Baseinas (romano fragmentas). 2 skyrius

Benas atrašė po savaitės.

Vakar Choakinas – mano vietinis draugas ir kolega – nusivežė į Ugnies Žemės nacionalinį parką, vos pusvalandis kelio nuo čia. Tris valandas vaikščiojom palei įlanką, vandenyje atsispindėjo dangus. Rytoj važiuosim vėl, Choakinas pažadėjo, kad kopsim šiek tiek aukščiau. Tu klausi, kokie tie kalnai. Šitie – jauni, aukšti, žvalūs. Aš dar tik pradedu juos pažinti, kaip pridera – nuo papėdės. Man visada reikėjo gido.

Rūta minėjo, kad ištekėjai. Sveikinu. Vėluoju, bet juk nesitikėjai, kad ateisiu į ceremoniją su gėlėmis. Retorinis klausimas, atleisk.

Benas, kuris paaiškina akivaizdžius dalykus ir nutyli apie svarbius. Kuris gali sugadinti pokštą papasakodamas, ką jis iš tikrųjų reiškia, ir atsitiktinai numesti intymią detalę iš savo gyvenimo, palikdamas ją kaip kelio ženklą viduryje autostrados: „Atsiprašome, vyksta remonto darbai.“ Aš supratau, kad klausimas retorinis, nes baigiasi tašku. Bet kuo čia dėta Rūta?

Uždariau laišką ir išėjau į virtuvėlę pasidaryti arbatos. Ugnies Žemė priartėjo su visu savo dvigubu dangumi, man pritrūko oro, širdis akimirkai sustojo, paskui suspurdėjo kaip žuvis. Uždėjusi ant krūtinės delną, pajutau ją neramiai plakant uodega. Kažkur toli triskart kranktelėjo varna.

Mūsų su Osvaldu tuoktuvių ceremonija buvo kukli. Mano šeima, jo šeima ir artimiausi draugai. Tuokėmės penktadienį, vidurvasarį. Mano suknelė buvo žalsva, jam kostiumas puikiai tiko. Po ceremonijos ėjome į piceriją senamiestyje, valgėm picą ir makaronus, daug juokėmės. Nesitikėjau, kad Benas ateis su gėlėmis, nes jau buvau jį pamiršusi. Ar, tikriau, tuo metu jis man visiškai nerūpėjo.

Visi mano „galbūt“ atsiremia į procentines dalis po kablelio. Naivu būtų tikėtis, kad mano sapnai suguls į stulpelius ir grafikus, ryškius kaip kupranugarių šešėliai dykumoje fotografuojant dronu, bet norėčiau labiau suprasti jų logiką.

Esu tikra, kad nepamirštame nieko. Kai sakai, kad ką nors pamiršai, tai tiesiog reiškia, kad tuo metu apie tai sąmoningai negalvoji. Kartą pas mamą darbe muziejuje mačiau kambariuką, iki lubų prikrautą nenaudojamo šlamšto, kurį pirmiau reikėjo nurašyti, kad galėtum išmesti. Tada nesupratau nei ką reiškia „nurašyti“, nei kam reikia saugoti tuos daiktus, iš kurių jokios naudos. Dabar jaučiuosi taip, lyg nuo viršutinės lentynos man po kojomis būtų nukritęs fakso aparatas. Ant plono susiglamžiusio slidaus popieriaus parašytas vardas, kuris, prisimenu, turėtų man kažką reikšti.

Kai susipažinome su Osvaldu, jam pasakiau, kad su paskutiniu vaikinu išsiskyrėme, nes jis manęs nevedė. Kiekgi gali laukti, kol jis pagaliau apsispręs, – kartojau savo draugams, kurie stebėdavosi pamatę mane vieną kine ar vakarėlyje. Jis nesutvertas šeimai, ilgainiui patikėjau ir pati.

