KIltų nuoma

Beef bourguignon

DEŠIMT MINUČIŲ gėdos nuo Khaledo namų iki kiltų nuomos Anabelė įveikia pėsčiomis. Pusvalandžiu anksčiau nei reikia atrakina duris ir pakelia sunkias metalines žaliuzes. Jis siūlėsi pavežti, jei truputį palauks, bet ji išskubėjo pasakiusi, kad turi daug darbo.

Kokio darbo? Anabelė perverčia šios dienos užsakymus. Sutikrina juos su pavardėmis ant paruoštų atsiimti kostiumų. Viskas paruošta. Atsega vieną iš maišų – nublizginti batai dugne, kreminės spalvos kojinės – visiškai naujos (Evai patinka naudoti kojines iš naujai gautos partijos, kol jos nenunešiotos ir padai dar neįgiję bjauriai geltono atspalvio). Patikrinusi visą komplektą, sulygina jį su užsakymo blanku – viskas teisingai. Eva nedaro klaidų, jokios prasmės tikrinti kitus drabužių komplektus.

Ją perlieja šilta banga. Galvoje – juslinių fotografijų rinkinys. Tikriausiai taip mąsto gyvūnai. Oda prie odos, šilumos gūsiai, krečiantys visą kūną, garbanoti plaukeliai ant krūtinės, ilgi pirštai. Jo kūnas tik vos tamsesnis už mano, pagauna save galvojant. Užtat gerokai jaunesnis. Anabelė užsižiūri pro langą.

Kai atmerkė akis ryte, Khaledas dar miegojo. Anabelei atrodo, kad ji nemiegojo visiškai. Kai gyveno su Džeimsu, negalėdavo užmigti, kol jis nepradėdavo lygiai kvėpuoti šalia. Tada atsišliedavo nuo jo šiltos nugaros, įsisupdavo į savo antklodę (jie visada miegojo po skirtingomis antklodėmis, kokie bepročiai gali naudotis viena!) ir nerdavo į minkštą tamsą. Džeimsui mirus, nebeliko, kas duoda signalą. Naktimis ji gulėjo atviromis akimis žiūrėdama į lubas, kol ilgainiui išmoko užmigti viena.

Khaledas užmigo jaukiai prispaudęs ją po pažastim. Šnarpštė Anabelei į ausį, ant dešinės krūties numesta ranka trūkčiojo, kaip sapnuojančio šuns. Išsivadavusi nuo jo svorio, ji pasislinko link krašto, užsimerkė ir ėmė klausytis jo kvėpavimo. Senas receptas nesuveikė. Miegas įnoringas padaras – ne visada ateina, kai jį šauki.

– Tu neįtikėtina, esi jauna kaip mergaitė, – vakar jis kartojo kaip užsuktas.

– Pasakyk mano vaikams, – ji kvatojo laiminga. Jie lovoje gėrė putojantį vyną. Antklode droviai prisidengusi krūtinę ji visu kūnu jautė, kad po ja yra begėdiškai, beviltiškai nuoga.

Prisiminusi vėsios medvilnės prisilietimą prie odos, ji pašiurpsta. Pasiryžimas niekada daugiau neiti ta kryptimi, nespausti F buto mygtuko prie trečios laiptinės nieko vertas. Ji grįš.

– Padėk man, dieve, – ištaria garsiai kaip tik tuo metu, kai pro duris įeina Eva.

– Kas nors atsitiko?, – būtinai tiems katalikams atrodo, kad dievo vardas negali būti priežodis.

– Ką? Ai, nieko, galvoju apie Jueną ir Meri, man rodos, kad jie skiriasi, – Anabelė nusisuka nuo durų ir nuskuba prie savo stalo. – Eva, mieloji, kaip manai, ar turime pieno? Mirštu, kaip noriu arbatos.

KAI PO PIETŲ supypsi telefonas, Anabelė krūpteli ir drebančiais pirštais atsiverčia ekraną. „Galvoju apie tave. Gal nori, kad pagaminčiau vakarienę?“.

Kaip apsipylus kava, krūtinę užlieja karštis. Ji palaukia pusvalandį. Juk ir jis ne iš karto parašė, ar ne? Po to atrašo: „Šiandien negaliu, ateina sūnus.“

„Rytoj?“.

