KIltų nuoma

Namai

SVETAINĖJE ANT STALIUKO stovėjo sportbačiai. Ant židinio atbrailos – lygintuvas. Ant sofos palei langą buvo paliktas kažkieno sukuistas guolis. Visi paviršiai nukloti neplautais indais. Prie mano kojos ant kilimo gulėjo šakutė. Ant jos dantukų priskretę kažkas gelsva. Macaroni cheese. Jie nieko kito nevalgo.

– Čia mūsų svetainė, – storu pirštu Gavinas pastūmė akinius aukštyn, – miela, ane?

Lovely, – linktelėjau. Nemelavau, nes įėjome į namą pro kolonų įrėmintas duris. Nes į antrą aukštą vedė įviji laiptai. Nes svetainėje buvo židinys. Nes pro langą krito minkšta spalio pradžios šviesa.

– O jūs turite kokį nors grafiką, pagal kurį tvarkotės? – išgirdęs klausimą Gavinas pasikasė paausį.

– Žinai, galėsi pakalbėti su Leksi vakare. Man rodos, ji tuo apsidžiaugs.

Leksi. Aleksandra. Gavinas – mano draugas iš fermos su kuriuo susipažinau praėjusią vasarą. Ne draugas draugas, o tiesiog draugas. Susipažinom braškių lysvėj, nes jis buvo toks pat lėtas, kaip ir aš. Braškių lauke Gavinas man papasakojo, kad jo gyvenimo tikslas ir prasmė – muzika, laikini darbai padeda sumokėti mokesčius. Gavinas į fermą atvažiuodavo autobusu iš Dandy. 20 minučių kelio. Kartą, sezonui jau einant į pabaigą, Gavinas paklausė, ką veiksiu kai fermoj nebeliks darbo.

– Nežinau, – atsakiau.

Nors tada žinojau – nusipirksiu bilietą ir skrisiu namo. Įsidarbinti mokykloje anglų kalbos mokytoja tikrai nesunku. Mintyse nupurtė prisiminus praėjusius metus Vilijampolėje. Na, gal ne bet kokioje mokykloje.

– Pas mus name nuo spalio atsilaisvina kambarys. Gal nori persikraustyti į Dandy?

Taip aš likau čia. Laikinai. Kambario kontraktas – pusei metų.

Tą namą, kuriame gyvenau su Gavinu ir šešiais kitais kambariokais pamilau be jokios priežasties. Mano tolerancija bendra-namiokams buvo tokia pat neracionali kaip ir jų noras žūtbūt rūšiuoti šiukšles, bet neplauti indų. Leksi, stambiai ir valdingai merginai, dirbusiai viešbutyje beprotiškomis pamainomis, pirmą vakarą užsiminiau apie tvarkymosi grafiką. Išgirdau, kokia great šita idėja. Tada visi ją pamiršom. Nusipirkau antibakterinio purškiklio virtuvės paviršiams, kartą per savaitę išsisiurbdavau kiliminę dangą savo kambary ir, atsisėdusi prie rašomojo stalo erkeryje su milžiniškais langais į kalvas kitapus upės, ėmiau ieškoti darbo.

KAI PERSKAIČIAU SKELBIMĄ, kad busy kiltų nuoma ieško darbuotojos, jo nesupratau. Nors visi žodžiai buvo pažįstami, kartu jie nesukūrė jokio vaizdinio. Busy – gerai, pagalvojau. Mano pinigai, uždirbti per vasarą, ėjo į pabaigą.

– Gerai kalbi angliškai, – pasakė Anabelė baigiantis mūsų pirmajam susitikimui, – gali pradėti rytoj?

Sure, – atsakiau nespėjusi dorai pagalvoti.

Baigėsi mano pasivaikščiojimai po Magdalen Gryną, betiksliai klaidžiojimai po Sent Endrius paplūdimį ir Dandy bibliotekos tyrinėjimai. Kita vertus, kiekvieną penktadienį gausiu algą.

– Radau darbą, – vakare telefonu pranešiau mamai.

– A.

Tai dar negrįši, turbūt norėjo klausti, bet susilaikė. Augino mane savarankišką, dabar moka kainą.