Benas man pasipiršo praėjus metams po mūsų pažinties. Tada sėdėjom ant kopos, kryžiaus papėdėje, pūtė smarkus vėjas, smėlio buvo pilnos ausys ir akys. Net neatsimenu, kaip tiksliai skambėjo jo klausimas, bet jis reiškė ne ką kita, kaip pasiūlymą tekėti, tuoktis, kartu gyventi, pasenti, auginti vaikus ir taip toliau. Kaip tik tuo metu nuo kopos keteros leidosi būrelis klegančių turistų. Aš apsimečiau, kad neišgirdau. Jis apsimetė, kad nieko nesakė.

Vėliau tas momentas atsikartojo įvairiomis variacijomis. Pavyzdžiui, vasarojant išsinuomotame bute ir valgant bulvių traškučius, nes gaminti tingisi, jis: „Būtų smagu turėti žmoną, kuriai patinka gaminti…“; mokant restorane sąskaitą per pusę, aš: „Žinoma, jei būtum mano vyras…“; kur nors užsienyje čiupinėjant minkštą vaikų žaidimo aikštelės dangą, abu: „Jei gyventume čia, vaikų turėti nebūtų taip baisu…“ Per trejus draugystės metus laiką išgyvenome dvigubai, būdami vienu metu čia ir dabar, tada ir ten – neapibrėžtoje ateityje. Mano galvoje kurį laiką skambėjo „taip“ – žvaliu balsu, fone gurgždant smėliui po atsitiktinių žmonių padais. Buvau pasiruošusi jį ištarti praėjus penkioms minutėms nuo tos akimirkos, kai išgirdau klausimą. Ne anksčiau.

Reikalas tas, kad kitą kartą panašų klausimą išgirdau iš kito žmogaus. Aš atsakiau „taip“.

– Man keistai daužosi širdis, – pasakiau vakare, lovoje prisispaudusi prie šiltos Osvaldo nugaros.

Minkštas jo pilvas jaukiai glaudėsi prie mano delno, jutau ritmingą kvėpavimą.

Vienintelis dalykas, dėl kurio niekada neabejojau, kad vyrą išsirinkau teisingai, – jo dydis. Standartinis „Large“, drabužius jam galėjau pirkti pati, viskas tiko idealiai, jokio reikalo matuotis. Dar viena gera jo savybė yra visiškas pasitikėjimas mano skoniu. Osvaldą galiu rengti kaip lėlę Keną, rinktis kokias noriu spalvas ir modelius, jis tik džiaugsis, kad pačiam nereikia nieko ieškoti.

– Esu tikras, kad nieko tokio, tiesiog pervargai, – Osvaldas sumurmėjo jau tada, kai buvau begrimztanti į sapną.

Krūptelėjau ir atsitraukiau nuo žalsvo akivaro, kuriame jau ryškėjo mano dienos atspindžiai – savotiškai, iškreiptai, veikiant kitokiai fizikai. Sapnai mane visada glumino. Dieną praleidžiu ekseliuose ir analitinėse programose, mano įžvalgos pagrįstos tuo, ką galima suskaičiuoti, pamatuoti, palyginti. Visi mano „galbūt“ atsiremia į procentines dalis po kablelio. Naivu būtų tikėtis, kad mano sapnai suguls į stulpelius ir grafikus, ryškius kaip kupranugarių šešėliai dykumoje fotografuojant dronu, bet norėčiau labiau suprasti jų logiką.

Jau įsigudrinau pagauti tą momentą, kai sapnas vos tik prasideda. Kai mano minčių seka tampa nepaaiškinama, kai į vieną kategoriją gula obuoliai ir apelsinai, o protas tuo visiškai nesistebi – suprantu, kad mingu. Tomis naktimis, kai užmigti sunku, kai į galvą lenda įkyrios mintys, tokių signalų ieškau, o radusi, jau prieš pat užmigdama, galvoju: „pagaliau“. Pagaliau nestebina, kad galvodama apie tai, kiek benzino ryja ta prakeikta kia, šalia litrų (juos mintyse matau kaip stiklainiukus rūsio lentynoje) skaičiuoju ir paukščio skrydžius (juos matau kaip lėktuvų dryžius danguje). Pagaliau, galvodama apie rytojaus dieną ir mintyse kirsdama gatvę per perėją, vidury gatvės šokteliu įsikibusi į ranką angelui. Ach, tai jau sapnas.