„Turiu truputį pagalvoti. Parašysiu.“

„Ok. Lauksiu“

Pagalvoti – ne tos dimensijos žodis. Strateguoti, skaičiuoti, planuoti, išlaukti. Ar tikrai jai to norisi? Ar santykiai neturėtų būti lengvi, sroventi kaip kalnų upė, kurios pakrančių peizažas maloniai džiugina? Ji apgaudinėja pati save – vakar Reičelė pasakė, kad liks nakvoti pas draugę, todėl Anabelė išdrįso negrįžti namo. Slapstosi nuo savo dukros lyg būtų paauglė, išsisukinėja, kad niekas nepamatytų jog ji irgi turi gyvenimą. Kodėl viskas turi būti taip komplikuota?

Su Džeimsu jie susipažino šiam užėjus į parduotuvę, kurioje ji dirbo vasarą tarp jo pirmo ir antro kurso. Jis ieškojo kažko tipiškai škotiško parvežti savo draugams į Kembridžą. Atmetęs visus jos pasiūlytus languotus šalikus, viskio butelius, namų gamybos irisus, lėkšteles ir magnetus su pilimis, jis dairėsi aplinkui lyg būtų iškritęs iš dangaus. Atrodo, tikėjosi, kad mažutėje kaimo parduotuvėje atsiras kažkoks nuostabus visiškai netipiškas, bet labai škotiškas suvenyras atitinkantis rafinuotą jo draugų skonį.

– Na, tada belieka vienaragis, – Anabelei trūko kantrybė.

– Nuostabi mintis! Ar eisi su manimi jo paieškoti?

Akiniuotas moksliukas jai tada jokio įspūdžio nepadarė, bet atvykusi laikinai pagyventi pas tetą į Dee slėnį, draugų dar nespėjo susirasti. Prie skruosto prispaudusi storą rankšluostį, kad nenusidegintų, ji lygintuvu išsitiesino plaukus, išsitraukė trumpiausią atsivežtą sijoną ir nusipiešė dramatišką akių liniją. Tegul negalvoja. Anabelė – iš Dundee, įspūdį padaryti moka.

„Visa kita – istorija“, – mėgo sakyti savo vaikams. Džeimsas buvo sąmojingas, atkaklus ir turtingas. Jis mokėjo ją merginti, mokėjo ją išlaikyti. Jį pamilti buvo lengva. Gyventi su juo buvo įdomu.

Khaledo įsimylėti, o juo labiau, su juo gyventi, ji nesiruošia. Nuotykis – ne istorija, o tik trumpas epizodas, kariuomenės perrikiavimas niekam neįdomioje teritorijoje. Tegu taip ir lieka.

JUENAS ateina vienas. Paklaustas kur Meri, kažką neaiškiai sumykia apie darbą, laiką sau ir nusuka kalbą. Vakarienei Anabelė iškepė gabalą kiaulienos, prikaišiojusi į mėsą rozmarinų ir čiobrelių, apdėliojusi bulvytėm, morkom ir pastarnokais.

– Jėzau, mama, galima pagalvoti, kad Kalėdos, – Juenas įnirtingai kramto, – Bet aš nesiskundžiu, gink dieve.

– Kas tos Kalėdos? Diena kaip visos, mes net nereligingi, – Anabelė įsideda papildomą porciją morkų.

– Bandžiau jai paaiškinti, kad aš galiu pagaminti burgerių, bet ji nenorėjo girdėti, – Reičel į mamą žiūri pakėlusi antakį, – Tu puikios formos.

Anabelė išrausta:

– Ką turi omeny?

– Na, tu taip pat puikiai gamini, kaip ir viešbučio laikais. Sakei, mūsų restorano virtuvė buvo sulaukusi rimtai gerų atsiliepimų, pameni?

Anabelė nepamena. Ji mintyse mato sceną, kaip jie su Džeimsu pusryčiauja verandoje, ji atsiverčia vietinį laikraštį ir sako vyrui: „Žiūrėk, rašo apie mus“. Žinutės pavadinimas skamba: „Nuostabūs pusryčiai ant Mažės ežero kranto“. Taip galėjo būti. Panašių rytų buvo.

Buvo ir tokių, kai nuo ežero kylant rūkui, ji važiuodavo į ūkį aukščiau kalnuose. Į tuos žygius išsirengdavo nedažnai, tada, kai pas juos atvykdavo draugai. Viščiukas, jautiena, daržovės, sūris – vakarienei tiekdavo tai, kas tuo metu buvo šviežia. Restorano virtuvėje, apginkluotoje matiniais metalo paviršiais maistą gamindavo tik tomis dienomis.