– Dar truputį negrįšiu, gal pavyks ką susitaupyti, – beveik pati tikiu tuo, ką sakau. Jei nori čia kažką susitaupyti, turi valgyti šaldytą maistą, niekur nekeliauti ir neišleisti nė penso laisvalaikiui.

– Na, žiūrėk. Tėtis perdažė tavo kambarį.

– Kokia spalva?

– Pamatysi.

Tą naktį sapnavau, kad esu namuose. Paryčiais, prieš prabusdama, buvau tikra, kad jaučiu šviesą, perfiltruotą per raudonas užuolaidas. Kad atsimerkusi pamatysiu savo seną rašomąjį stalą ir kėdę apkrautą drabužių kalnu. Kad ant sienos greta lovos kabo Čiurlionio Mergelės reprodukcija. Atsikėliau pasiilgusi namų ir tikra, kad mano kambarys rožinis, kaip ir anksčiau. Tėtis – taupus. Turbūt išnaudojo dažus, kurie buvo likę nuo praėjusio remonto.

– KĄ VEIKSI PER KALĖDAS?, – Anabelės klausimas mane užklupo nepasirengusią.

– Nežinau, nieko. Valgysiu žuvį per skype, – pabandžiau nusišypsoti.

Sugriebusi Anabelės palenktus kiltus trumpakojams škotams nusileidau laiptais žemyn į savo urvą. Truputį greičiau, nei reikėjo.

Pačią pirmąją dieną Anabelė pasakė, kad Kalėdų atostogų neturėsiu. Per Kalėdas, o ypač – per Naujus metus kiltų nuomoje high season. Kitas pikas – sausio 25 dieną, Roberto Bernso gimtadienis. Tą dieną visi vilki kiltus, klausosi dūdmaišių ir valgo kimštą avies skrandį. Iš fermos užsidirbtų pinigų turėjau dar mėnesiui, namo keliauti buvau nepasirengusi. Su sąlygom sutikau. Atostogausiu vasarį. Kas tos Kalėdos.

Anabelė atsekė paskui mane.

– Žinau, per Kalėdas atvažiuosi pas mane.

Pajutau, kaip akys prisipildė ašarų. Susiimk Ieva, nesuskystėk.

– O, varge, – Anabelė minutę žiūrėjo į mane.

Jau pamaniau, kad apkabins ir iš anksto sutrikau. Neapkabino.

– Gal užkaisk mums arbatos?, – paprašė, ir užkopė laiptais viršun.

KALĖDŲ MENIU Anabelė pristatė iš anksto: porų sriuba su mėlynuoju sūriu, krevečių kokteilis, kimštas kalakutas su keptom bulvėm ir pastarnokais, obuolių pyragas su grietinėle.

– Pradedam šeštą. Oi, palauk, kaip tu atvažiuosi?

Anabelė gyvena Broti Feri, iki kurio šiokią dieną (tik ne per Kalėdas) veža 73 maršruto autobusas. Jos namai turėtų būti su dideliais vitrininiais langais į upę, o gal į pilį. Esu važiavusi tuo maršrutu toliau, iki Yst Heiveno, kai norėjau pamatyti Šiaurės jūrą. Mačiau paštą, ir pubą ant kampo, ir dailias mažutes parduotuves, kuriose, pasak Anabelės viskas nenormaliai brangu, nes Broti – daug labiau posh negu Dandy.

– Juenai, paimsi Evą važiuodamas pas mane, – Anabelė nepratusi klausti ar prašyti.

– Viskas, sutarta. Tave paims Juenas. Tik parašyk savo adresą, – pasakė padėjusi ragelį.

Anabelės sūnų buvau mačiusi. Už raudonos mazdos vairo gražus tamsiaplaukis trijų dienų barzdele atrodė kitoks nei tarp priplėkusių kiltų. Kasdieniškesnis. Įsitaisiau galinėje sėdynėje už Meri, stambokos, ir kaip man atrodė, gerokai vyresnės Jueno merginos ir pasiruošiau lietuviškai tylėti.