Osvaldo balsas išbudino ir sugrąžino viską į lenteles. Aš myliu savo vyrą ir rašinėju savo buvusiajam. Kuri iš šito sakinio dalių yra melas? Juk negali būti tiesa abi. Ar gali? Reikėtų su kuo nors pasitarti. Rūtos vardas lyg iešmas suvėrė visus minčių gabaliukus. Žinoma, Rūta. Pamačiau rožinės spalvos leliją, lėtai grimztančią į tvenkinio dugną. Užmigau.

Su Rūta pietaujame antradieniais. Ne visada, o tik pavasariais – tą semestrą, kai ji neturi paskaitų. Rudenį susitikinėjame tada, kai gali ji. Ruduo mane visada išmuša iš vėžių. Man patinka rutina. Antradienis mano galvoje geltonos spalvos. Jau esu išsiaiškinusi, kad tai vadinama sinestezija – kai žodžiai ir skaičiai atrodo spalvoti. Tai reiškia, kad kažkas smegenų jungtyse yra susijaukę – vienas ir tas pats stimulas sukelia kelias reakcijas. Ar kažkaip panašiai. Girdėjau, kad būna ir taip, jog žiūrint į tam tikrą spalvą galvoje skamba muzika, o besiklausydama muzikos matai spalvas.

– Kažin, ar Benas žino, kad aš ištekėjau? – paklausiau Rūtos, žiūrėdama į prie restorano nerangiai bandantį prisiparkuoti audi.

Niekada nesupratau žmonių, kurie perka ilgus automobilius. Tu važiuoji priekyje, o iš paskos važiuoja tavo automobilis dažniausiai tuščia užpakaline sėdyne ir bagažine, kurioje tilptų lavonas. Savo svajonėse esu apvali ir kompaktiška. Realybėje – panaši į tanką kaip ir mano kia. Tačiau mano mašina bent jau kvadratinė. Tiek pat aukšta, kiek plati ir ilga.

Mes sėdėjom prie lango. Mediniai išklypę jo rėmai svetingai praleido ankstyvą pavasarį vidun. Radiatoriai nešildė.

– Aišku, aš jam sakiau, – Rūta nesutriko.

Taip, lyg aš būčiau turėjusi žinoti tą faktą, kad ji ir toliau palaikė ryšius su mano buvusiuoju. Po to, kai jis išplaukė į regatą Karibuose pamiršęs apie tai mane perspėti, po to, kai socialiniuose tinkluose paskelbė dvi poras (!) basų pėdų baltame paplūdimio smėlyje pasaulio pakrašty (vienos iš tų pėdų buvo su pedikiūru – detalė, kurią visai be reikalo prisiminiau, žiūrėdama į burokėlių garnyrą savo lėkštėje), po to, kai jis žinute atsiuntė pasiaiškinimą, kad jam reikia pertraukos, prieš tai trimis žinutėmis prašęs, kad neprisigalvočiau nebūtų dalykų.

– Argi neperdaviau linkėjimų?

– Gal. Žinai, aš neprisimenu, – pasakiau, nors buvau tikra, kad ne. Apie Beną nesikalbėjome jau dešimt metų.

Kai mes su Benu išsiskyrėm, aš neverkiau. Anuo metu apskritai verkiau mažai. Gali būti, kad kalti hormonai. Galvojau, kad esu per mažai moteriška, motiniška ar kas nors panašaus. Tada buvau tokia, kad atėjusi į laidotuves turėdavau spausti ašaras iš visų jėgų, kad žmonės nepagalvotų, jog esu beširdė. Besistengdama susigraudinti, įsivaizduodavau save artimųjų situacijoje. Jei tai nepadėdavo, įsivaizduodavau save karste. Mintyse mačiau, kaip verkia mano tėvai, Rūta, Benas. Pavykdavo pravirkti galvojant apie gyvenimą, kurį galėjau turėti.

– Pagalvojom, gal ateitumėt pas mus šeštadienį vakare? Vytas pakeptų kokį mėsgalį. Sako, bus penkiolika laipsnių šilumos. Atidarytumėm terasos sezoną, – Rūtos pasiūlymas grąžino į čia ir dabar.