– Viešbučio svečiams niekada pati negaminau, juk žinai, – nusišypso Reičelei.

– Svarbu tinkamai vadovauti, – dukros tikėjimas ja neatremiamas.

Mažės ežero pavadinimas gėlų kalba reiškia vienos iš keltų dievybių, pasak mitų, gyvenusių tose vietose, vardą. Dievybė turėjo magišką šulinį, kurio vandens pirmas gurkšnis suteikdavo išminties, o antras – aiškiaregystės dovaną. Anabelė mielai išgertų stiklinę.

– Aš įsimylėjau, – Juenas pasmeigia paskutinį kąsnį ir užgeria jį vynu.

Reičelė prunkšteli.

– Po penkerių metų draugystės? Maniau, dabar laikas sakyti: „Aš vedu“.

Anabelė sūnų supranta be žodžių.

– Kuo ji vardu?

– Zojė.

Graikiškai – gyvenimas. Tas vardas turėtų priklausyti merginai mėlynomis akimis ir lygiais dantimis, šiek tiek strazdanota oda ir atvira šypsena.

– Ta prasme? Aš jau nupirkau Meri gimtadienio dovaną, ką siūlai daryti?, – Reičelės pasipiktinimas juokingas.

– Jei nori, išmesk, ką aš žinau. Aš jos artimiausiu metu nematysiu, – Juenas pasisuka į Anabelę, – Mama, kas desertui?

Anabelė pakyla nuo stalo, apie desertą reikėjo pagalvoti šiek tiek anksčiau. Virtuvėje ji iš šaldytuvo ištraukia datulių pyragą, nuplėšia popierinę pakuotę, pašauna pašildyti į „Agą“. Iš spintelės išima antrą butelį vyno, patikrina ant darbastalio paliktą telefoną, pasižiūri pro langą. Rododendras sodo kampe pagaliau pražydo nuspėjamo grožio purpuriniais žiedais. Kalnų viešbutyje prie Mažės ežero birželį prasidėdavo sezonas.

„Rytoj“, parašo žinutės laukelyje ir paspaudžia „Siųsti“.

Atrodo, kad tas veiksmas visą jos kraują paverčia šampanu. Burbuliukai keliauja po kūną, užklysdami į seniai užmirštas vietas. Anabelė nusišypso. Kumštyje suspaudusi butelio kaklelį grįžta pas vaikus.

„ŠIĄNAKT NAKVOSIU PAS MAMĄ“, – praneša Reičelei per pietus. Po minutės ši perskambina.

– Kas atitiko? Ar močiutei viskas gerai? Gal reikia manęs?, – panikos apimtas dukters balsas sukelia abejonių dėl pasirinkto alibi.

– Nieko, nepergyvenk. Tiesiog norim kartu pažiūrėti serialą kaip senais laikais. Pagalvojau, kad gal jai bus smagu, kad aš liksiu nakvoti. Juk nieko naujo, darydavau taip ir anksčiau?

– Gal. Na, aš nepamenu. Bet kokiu atveju, tikiuosi, nesusipyksit su močiute ir tu neparlėksi vidury nakties įsiutus.

Visa, ką turi bjauriausio, Anabelė paveldėjo iš mamos. Kumpą nosį, milžinišką užpakalį, aštrų liežuvį ir gebėjimą visur ir visada įžvelgti priešus. Aišku, kai pagalvoji, iš mamos ji taip pat paveldėjo gebėjimą taip įsikabinti į gyvenimą, kad jį iš Anabelės nagų išlupti bus sunku. Kai jau ateis laikas. Jos mamai aštuoniasdešimt vieneri ir tas laikas jai neatrodo bent kiek priartėjęs.

– Mam, jei šiandien vakare tau skambins Reičel, neišsiduok, kad manęs pas tave nėra, – Anabelė girdi, kaip mama užsitraukia.

– Įsitaisei meilužį?, – mama išpučia dūmus į ragelį.

– Nerūkyk, kai su tavim kalbu, nemandagu, – „ir nesveika“, norėtų pridurti, bet tai beprasmiška – mama rūkys net ir gulėdama mirties patale.

– Pirmąkart girdžiu. Nenukrypk nuo temos.

– Na, taip, jei labai įdomu, tai taip, įsitaisiau meilužį.