– Eva, turi man dovaną?, – Jueanas aiškiai nežinojo apie mūsų tradicijas ignoruoti nepažįstamus žmones.

– Tau?

Jis nusikvatojo.

– Tik pažiūrėk į jos veidą, – čia skirta Meri, bet ji neatsisuko. – Eva, tu tikra bajeristė.

Aš turėjau dovaną Anabelei. Rinkausi tarp rankų darbo kvepiančios žvakės, ir prabangių kūno priežiūros priemonių rinkinio. Anabelė skundėsi migrena, tai išsirinkau muilus ir kremus. Trečdalis mano savaitės algos, nedidelė kaina už tikras škotiškas Kalėdas.

Pasitikusi prie durų Anabelė mane širdingai apkabino.

– Tu čia, puiku!

Iš virtuvės pasirodžiusi Reičel (buvau ją iki tol mačius tik kartą, savo darbo interviu metu) atsiprašė:

– Nežiūrėk į mane, aš dar visa sukaitusi nuo maisto gaminimo. Uf, na ir dienelė! Kasmet sakau, kad neberuošiu Kalėdų šeimai, bent jau ne šitai šeimai, jei supranti, ką turiu omeny. Ir va, pažiūrėk į mane!

– Ai, sese, neapsimesk. Juk tau patinka, kaip mes tave giriam, – Juenas pabučiavo Reičel į skruostą.

Aš minutę sutrikau, tada ištiesiau jai ranką.

– Eva, tu žiauriai juokinga!, – Reičel užsikvatojo užvertusi galvą. – Čia jūs taip sveikinatės per Kalėdas? Tipo, hėlo komrad, mėri krismas!

Supratau, kad ji mėgdžioja mano akcentą, kuris jos lūpose skamba rusiškai. Turbūt jos ausyse irgi.

Šyptelėjau ir nejaukiai apsikabinau savo viršininkės dukrą.

– Eikš, Eva, parodysiu tau eglutę, – pakvietė Anabelė.

Pirmojo aukšto svetainėje su židiniu ir erkerio langais iki žemės eglutė užėmė centrinę poziciją. Pro langus matėsi sodas, Anabelės namas – įkalnėje, ne paplūdimyje. Po eglute radau dušo želė ir šampūną – dovana man. Sutrikusi įteikiau savąją Anabelei.

Prieš porą dienų darbe Anabelė man iškilmingai įteikė voką:

– Tau Kalėdų atvirutė.

– Ačiū, – atsakiau susijaudinusi ir tikra, kad voke bus pinigų. Jį atidariusi radau atvirutę: „Linksmų Kalėdų, Eva“.

Prie savo prabangaus prausimosi priemonių rinkinio pridėjau atvirutę ir aš. Anabelė ją išėmė iš voko ir nusinešė į virtuvę parodyti Reičel. Paskui pakabino ant virvelės palei žvilgančių varinių puodų lentyną.

Po užkandžių ir pagrindinio patiekalo, prieš desertą kiekvienas išsitraukėm savo Christmas crackers, patraukus už virvelės mano kartoninė saldainio formos tūbelė išspjovė karūną iš auksinės folijos. Juokdamasi užsidėjau ją ant galvos.

– Kalbą, kalbą, – Juenas linksmai suplojo rankomis.

– Labai jums ačiū, kad mane čia pakvietėt, – tik tiek išspaudžiau nesusigraudinus. Tada atsisėdau.

– Buu, nuobodu, – britų humoras, kuriuo taip žavisi mano tėtis, iš tiesų ugdo charakterį.

– Ačiū, dear, mums malonumas.

Žiūrėdama į Anabelę kitame stalo gale pažadėjau sau, kad kai turėsiu namus, prie Kalėdų stalo bent kartą pakviesiu žmogų, kuris neturi kur eiti. Arba Anabelę.

NAMO SKRIDAU kovo vidury. Anabelę įtikinau, kad mums, katalikams, labai svarbios Velykos. Magdalen gryne iš žemės pradėjo lįsti narcizai, magnolijų pumpurai, haistryto gale esančios bažnyčios kieme, išbrinko. Žinau, kad man būnant namie ir laukiant pirmos nakties be šalnų, magnolijos čia išsiskleis. Kai grįšiu, puošnūs rožiniai žiedai primins, kad šiaurė kai kada reiškia tik kryptį.