Kartais negalėdama užmigti įsivaizduodavau, kad atstumiu tą spintą, kuri dengia ketvirtojo kambario duris, ir randu ten pokylių salę. Jos viduryje stovi fortepijonas, žvilga medaus spalvos parketas, o lengvos užuolaidos plazda nuo vėjo kaip „Kukučio baladėse“. Norėjau tikėti, kad ta erdvė egzistuoja ir kad ją rasiu – viename iš mūsų su Osvaldu namų, viename iš mūsų bendrų gyvenimų.

Man patinka vakarai Rūtos namų terasoje. Nusipirkę seną Žaliakalnio namą, jie jį pertvarkė į šiuolaikišką dėžutę dideliais langais, pro kuriuos matėsi sodas su senomis obelimis. Nesitikėjau, kad mes būsime vieni – Rūta visada prikviečia krūvas žmonių. Dažnai galvodavau, kad tai – jos pašaukimas: maitinti išalkusius ir girdyti ištroškusius. Salotos, sultingi mėsos gabalai, vynas taurėse ir ramūs pokalbiai – tais vakarais galėjau apsimesti, kad mano gyvenimas pavyko. Aišku, ne tiek, kiek Rūtos, kuri maudėsi dėkingumo šilumoje, spinduliuojamoje tinginių, kurie niekada nekviečia į savo namus. Tokių kaip aš. Mūsų butas per mažas svečiams. O ir ką aš ten pasikviesčiau. Iš studijų išliko vos kelios draugės, su kuriomis susitinkame kartą per pusmetį, ne namie. Osvaldo geriausias draugas Džiugas gyvena Airijoje. Bendradarbius? Ne, ačiū. Man užteko to, kad jie mato, kaip nesugebu susitvarkyti savo darbo stalo. Mirčiau iš gėdos jiems supratus, kaip tai atsikartoja kiekviename mano buto kampe. Atsikrausčius Osvaldui, betvarkė tapo nebekontroliuojama.

Žinoma, aš turėjau įvertinti grėsmę dar tada, kai jis mane pakvietė susipažinti su jo tėvais. Jau buvome padavę pareiškimus tuoktis, kai susivokiau, kad vis dėlto reikėtų pasižiūrėti, kokioje gamykloje pagaminta ta detalė, kurią įjungiau į savo gyvenimo mechanizmą. Osvaldo tėvai gyveno keturių kambarių bute pačiame Kauno centre – pro langus matėsi Laisvės alėjos liepų viršūnės. Jos buvo plikos ir drebėjo, lapkritis ėjo į pabaigą. Tiesa, kad butas keturių kambarių, sužinojau tik iš jo išėjusi. Pasirodo, ketvirtojo kambario durys užstatytos spinta, nes jiems ir trijų kambarių per akis.

To susitikimo metu sėdėjome svetainėje – aš ant sofos prie lango, o Osvaldas – ant kitos, palei duris. Prie manęs sėdėjo neveikiantis spausdintuvas, šalia – popierių krūva. Osvaldas vos matėsi pro greta jo suverstą drabužių kaugę. Tuo metu maniau, kad jo motina ištraukė visus nenešiojamus drabužius iš spintų, norėdama juos sutvarkyti, bet vėliau supratau, kad veiksmažodis „tvarkytis“ tame bute neturi prasmės. Virtuvėje ant stalo ir po stalu stovėjo konservų dėžės, mėtėsi kavos kapsulės ir pakeliai, įvairių rūšių kruopos ir makaronai. Turiu būti sąžininga – nešvarių indų kriauklėje nebuvo, o grindys (ten, kur jos matėsi) atrodė švarios. Bent jau pagal mano nelabai aukštus standartus.

Tą vakarą Osvaldą priverčiau prižadėti, kad mūsų namai niekada neatrodys taip, kaip jo tėvų butas. Jis pažadėjo, ir mes niekada daugiau apie tai nekalbėjome. Vėliau, kai lankydavomės pas jo tėvus, stengiausi į aplinką per daug nesigilinti. Panašiai, kaip nesigilini į tai, kokios spalvos maiše parsineši iš turgaus nusipirktas bulves. Svarbu, kad skanios ir nesubyra neišvirusios. Osvaldo tėvai – buvę universiteto dėstytojai. Jis sako, kad nėra girdėjęs jų kalbantis pakeltu tonu.

