11 dienų Paryžiuje

Į Paryžių važiavau atbulom kojom. Ko ten? Juk buvus. Ne kartą, kaskart po porą, po kelias dienas. Paryžius yra klišė. Diuma, Hugo, Balzako, Zola romanai ankstyvoje paauglystėje, septyni semestrai prancūzų kalbos pas skirtingas universiteto madam su juo supažindino iš vidaus, bereikia prisitaikyti vaizdą tam, ką jau žinai. O žinai ne tik gatvių, skverų, lankytinų vietų pavadinimus ir jų vaizdą iš skirtingų rakursų, bet ir tai, kaip turėtum ten jaustis. Žinai, kad nuvyksi į tą vietą su tuo lūkesčiu ir viskas bus ne taip. Gal per daug imigrantų, gal – turistų. Maistas tikriausiai bus neypatingas ir brangus, lauksi eilėje prie muziejų, bus karšta. Lauki nusivylimo. Galvoji, kaip gyvensi tas vienuolika dienų.

Ir tada ištinka Paryžius. Mane jis ištiko penktą dieną Marais kvartale. Buvo happy hour tarp pietų ir vakarienės, kai išgerti duoda, o pavalgyti dar ne. Atsisėdome restoranėlyje – nei viduje, nei išorėje, verandoje. Iš gatvės sklido gaiva, nes lynojo, o mes viduje ilsėjomės apsaugoti ne trapios skėčio konstrukcijos, o pastato, kuris stovėjo gerokai iki mums ten atsirandant, ir stovės ilgai po to. Išvakarėse visą dieną praleidom Luvre, kitą dieną laukė varginantis (to dar nežinojau) maratonas Versalyje. Nežinau, kas mane galiausiai paėmė – ar menas, ar architektūra, ar tas preciziškai suorganizuotas miestas. Didybė dalykų, kuriuos žmogus gali sukurti. Chaosas, kai apimtas beprotybės, jis imasi griauti. Paryžius turi tiek istorijos, kad nori nenori pamatai savo vietą. Reikia prisimerkti, kad įžiūrėtum save, ir tas jausmas labai išlaisvina.

Klišė – tai mirusi metafora. Pavyzdžiui, gali sakyti, kad Paryžius – meilės miestas, bet ką tai reiškia? Kai vietiniai šoka tango Senos pakrantėse, kai skirtingų rasių ir amžiaus žmonės stengiasi priderinti žingsnius prie muzikos ir savo kūnų, posakis įgauna kitų spalvų. Gali dūsauti, kad Paryžius – tautų katilas, bet kur kas įdomiau tyrinėti spalvingų audinių raštus, iš kurių vietoje pasiūtais drabužiais apsirengusios matronos keliauja į vietinį turgų pirkti mums nematytų dalykų. Gyvenom Goutte d’Or, Monmartro papėdėje – rajone, kuris tiek pat įdomus, kiek pavojingas. Gatvėje visi skuba, šūkčioja, kažką parduoda, kalba savo milijonais kalbų. Mes tokiame triukšme skubam namo, atsidarom sunkias duris ir patenkam į grįstą kiemelį, kuriame dviračiai stovi nerakinti, gražiai pasidažiusios merginos vedžioja šuniukus ir sako bonjour. Miestas praryja tave, ir tikrai taip jaučiausi diena iš dienos begaliniuose metro tuneliuose, kuriuose įpratau stebėti keleivių apavą ir pedikiūrą arba spėlioti apie gyvenimą viršuje pagal tai, kaip keičiasi važiuojančiųjų traukinyje odos spalva ir apranga. Paryžius nėra klišė, jis turi per daug kintančių detalių.

Paryžius man atsivėrė, kai kairiąja Senos pakrante parėjome nuo Musée du Quai Branly iki tilto į Cité salą. Tada vienoje pusėje pamačiau Notre-Dame de Paris, o kitoje – Fontaine Saint-Michel, prie kurio jau buvome buvę, kai lankėmės Musée de Cluny. Ten matėme senovės Romos laikų pirtis ir nuostabių viduramžių gobelenų seriją su mergina ir vienaragiu (gobelenai yra penki, istorikai spėlioja, kad kiekvienas jų skirtas vienam pojūčiui – rega, klausa, uoslė ir taip toliau, ir vis dar nesutaria apie ką yra šeštasis, pavadintas À Mon Seul Désir). Priešpaskutinę dieną Lotynų kvartale radome romėnų gladiatorių arenos Arènes de Lutèce likučius, kurie logiškai užbaigė mūsų kelionę į romėniškąją Liuteciją.