Kitame ragelio gale tyla. Mama, kaip ir visi kiti Anabelės aplinkoje, su Džeimsu sutarė puikiai. Jis ją namuose lankė net daugiau nei dukra, pasilikdamas vakarienės ir taip įsiutindamas Anabelę. Tai retais savaitgaliais kai mama atvykdavo prie Mažės ežero, Džeimsas ne su Anabele, o su jos mama leisdavosi į išvykas po aplinkinius miestelius. Jis gebėjo jas sutaikyti, kai Anabelė rydavo pykčio ašaras pasislėpusi virtuvėje po eilinio barnio su mama. Džeimsas ir mama užbaigdavo vienas kito sakinius. Mamos nuomone, Anabelei nepaprastai pasisekė. Jiems visiems pasisekė.

– Na ir puiku. Moteriai neverta ilgai likti vienai, kenkia sveikatai. Patikėk, aš žinau, – mama vėl užsitraukia.

– Ačiū, – Anabelės balsas suvirpa, ji tankiai sumirksi.

– Be problemų, tylėsiu kaip žemė.

– Užsuksiu penktadienį po darbo, kaip visada, – pereina į dalykinį toną.

– O, aš tikiuosi, tikiuosi, – suokalbininkės tonu mama atsisveikina ir Anabelė jaučiasi gavusi palaiminimą.

Ji – dar nesena moteris, kuri turi savo asmeninių poreikių. Ji niekam neskolinga, ji gali sau leisti šiokią tokią pramogą. Ji nori nosimi liestis prie šilto peties ir uosti švelnų šiek tiek pavojingą vyro kvapą. Nori to jausmo, kai eini ir nesupranti, ar tau linksta kojos, ar žemė svyruoja. Anabelė viso to nori. Ne visam laiku, šiam vakarui.

KHALEDO buto durys mėlynos. Pavardės lentelėje „Khaled Mari“ išraityta kaligrafiškai, Anabelė jaučiasi lyg žengdama į tūkstančio ir vienos nakties pasaulį. Prasideda antroji naktis.

Durys praviros, Khaledas ją pasitinka atskubėjęs iš virtuvės.

– Tu prisėsk, pasodina ją įpildamas vyno, – aš tuoj.

Nedidelėje svetainėje kūrenasi židinys, vakaras, kaip birželiui, vėsokas. Anabelė pasiima taurę ir nueina paskui Khaledą į virtuvę.

– Lazaniją ką tik ištraukiau iš orkaitės, galėsime valgyti po penkių minučių, – ant viryklės garuoja skarda, Khaledas dega žvakes ir lanksto servetėles. – Tu nieko prieš kad valgysime čia? Svetainės staliukas nepatogus, o miegamajame, na, pati žinai, – jis nuleidžia akis.

Nuo paauglystės Anabelė draugavo su kietais bičais. Džeimso tokiu nepavadinsi, bet ji neprisimena situacijos, kurioje jis būtų leidęs sau pademonstruoti sutrikimą. Tokiais momentais jos vyras iššaudavo juokelį, pakeldavo taurę, nukreipdavo temą. Juenas puikiausiai įvaldęs šį iš tėvo paveldėtą elgesį – nė sekundei neprarasti žemės iš po kojų, nė vienoms akims neparodyti, kad esi silpnas.

– Žinau, – Anabelė prieina prie Khaledo, apkabindama jį prisiglaudžia visu kūnu. Pro plonus marškinius jaučia jo odos karštį.

Anabelės gyvenimas susitraukia iki nedidelės virtuvės su langu į vidinį kiemą, lentynose surikiuotų receptų knygų, įvairių dydžių puodų, apverstų džiūti ant patiesto rankšluosčio. Ji jaučiasi ir saugiai uždaryta, ir laisva tuo pačiu metu.

Raudonas vynas su baklažanų lazanija dera nuostabiai.

– Ar tau skanu?, – jis žiūri į ją giliai, tarsi norėdamas išžvejoti jos mintis iš paties kaukolės dugno.

– O ką tu manai?, – Anabelė jaučia, kad šypsosi pilvu. – Niekada nieko panašaus nesu ragavusi. Kažką tu darai su baklažanais, jie kaip šilkiniai.

– Pirmiausia įdedu į sietelį ir pusvalandį pagarinu virš verdančio puodo. Tada vidurį išskobiu ir supjaustau kubeliais. Taip skonis išlieka ilgiau.

– Norėčiau, kad tas skonis išliktų amžinai, – dieve, kokia ji apsinešus. – Ką reiškia šitie ženklai?, – nukreipia kalbą į Škotijos žemėlapį ant sienos greta, išmargintą raudonais ir žaliais kryžiukais.

