Apsipirkimą kaip pramogą pradėjau praktikuoti gyvendama Škotijoje. Neturėjau draugų, o ką veikti vienai? Eiti į kiną, meno galeriją, pasivaikščioti, jei ne per stiprus vėjas ar skaityti knygą. Dabar, žiūrėdama atgal, labiausiai ilgiuosi vaikščiojimo palei upę ir beribio laiko knygoms, bet tada daugiausiai džiaugsmo kėlė „Gap“ apatiniai.
Visada maniau, kad pasitenkinimas, kuris ištinka ką nors nusipirkus, yra susijęs su laimės hormonų išsiskyrimu, panašiai, kaip pasportavus. Bandydama surasti tyrimus, kurie pagrįstų šiuos faktus, suprantu, kad viską aiškinti per hormonus greičiausiai tapo nebemadinga. Dabar psichologai sako, kad apsipirkdami stengiamės pabėgti nuo realybės, apdovanoti ar pradžiuginti save. Sako, kad žmonės, kuriems svarbūs materialiniai dalykai, turi žemą savivertę, labiau abejoja savimi ir pasižymi dideliu socialiniu nerimu. Apsipirkdami jie (mes?) sprendžia šias problemas.
„Materialistai“, – taip ir girdžiu pasipiktinusį tėčio balsą. „Daiktistai“, – buvo dar ir tokia variacija. Man atrodė, kad jis niekina daiktus, todėl visi mano drabužiai buvo kieno nors dėvėti prieš tai. Tėtis niekino „blatus“, todėl tokį pat kaip mano paltuką vilkėjo kas trečia klasiokė. Dabar suprantu, kad jis nei niekino, nei piktinosi. Tiesiog buvo dalykų, kurių negalėjome sau leisti. Ne tik mes.
Medumi švytėjo grindų lentos, mažoje erdvėje vėl atsirado aidas. Be mano daiktų tas butas buvo toks gražus, kokį jį visada prisimindavau, kai kelionėse pasiilgdavau namų.
Pirmus džinsus iš Vokietijos man parvežė brolis. Buvau aukšta, tad gavau vyrišką modelį, į tai labai nesigilinau. Su šviesiai mėlynais „Levis“ jaučiausi pagaliau turinti kažką vertingo. Jis parvežė ir dvi poras batų, viena iš jų buvo šiek tiek, o kita – gerokai per maža. Sunešiojau vis tiek. Ne, pėdos nesideformavo. Grįžęs brolis pasakė, kad Vokietijoje parduotuvėje gali nusipirkti ko tik nori, tereikia turėti pinigų. Man tai skambėjo kaip kosmosas (tuo metu bananus dar nokindavome patalynės dėžėse), iki šiol prisimenu ne tik tai, kokią nuostabą sukėlė ta žinia, bet ir tai, kaip greitai ji tapo tiesa bei žaibišką savo apsipratimą su ta naująja realybe. Beje, frazės „prie gero priprantama ne greitai, o iškart“, – autorystė irgi, mano žiniomis, priklauso broliui.
Vienuoliktoje klasėje su choru pati išvažiavau į Vokietiją (dar su sovietiniu užsienio pasu, rusiškai užrašyta pavarde). Buvau apgyvendinta pas choro draugę, kurios mama dirbo mokyklos valytoja. Kaip dabar suprantu, tai nebuvo turtinga šeima – aš miegojau dvigulėje lovoje šalia minėtosios mamos – tačiau išvažiuodama gavau daugybę dovanų, o grįžus pasipylė siuntiniai. Kartoninėse dėžėse keliavo drabužiai (padėvėti, bet vokiški!), kokoso drožlės (nežinojome, ką su jomis veikti), kava ir net cukrus. Nė vienai iš mano choro draugių nepasisekė taip, kaip man.
Ir žinote, ta mažai pažįstamų žmonių rodyta meilė per daiktus turėjo terapinį poveikį. Šiek tiek per trumpomis kelnėmis iš Vokietijos dangsčiau savo alkį žibėti, atrodyti, būti ir maskavau įgimtą drovumą.
Paauglystė sovietmečiu mane sutraumavo. Nesilyginu su žmonėmis, patyrusiais represijas, bet tai, kad iki šiol alkstu daiktų, laikau savo trauma. Beveik visada perku naujus drabužius, nors mano aštuoneriais metais jaunesnė sesuo ir dvidešimt metų jaunesnės kolegės „Humanoje“ apsirengia ir gražiau, ir pigiau.
Nenoriu keliauti į šalis, kuriose žmonės gyvena prasčiau nei mes. Mane gąsdina ne tik postsovietinės, nors ir nuostabios bei istoriškai turtingos šalys, tokios kaip Gruzija. Neįdomios jokios Bulgarijos, Albanijos nei Juodkalnijos. Netraukia Indija, nesu tikra dėl Pietryčių Azijos. Nenoriu, kad man kas nors primintų tą jausmą, kai tau nuolatos kažko trūksta. Vargšelės jausmą.
Nuo tada, kai, susiradusi pirmą normalų darbą pradėjau gauti algą ir išgalėti nusipirkti (proto ribose) ko noriu, išmokau pasitenkinti „geru po truputį“. Bet būtinai geru.