Šalia manęs lėktuve sėdėjusi mergina atrodė sušalusi. Baltas golfas, ant pakaušio sukeltas pilkšvas blondinės kuodas man priminė mane pačią, kada? Daugiau nei prieš pusmetį, suvokiau. Namie nebuvau kone metus.

– Jūs, žmonės, mėgstate slėpti savo kūną, – buvo viena iš Anabelės pastabų apie mano garderobą.

Jau maniau atsikračiusi daugelio iš Lietuvos atsivežtų drabužių, bet įpročio savo figūrą slėpti po keliais sluoksniais audinio taip lengvai neišgyvendinsi. Pamažu pradėjau atidengti mažus savo odos plotus škotiškai saulei.

– Iš kur tu?, – paklausiau savo kaimynės.

– Iš Aberdyno.

Aberdyne buvau tik kartą. Trečias pagal dydį Škotijos miestas man nepasirodė įdomus. Pilko granito pastatai pilko dangaus fone merkiant horizontaliam lietui.

– Tau patinka ten?

– Taip, labai.

– Bet ten visada lyja?

– Taip, visada.

– Kur dirbi?

– Žuvų fabrike.

– Geras darbas?

– Taip, labai.

– Bet ten šalta ir šlapia?, – paklausiau, prisiminusi pažįstamų pasakojimus apie darbą Aliaskoje. Stovi baloje, imi šaltas šlapias lašišas ir kažką su jomis darai.

– Visada, – ji šyptelėjo blyškiomis lūpomis.

– O ką dirbai Lietuvoje?

– Aš buhalterė, – merginos veidas pagyvėjo, pradėjus pasakoti apie savo buvusį darbą ir bendradarbius, iš kurių viena moteris dabar gyvena su ja Škotijoje.

Kai oro uoste klestelėjau į priekinę sėdynę šalia tėčio, uosdama primirštus namų kvapus, įsigėrusius į jo striukę, galvojau apie buhalterę, Aberdyne skutančią žuvis. Apie šešias dienas darbo per savaitę ir sekmadienį apsilankymui prekybos centre. Apie gyvenimą viename bute su kitais penkiais lietuviais. Apie baltą golfą ir apšerpetojusią rankų odą.

KAIP IR SPĖJAU, mano kambarys buvo rožinis. Net nepasakytum, kad šviežiau rožinis. Tiesiog, lygiai toks, kokį prisiminiau. Atidariusi spintą radau suverstus savo drabužius, atrodo taip, kaip palikau. Išsitraukiau seną albumą iš krūvos, sukrautos viršutinėje sekcijos lentynoje. Aš darželyje, susikūprinusi, akiniuota, laikau gumą, mano viso darželio ir mokyklos laikų geriausia draugė – šokinėja. Dabar ji Vokietijoje, neatsimenu, kada kalbėjau.

Mamai pritrūko majonezo ir sviesto, išėjau į parduotuvę kitapus gatvės. Padėjau savo keturias prekes ant juostos „ekspres“ kasoje. Kaip visada, tik atsistojusi supratau, kad ir vėl nepataikiau pasirinkti – prieš mane stovinti moteriškė turėjo kalną daiktų, o kai galiausiai atėjo laikas atsiskaityti, pradėjo kuistis, ieškodama nuolaidų kortelės.

– Čia parašyta „ne daugiau septynių prekių“, – pasakiau.

Neatsimenu, kad kada būčiau apkritai kalbėjusi su nepažįstamaisiais parduotuvėje. Škotijoje apsiperku automatinėse kasose, kad to išvengčiau.

– Perku dviem žmonėm, aišku?

– Nematau ryšio, – užsičiaupk, Ieva, pagaliau.