– Čia vietos, kuriose buvau. Žaliai pažymėjau tas, į kurias norėčiau sugrįžti.

Pabaigusi valgyti ji atsistoja ir įsižiūri į žemėlapį – pačiame jo centre tuščia vieta, penkių centimetrų skersmens neužkariauta teritorija. Anabelė beda ten pirštą ir dar nepakėlusi jo žino, ką pamatys.

– Mažės ežeras, – skaito. Vieta, į kurią niekada nebegrįš, kad ir kiek kartų ten važiuotų.

KITĄ RYTĄ Khaledas ją paleidžia prie kiltų nuomos durų. Eva jau čia – žaliuzės atitrauktos.

– Iki, – Anabelė suspaudžia jo riešą ir žengia ant šaligatvio.

Minutę pastovi ant šaligatvio, žiūrėdama, kaip jis pasuka ir kyla gatve aukštyn. Posūkio signalą priima kaip slaptą, tik jai vienai suprantamą ženklą. Ji pakeitė vieno žmogaus kelionės į darbą trajektoriją. Juokinga pergalė. Praveria kiltų nuomos duris ir įkvepia tiršto drėgnos vilnos kvapo. Šiandien norėtų būti kalnuose. Duris palieka praviras.

– Eva, labas rytas!, – sušunka.

Merginai užkopus iš pusrūsio į viršų, parodo į duris ir paaiškina:

– Galvoju, kad gera mintis būtų patalpas pravėdinti bent 20 minučių kasdien. Kitaip čia uždusime.

– Žinoma, – Eva žiūri į ją tiriamai.

Ji matė ją išlipant iš Khaledo automobilio. Garantuotai. Ką gi.

– Puiki diena, – Anabelė nusišypso. – Gal išgerkim kavos?

Praėjusio vakaro prisiminimų nuotrupos įsiterpia į kasdienybės audinį. Gal tai ir vadinasi turėti gyvenimą? Anabelė mėgaujasi naujai atrastu sąnarių lankstumu – kilsteli klubus nuo kėdės, iškelia ranką, ištraukia segtuvą iš lentynos. Mato save tarsi iš šalies, pusamžę moterį tiesia nugara, sukeltais plaukais ir koketiškai pakreiptu kaklu.

– Šitas butas stebėtinai mažas, – vakar pasakė, atsirėmusi į pagalves ir mąstydama, kad jei rūkytų, dabar būtų pats tas momentas.

– Nesu tikras, ar bandai paklausti, kaip man sekasi verslas, ar žaviesi mano gebėjimu išgyventi su mažai, – kažin, jei jo akys būtų ne tamsiai rudos, o mėlynos, ar žvilgsnis būtų toks pat neįskaitomas.

– Ir aš nesu tikra, – ji nusišypsojo. – Iš tiesų, mano namas man per didelis, o dukra turbūt kada nors išsikraustys.

– Mano namai yra kaip tik tokio dydžio, kaip man reikia, – jis prisitraukė ją artyn, į Anabelės ausį pabeldė jo širdis.

Jis kažką slepia, Anabelė tuo tikra. Ji irgi kai ką slepia, tik negalėtų įvardyti, kas tai yra. Jie atsargūs kaip dvi popierinės Kalėdų žvaigždės lentynoje – vieno smaigalys telpa į kito pažastį.

Po pietų paskambino Reičel.

– Kaip močiutė? Kelintą pareisi?

– Nežinau, apie septynias, kaip visada, o ką?, – tarp dviejų dukters klausimų nėra pauzės, Anabelė pasirenka atsakyti į antrąjį.

– Paruošiu mums kai ką skanaus, – Reičelės balse naujos žemos vibracijos. Jos mergaitė užaugo.

Kai Reičelė buvo kūdikis, Anabelė negalėjo praeiti centrine miestelio gatve nepastebėta. Kokia gražuolė, kai užaugs neatsiginsit gerbėjų, ar ji modelis, kai mamytė nusisuks aš tave pagrobsiu. Anabelė pagaudavo save žiūrinčią į veidrodį ir svarstančią, kaip atsitiko, kad ji, tokia vidutiniška ir Džeimsas, neabejotinai žavus, bet tikrai ne Šonas Koneris, sugebėjo pagaminti tokį gražų vaiką. Meilė, tada galvodavo ji. Genai, žino dabar. Reičel užaugo stipri, neaukšta, putli, bet ne išplerusi, švelnių, tvirtų judesių. Atviram veidui mėlynos akys ir šiek tiek riesta nosis suteikė mielumo. Ji daug juokėsi, aistringai pykdavo ir greitai atleisdavo. Apsukri kaip mama ir kilni kaip tėtis, tvirta kaip močiutė ir panaši į juos visus.