Kai dirbau kiltų nuomoje, bjauriausi klientai buvo rytų europiečiai. Jiems visada kiltas buvo per daug nutrintas, batai nudėvėti, apie kojines (jas irgi nuomodavome) išvis nekalbu. Į mane jie nekreipdavo dėmesio, buvau patarnaujantis niekas, šnekėjosi tik su Agnes, nuomos savininke. Jai reikšdavo savo pretenzijas tuo akcentu, kuris girdisi ir kai aš kalbu angliškai, deja.
Tai tiek apie norą turėti.
Balandį įsikraustėme į naujus namus. (Dabar, kai pagalvoju, tai – mano antras būstas, kurį pirkau visiškai naują.) Kraustymosi mėnesį porą popiečių praleidome didžiagabaričių atliekų aikštelėse. Visada atstovėdavome nemažą eilę. Kartą prieš mus stovėjo du automobiliai ant stogo užsikrovę to paties minkšto kampo dalis. Prisimenu, galvojau, kaip kažkas, ne taip ir seniai (kampas buvo iš tų naujesnių, ne kokia „Jotulė“) rinkosi tą sofą. Matavo, ar telpa, žiūrėjo, ar tinka prie interjero. Dabar, akivaizdžiai, nebetinka.
Mes vežėme stalą ir kėdes, sovietmečiu vertingus, nes pagamintus Rytų Vokietijoje, bet jau aplūžusius, senas knygas, pora paveikslų, bagažinę dviračiams, indų. Iš tų daiktų daug ką norėjau atiduoti (Šilainiuose toje aikštelėje veikia atiduotuvė), bet dvi iš keturių kėdžių vis dėlto teko įdėti į konteinerį. Sunkia širdimi nuvilkau jas ten, ir nusisukau, nenorėdama žiūrėti į vienišas kėdes, kurias kraustydamasi į savo pirmą nuosavą butą atsivežiau iš tėvų namų, perdažiau, o sesuo pervilko. Džiaugiausi dėl kitų dviejų ir stalo, kuriuos atidavėme aikštelės darbuotojai, ji, įvertinusi dizainą, sakė: „bus smagu atėjus vasarai ant jų pasėdėti.“
Po savaitės, kitą šeštadienio popietę atiduotuvėje nebemačiau savo indų, bagažinė dviračiams iškeliavo iškart, bebuvo likęs tik vienas iš dviejų paveikslų, knygos irgi, atrodo, rado naujus namus. Patiko žinoti, kad mano daiktai gyvena toliau, net jeigu man jų nebereikia. Po tų reisų, grįždama atgal tuščia mašina kone fiziškai jaučiau palengvėjimą, jis neišnyko net ir prisiminus, kad atsikračiau mylimų daiktų, kurie ilgai buvo mano gyvenimo dalis. Atsidariusi „Ikea“ puslapį ramesne širdimi rinkausi naujus, geriau prie interjero tinkančius, baldus.
Kai paskutinį kartą išvaliau savo butą prieš atiduodama raktus naujiems šeimininkams, buvo saulėta popietė. Medumi švytėjo grindų lentos, mažoje erdvėje vėl atsirado aidas. Be mano daiktų tas butas buvo toks gražus, kokį jį visada prisimindavau, kai kelionėse pasiilgdavau namų.
Savo naujuose namuose turiu senų daiktų. Galimai, kada nors jų atsikratysiu – vienų greičiau, kitų – vėliau, kai taps nebenaudingi, sulūš ar nuo jų pavargsiu. Kai kurie iš jų gal ir užsiliks, nes su amžiumi tolerancija padėvėtiems kūnams didėja. O apskritai, galvoju, kad greičiausiai jau esu save apsigydžiusi. Nuo tada, kai, susiradusi pirmą normalų darbą pradėjau gauti algą ir išgalėti nusipirkti (proto ribose) ko noriu, išmokau pasitenkinti „geru po truputį“. Bet būtinai geru.
Galvodama apie šito teksto moralą (pagal naratyvo, kaip retorinės priemonės teoriją, geras tekstas turi būti malonus estetiškai, paveikus emociškai ir turėti etinę bei moralinę vertę), mintimis grįžtu į Dundee. Britų visuomenė klasinė, o Dundee yra darbininkų klasės miestas, taip jau susiklostė istoriškai. Jo žmonės labai skiriasi nuo tų, kurie gyvena St. Andrews ir net Newport, visai čia pat, kitapus upės. Pradžioje mane stebindavo tas skirtumas, ir ypač tai, kad bet kuris iš tatuiruotų kiltų nuomos klientų turėjo geresnį telefoną nei aš. O tada pagalvojau, kad tose visuomenėse tikriausiai žmonėms, net ir tokiems, kurie dirba visiškai paprastą darbą, daugelis dalykų yra įperkami. O kai gali įpirkti kažką, kad ir nedidelio, išlaikai savo orumą.
Na, ir visai pabaigai – paprasta įžvalga. Mąstydama apie visa tai, ką čia bandžiau parašyti, visai neseniai kai ką supratau. Kad ir didelis, ir mažas pirkinys kelia tiek pat džiaugsmo. Tai… nedėkokit.
Tekstas publikuotas žurnale „Moteris“, 2025 m. Nr. 8 (rugpjūtis)
rasymopraktika.com 