KIltų nuoma

Damaskas

– Iš Ispanijos.

Taip jis įprato atsakyti klausiamas: „Iš kur tu?“. Jei kabinėtis prie smulkmenų, tai – melas, bet Khaledui tas pats. Šiaip ar taip, jis yra iš šalies, kurioje kur kas karščiau nei čia. Ten daugiau dulkių. Mažiau vandens. Pastatai iš šviesesnių akmenų, griuvėsiai – iš senesnių civilizacijų. Kai sapnuoja namus, visada eina atsargiai palei sieną, pakėlęs akis mato drožinėtus balkonus, išsikišusius į vidurį gatvės.

Jo oda ir akys tamsesni nei vietinių. Tačiau tą patį jis pasakytų ir apie bulgarę, kuri turi kirpyklą tolėliau, ten kur gatvė besileisdama pasuka kiltų nuomos link. Tamsumo atspalviai jo nejaudina. Namie jis irgi buvo iš tamsesnių.

Savo vardo nemeluoja. Britai niekada neklausia apie religiją. Nemandagu. Šito miesto gyventojams jis – ispanas Khaledas. Greičiausiai, arabų kilmės. Gal net nekalba ispaniškai.

Jei kas paklaustų, kodėl ir kada liovėsi jiems būti siras, Khaledas neatsakytų. Pirmus penkerius metus, kai turėjo užkandinę netoli stoties, jis pasakodavo škotams apie Damaską. Apie kultūras, religijas, turgų. Apie tai, kodėl atvyko čia. Atsakinėdavo į klausimus, ar jam čia nešalta, ar turi su savimi Damasko plieno durklą savigynai – vis dėlto, šitas miestas ne toks jau draugiškas.

Kažkuriuo metu jo šalis tapo nebe egzotiška, o pavojinga. Staiga visi viską apie ją sužinojo. Khaledas pasijuto nuogas. Jo gyvenimo nuotrupos linksniuojamos kitataučių lyg jiems priklausytų. Ne, pas mus nėra demokratijos. Taip, kai dabar pagalvoju, išgyventi buvo sunkiau.

Sąmoningo sprendimo nepriėmė. Tiesiog kartą, kažkam užklausus, jis atsakė kitaip.

Būti ispanu – visai kas kita. Ach, mes buvom tavo šaly šią vasarą. Sangria ir siesta. Hola amigos! Kaip ten karšta ir saulėta. Tu turbūt depresuoji, mes čia turim tiek mažai saulės.

Pripratau jau, penkiolika metų čia gyvenu. Saulės man pakanka. Ir viskis labai geras.

Mažam pokalbiui tiek maždaug ir gana. Ilgainiui jis suprato, kad Damasko egzotika veda į tuštumą. Kur kas geriau saulės išdeginti Ispanijos paplūdimiai, kuriuose ir jis, ir jie atranda vienas kitą vienodomis svečių teisėmis, apsikeičia mandagiomis frazėmis ir išsiskiria tokie pat svetimi, kaip susitiko.

Moteris liūdnomis akimis tą dieną atėjo antrą kartą. Šįkart, jai pravėrus duris, padvelkė ne kvepalais, o drėgme. Lyg būtų atsinešusi su savimi lietų. Khaledo išdžiūvusi oda pasidengė mažais lašeliais, o kūnas džiaugsmingai atsiduso.

– Kuo tu vardu?, – norėjo paklausti, ar paklausė?

– Anabelė, – atsakė, ar pasigirdo?

„Anabelės kiltus“ praeina kasdien, lipdamas įkalnėn į darbą, ją pro langą yra matęs ne kartą. Turbūt 10 metų vyresnė, yra pagalvojęs. Nuostabūs klubai ir šypsena, suprato dabar.

Susirasti moterį nėra sunku. Pas Khaledą jos ateina pačios. Pirkti kavos, sumuštinių. Pasikalbėti. Ryte, per pietų pertrauką ar iškart po darbo. Prieš grįždamos namo ar ką tik iš jų išėjusios. Kai atgręžia į jas nugarą pildamas kavą, jaučia jų žvilgsnius. Visada trumpomis rankovėmis, jis pasisuka kampu, leidžia jų akims slydinėti jo nuoga ruda rankų oda.

– Šįkart aš statau, – paliečia jų delnus su ištiestomis monetomis.

Tada laukia.

Dvi savaitės, pusė metų, metai… Jo romanai skirtingi, kaip ir istorijos prie kavos puodelio. Jam patinka čionykštės moterys. Jos nepriklausomos, žino, ko nori. Jos nesidrovi prašyti, nepyksta duodamos. Daugelis iš jų – laimingai ištekėjusios ar dar sėkmingiau išsiskyrusios. Khaledo nedomina jaunos merginos, jos panašios į gėlių pumpurus. Jų kvapas užrakintas, grožis neišsiskleidęs. Jas reikia tręšti dėmesiu, prižiūrėti ir kantriai laukti žiedų. Šitas darbas Khaledui nuobodus, tegul jį dirba kiti.