Klišės, stereotipai egzistuoja tam, kad palengvintų mums gyvenimą. Kad per daug nepervargintume smegenų stengdamiesi suvokti kiekvieną žmogų, kiekvieną miestą kaip unikalų, pradžioje pasidedame juos į „stalčiuką“ Didmiestis, kuriame daugybė meno, muziejų, istorijos, išsidėstęs palei upę. Ėmėm bent po vieną muziejų ar galeriją kasdien ir, žinoma, kad pirmą dieną plaukėme Sena. Vis dėlto, mūsų kruizas prasidėjo ne centre, o prie Canal Saint-Martin. Stebimi gausaus žiūrovų būrio leidomės šliuzais žemyn, ir, palindę po Bastilijos aikšte, plaukėme požemiais. Po poros dienų palei tą patį kanalą, kur yra vienas madingiausių Paryžiaus rajonų, valgėme libanietišką maistą (pigiau nei centre ir labai skanu). Plaukdama kanalu įsidėmėjau dvi vietas, kurias įtraukiau į mūsų maršrutą vėliau – Île Saint-Louis (sala prie Cité, kuri iki 17 a. buvo ganykla, o paskui užstatyta visa vienu metu, gidas sakė, kad ten nekilnojamas turtas bene brangiausias Paryžiuje, o kiekvienas namas turi lentelę su įžymaus žmogaus vardu, kuris yra ten gyvenęs) ir Palais de Tokyo. Kai jau ten nukakom pėsčiomis, antroje centrinėje Senos saloje mėgavomės tyla (paryžiečiai rugpjūtį atostogauja, daugelis parduotuvių buvo uždarytos). Ant vieno iš namo kampų pastebėjome begalvę skulptūrą, vėliau paaiškėjo, kad tai Šv. Mykolas, kuriam galvą nukirto revoliucionieriai. Tie patys, kurie nugriovė trečią Saint-Germain-des-Prés bažnyčios bokštą (dar vienas rajonas, kuriame gyvenimas atrodo nuspėjamai ir ramiai paryžietiškas). Palais de Tokyo veikia Paryžiaus modernaus meno muziejus, kurio kolekciją galima pamatyti už dyka (kaip, beje, ir Petit Palais Eliziejaus laukuose bei dar nemažai kitų). Nemokamai galima eskalatoriumi pasikelti ir į Centre Pompidou viršų apžvelgti miestą iš viršaus.

Apie meną Paryžiuje neišsiplėsiu, tik prisipažinsiu, kad Luvre žiūrėdama į Mona Lizą tik pastebėjau, bet iš tiesų nepamačiau Veronese „Vestuvių Kanoje“ – kabančio ant priešingos sienos, nes negi nusisuksi nuo Džokondos. Užtat radau Diurerio autoportretą. Už atradimus Fondation Louis Vuitton ir Fondation Cartier dėkinga mielai Audrai K. Ron Mueck skulptūros, jas kartą pamačius, nepamirštamos.

Kas dar? Maistas. Buto, kurį nuomojomės lentynoje radom storą almanachą su Paryžiaus restoranais, maistu, kurio ten gali paragauti, šefais ir kitais svarbiais dalykais. Standartiškai valgėm visas tas antis ir varles, bet, sekdami rekomendacijomis, nukeliavom ir į mėsinę, kurioje tau gali iškepti gabalą išsirinktos mėsos, jei tik moki atrasti tokią opciją meniu. Sumokėjom mažiau nei tradicinėje brasserie. Dar buvo nemokamas koncertas, žydintys lotosai ir jurginai Parc Floral de Paris, viename iš Paryžiaus botanikos sodų, kurį gali rasti pirmos metro linijos gale šalia Vincennes pilies (ją pastatė Liudvikas 9-asis, vėliau tapęs šventuoju – jo vardu pavadinta ir sala Senoje). Buvo daug kilometrų pėsčiomis. Vyno. Gero oro.

Paryžiuje nuolat galvoje rašiau šitą tekstą, nes supratau, kad didžiausia klaida buvo nepasiimti užrašinės. Žinau, kad užmiršiu (jau užmiršau) detales ir mano įspūdžiai pavirs klišėmis. Užtat rašau čia. Jei skaitėt – ačiū. Vis dėlto, Paryžių kiekvienas kaskart pamatys skirtingai.