietą.
120 vyno rūšių pilstančioje „Enotekoje“ reikia pasidėti šiek tiek pinigų į specialią plastikinę kortelę, išsirinkti norimą paragauti rūšį ir prisipilti pageidaujamą vyno kiekį. Beje, galima pilti net ir 20 mililitrų, jei norisi tik paragauti ir išsirinkti, kas iš tiesų patinka. Toks vyno ragavimo „sportas“ čia atrodo įprastas – matėme merginų kompaniją, kurios visos turėjo nertus ant kaklo kabinamus vyno taurės laikiklius. Gal ir praktiška – vynotekų tame mieste ir tame regione netrūksta. Visų paragautų vynų galima ir nusipirkti.
Ryte Znojmo apžiūrėjome jau šviesoje. Deja į šv. Katerinos rotondą patekti nepavyko – freskos labai saugomos, oro drėgnumas tą dieną buvo per didelis. Reikės grįžti. Slapta sau galvoju, kad dar grįšiu ir į Brno aplankyti muziejų, kad galbūt pateksime į Vila Tugendhat vidų, kas šįkart nepavyko – buvo šviesų festivalis, tad vilą apžiūrėjome tik iš lauko. Norėčiau grįžti į Mikulov ir ten pasilikti bent dvi naktis, tas miestelis pasakiškas – kaip Italija tik be turistų. Dar vaikščiočiau arba važiuočiau dviračiu po Pálava vyno regioną (mes pravažiavome automobiliu, lipome į kalvas, žiūrėjome vaizdus), išsimaudyčiau dar penkiuose atviruose baseinuose (čekiškai – koupališče). Pasilikčiau ilgiau kalnuose ir nuo Pustevny užkopčiau į dar vieną viršukalnę Beskiduose, vakare apsistočiau kalnų viešbutyje ir suvalgyčiau guliašą.
Tiesą sakant, visam tam dar reikėtų grįžti bent penkis kartus, o pasaulyje tiek vietų, kuriose išvis nesu buvusi. Kita vertus, Čekija netoli, gal ir pavyks?
rasymopraktika.com 