Jei už ką Anabelė dėkinga, tai už vaikus. Dievui, visatai, likimui – kad ir kas buvo už tai atsakingas, jos vaikai užaugo sveiki ir gražūs, kaip gurgždantys ką tik nuo medžio nuskinti obuoliai.

PRIEŠKAMBARYJE ją pasitinka vyriški batai. Juenas vasarą batų namie nenusiauna, nors Reičelė ir bando įdiegti „viduje be batų“ politiką. Anabelė nuseka paskui gilų troškinamos mėsos kvapą į virtuvę. Ant ąžuolinio darbastalio pasitiesęs minkštą plastikinę lentelę tamsiaplaukis vyrukas profesionaliu judesiu smulkina petražoles. Reičelė špižinėje keptuvėje kaitina aliejų. Greta perlais blizga svogūniukų krūvelė, paruošta čirškintis.

– Paskutiniai akcentai, mama, – Reičel švyti užkaitusiais skruostais.

Beef bourguignon, jų šeimos sielos maistas. Padeda visais atvejais – kai žiemą tamsu ir šalta, kai trūksta meilės, ir kai jos tiek daug, kad norisi dalintis su visais. Šiandien akivaizdžiai pastarasis atvejis.

– Mama, susipažink, čia – Domas. Domai, mano mama.

– Dominikas, – jo rankos paspaudimas sausas, tvirtas, karštas.

Aukštas, kokių trisdešimt penkerių vyras itališku vardu ir Glazgo akcentu. Kalbėdamas nedrąsiai žiūri į jai į akis, tame žvilgsnyje Anabelė pastebi kažką pažįstamo. Kartais žinojimas būna aiškus, kaip dangus vidurvasarį. Šitas vyrukas pasiliks ilgam.

– Anabelė, malonu susipažinti, – ji nusišypso. Šiek tiek pasisukioja virtuvėje ir atsiprašiusi išeina.

Namas jai rodosi kažkoks nelogiškai erdvus. Anabelės žingsnių aidas lydi ją iki laiptų į antrą aukštą, kur juos sugeria kilimas.

Reičelė ir Dominikas susipažino kulinariniuose kursuose, kuriuos lankė trečiadienio vakarais. Prieš gerą mėnesį. Sukdama laiką atgal, Anabelė prisimena telefono skambučius, į kuriuos atsiliepusi Reičelė išbėgdavo į kitą kambarį, žinutes, po kurių jos dukra apsiblaususiomis akimis svajingai žvelgdavo pro langą. O kur dar tos padažnėjusios nakvynės pas draugę. Ir, aha, pas močiutę.

Gal ji bloga motina, kad dukra negali iš karto pasisakyti įsimylėjusi? Anabelė nuveja tą mintį šalin. Reičelei beveik trisdešimt, ji jau nebeįsimyli per penkias minutes. Kai suprato, jog rimta, tada ir pasakė.

– Mama, Domas turi nuostabią verslo idėją – naminis maistas išsinešimui, – dukters nuotaika puiki. Už stalo jie atrodo taip, lyg būtų sėdėję kartu visą gyvenimą.

– Naminis?

– Na, taip. Ta prasme, kad, žinai, paprastai maistas išsinešimui yra koks nors greitas marmalas kartoninėje dėžutėje. Jeigu nori, ko geresnio, gali užsisakyti restorane, bet tai ne tas pats, kas namų maistas, sutik.

– Sutinku, – Anabelė gurkštelėjo vyno, – o kas gamins?

– Jis, aš… mes?

– Įdomu, – šiandien ji nesileis į detalius dukters verslo plano aptarinėjimus. Iš patirties žino – idėjos turi pagulėti, atlaikyti laiko, santykių išbandymą. Pasikeisti, subręsti.

Troškinys atliko savo darbą, Anabelės siela pamaitinta. Ji jaučiasi visiškai rami. Žiūrėdama į švytintį dukters veidą ištaria:

– Ką gi, ir aš turiu ką pasakyti. Užmezgiau romaną.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s