Gavau paniekinamą žvilgsnį. Puikiai supratau, ką jis reiškia, tą kalbą aš moku. Panašiai kalba britai, kai šaltai apžiūrinėja lietuvį stotelėje lendantį į autobusą be eilės. „Nežino kaip elgtis“, maždaug taip skambėtų įgarsintas variantas. Keista, jau beveik žinau, kaip elgtis ten, bet ne čia.

– Čia mano Džeimsas, Kembridže studijų baigimo pobūvyje, – prisiminiau, kaip Anabelė išdidžiai parodė nuotrauką ant židinio atbrailos.

Džeimsas buvo Anabelės bilietas į britišką viduriniąją klasę. Aš, pasak jos, irgi tai klasei priklausau. Nes bendrauju su savo šeima, nes turiu aukštąjį išsilavinimą. Čia ji man padarė nuolaidą, nes iš tiesų, į viduriniąją klasę automatiškai patenki pabaigęs ne bet kokį universitetą, o vieną iš senųjų. Pavyzdžiui, Dandy universitetas jau tinka, nes yra atskilęs iš Sent Endrius, kuriame mokosi karališkosios šeimos nariai.

Nuotraukoje Anabelės vyras, atrodantis visai kaip Juenas, vilkėjo mantiją ir sėdėjo už ilgo stalo su krūva taip pat atrodančių besišypsančių jaunų britų ir jų tėvų. Perlų karoliai, šypsenos ir ištapyti lubų skliautai nepriklausė laikui. Tai galėjo būti vakar, prieš šimtą metų arba dar po dvidešimties. Niekas nesuvaidinta. Atrodė, išgirdau dzingsinčius įrankius ir maloniai – nei per garsiai, nei per tyliai – srovenančius žodžius. Britai toje salėje, kur aš bijočiau kvėpuoti, jautėsi kaip namie. Tiesiog, nes ji jiems priklausė. Visada.

BALANDŽIO PIRMĄJĄ prisnigo. „Negaliu patikėti, visada taip“, gavau žinutę nuo draugės. Atsiminiau desperatišką pavasario laukimą, bet jo nepajutau. Šįkart pavasaris laukė manęs. Kroviausi lagaminą, skrydis į Edinburgą – vakare.

– Nieko neimi iš šitų?, – pasekiau mamos žvilgsnį savo sukuistos drabužių lentynos link.

– Ai, ne, nereikia.

Nenoriu apsikrauti, grįžusi namo turėsiu kraustytis – pusė metų praėjo greitai. Prieš man išskrendant į Lietuvą turėjome namo gyventojų susirinkimą – Deividas rado inžinieriaus darbą Naujojoje Zelandijoje (prieš tą lemtingą darbo pokalbį, sutikusi jį vilkintį kostiumu ant laiptų, nepažinau), Šarlotė grįžta namo į Prancūziją, Leksi rado butelį pusrūsyje, netoliese, Gavinas išsikrausto pas draugę. Maiklas ir Ajona gyvens Glazge, kiekvienas atskirai. Aš pakalbėjau su agentu. Pavartęs popierius jis man pasiūlė variantą – month to month kontraktą bute, kurio savininkas bando jį parduoti. Nesėkmingai, jau penkerius metus. Palėpė, karštą vandenį reikia įsijungti prieš pusvalandį, bet vieta gera.

Gyvensiu viena.

– Gal tada atrinktum, ko iš tikrųjų nereikia? Sudėčiau savo megztinius, pas mane nebetelpa.

Galiausiai į lagaminą įsimečiau marškinėlius, kuriuos pirkau už pirmą savo mokytojos algą. Sentimental value, paaiškinau pati sau angliškai. Laukti savęs grįžtančios palikau porą džinsų, pačios megztą megztinį ir vyriško kirpimo marškinius. Gal tiks kada į mišką ar po namus. Kitką sukroviau į šiukšlių maišus. Mama sakė, atiduos labdarai.

Dvi su puse skrydžio valandas verkiau. Nešniurkščiojau, tyliai šluosčiausi ašaras.

Išėjusi į lauką pro oro uosto vartus tolumoje pamačiau kalną. Nužingsniavau iki 100-ojo autobuso stotelės ir atsistojau į eilės galą. Kvepėjo pavasariu.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s