Kartais negalėdama užmigti įsivaizduodavau, kad atstumiu tą spintą, kuri dengia ketvirtojo kambario duris, ir randu ten pokylių salę. Jos viduryje stovi fortepijonas, žvilga medaus spalvos parketas, o lengvos užuolaidos plazda nuo vėjo kaip „Kukučio baladėse“. Norėjau tikėti, kad ta erdvė egzistuoja ir kad ją rasiu – viename iš mūsų su Osvaldu namų, viename iš mūsų bendrų gyvenimų.

– Šeštadienį eisim pas Rūtą, – pasakiau grįžusi namo.

Osvaldui patiko Rūta ir nelabai patiko Vytas. Dėl to nesijaudinau, jis apskritai geriau sutarė su moterimis ir buvo kritiškas kitų vyrų atžvilgiu. Galvojau, kad jis tiesiog lygina save su kitais ir truputį nuliūsta, jei tie kiti atrodo, jo supratimu, kažkiek geresni. Štai, pavyzdžiui, Vytas daugiau uždirba. Be to, vakarėlių metu visada pasirūpina mėsos kepimu ir gėrimais. Todėl Osvaldas kitą dieną po viešnagės pas Rūtą su Vytu paprastai būdavo šiek tiek prislėgtas. Sakydavo, kad pagirios, bet jis negeria tiek, kad reikėtų pagiriotis. Ypač turint omenyje mano vyro gabaritus.

– Puiku, seniai ten buvom, – tąkart jo entuziazmas mane nustebino, – visada norėjau paasistuoti kepant mėsą. Manau, kad galėčiau jam parodyti naujų triukų.

Tiesa, gi jis dabar kulinaras. Vakarienei manęs laukė su ančių kulšelėmis vyno ir uogienės padaže. Antradienį. Jei taip toliau, reikės pradėti rimčiau galvoti apie dietą. Svarstyklių iš po vonios spintelės nebuvau išsitraukusi jau porą savaičių. Pirmas ženklas, kad ant jų atsistoti bijau. Ryt ryte, Liepa, pažadėk, pasisversi. Tu aukšta, skaičiai nieko nereiškia, svarbu proporcijos.

Artėjantis savaitgalis (šeštadienis – žalios, sekmadienis – purpurinės spalvos) nusidažė laukiančio vakarėlio migla. Pati nustebau, kad, pasirodo, esu pasiilgusi vakarų, kai gali pasikalbėti ne su vienu žmogumi, o su keliais. Pasiginčyti apie mažai rūpimus dalykus atsainiai ir žaismingai. Patylėti apie tuos, kurie yra esminiai, ir dėl to nesigraužti, nes ne laikas ir ne vieta juos aptarinėti.

Tada mums su Rūta pietaujant, burnoje vartaliojau sausą mėsos gabalą, o mintyse – neištartą klausimą: kodėl tu bendravai su Benu po to, kai jis mane išdavė? Ne, „kodėl“ klausti negerai, skamba kaip kaltinimas. Kaip tau šovė mintis su juo bendrauti toliau? Negerai, nekonkretu. Kuris iš jūsų rodė iniciatyvą tą santykį palaikyti? Negerai, ką reiškia „palaikyti“, juk aš nė nežinojau, kad jie bendravo ne tik per mane ir ne tik mums būnant visiems kartu. Kiek laiko trunka jūsų intymus bendravimas? Ką reiškia „intymus“, ką aš sau galvoju. Dieve. Kaip tai prasidėjo? Ir kada? Kas įvyko tą vakarą, kai mes susipažinome ir aš jus palikau dviese? Koks mano reikalas, ypač dabar, kai praėjo tiek laiko.

– Ačiū, mes būtinai ateisim, – pasakiau ir paklausiau, ko atsinešti.

Pirmą kartą fragmentas publikuotas literatūros žurnale „Metai“, 2024 m. Nr. 11