Jo nedidelio buto šaldytuve visada yra butelis baltojo vyno, lentynose – knygų, židinyje – malkų. Ant palangės laiko keletą augalų, juos rūpestingai laisto. Rūpinasi švara. Rytais gamina puikius pusryčius.

Niekada neskatina jų likti ilgiau nei vienai nakčiai. Kai taip atsitinka, išpakuoja dantų šepetėlį ir jį įdeda į stiklinę ant kriauklės. Šis momentas jį visada nuliūdina. Kiekviena nauja pradžia savyje nešasi pabaigą. Kai šepetėlis nukeliauja šiukšlių dėžėn, akys vėl viltingai krypsta durų pusėn, o lūpos šypsodamos klausia: „Kuo galiu padėti šiandien?“

Dažniausiai jos grįžta po savaitės. Nuo tada iki trečio, lemtingo karto paprastai praeina dvi-trys dienos.

Praėjus penkioms dienoms, nesulaukęs Anabelės grįžtant, jis įpylė kapučino, įstatė puodelį į kartoninį padėklą, užrakino duris, pakabino lentelę „Tuoj grįšiu“ ir pasileido gatve žemyn.

Kiltų parduotuvės duris pravėrė pirmą kartą. Ne jam, pietiečiui, vilnonis škotiškas sijonas. Net neįsivaizduoja, kokiomis aplinkybėmis turėtų jį segėti. Ne dėl to, kad vyrams netinka sijonai, tokios kvailystės jį tiesiog juokina – pažiūrėkit į pietų šalis. Tiesiog Khaledui atrodo, kad vilna jo odai būtų per šiurkšti. Drobė, medvilnė, šviesios spalvos, lengvi audiniai – net gyvendamas šiaurėje jis neišmoko rengtis storai.

– Sveiki, – ištarė į prieblandą.

Mažytė patalpa buvo visiškai tuščia. Drėgmės ir senų drabužių kvapas. Ant priešakinės sienos – tvarkingomis eilėmis sukabinti kiltai. Ant kiekvieno stovo – kitas raštas. Žaliai mėlyni, pilkai juodi, visiškai juodi, violetiniai. Kiekvienos eilės priekyje mažutis, tinkamas kam? Trejų metų vaikui? Gale – didžiulis, panašus į palapinę.

Lange – du pilnai aprengti manekenai. Vilkintys marškinius, liemenes, švarkus, ant juosmens kabo mažutės kailinės rankinės, panašios į žvėrelius. Apačioje – batai be liežuvių su gerokai ilgesniais nei įprasta raišteliais. Menka škotiško pavasario šviesa vos prasibrovė pro tradiciniais kostiumais užgriozdintą vitriną.

Ant stovo patalpos dešinėje buvo sukabinti juodi drabužių maišai apibrizgusiais krašteliais. Ant kiekvieno iš jų prisegta po pavardę: „Mr. Robertson (Jim)“, „Mr. Robertson (Scotty)“… Popierėliai apsiglamžę, liūdnai kabo ant vienos sąsagėlės, aplinkui – skylutės nuo ankstesnių nuomininkų pavardžių.

Durys, dešinėje kurių nė nebuvo pastebėjęs prasivėrė, Khaledas pamatė laiptus, vedančius žemyn. Pro duris pasirodė mergina, kiek vyresnė nei dvidešimt penkerių, žaliomis akimis ir strazdanotu veidu. Lietuvė, kartais ateinanti kavos. Koks jos vardas?

– Sveiki. Kuo galiu padėti?

– Labas. Ieškau tos kitos moters, kuri čia dirba, Anabelės. Ar ji yra?

– Anabelė liko namie, sugedo jos mašina.

Suskambo telefonas. Mergina nuėjo į tolimiausiąjį kampą, metusi trumpą žvilgsnį į Khaledą atsisėdo ant kėdės ir ištarė į ragelį:

– Anabelės kiltai, kuo galiu padėti?

Tada porą kartų linktelėjo. Paklausė:

– Kada vestuvės?

Ir, paėmusi rašiklį ir tuščią dokumentą nuo krūvos stalo kampe, pradėjo jį pildyti.

Sekundę jis svarstė palaukti, kol ji baigs ir užsisakyti kiltą. Leisti save išmatuoti, pasisakyti vardą ir adresą, tada po kelių dienų ateiti atsiimti juodo maišo su kreivai prisegta pavarde. Galbūt turėtų kelias minutes pokalbiui su Anabele. Jei ji bus darbe.

Suvokė, kad taip nedarys. Stebėjo išbalusį merginos veidą ir jos paraudusius pirštus. Nuovargis, su kuriuo ji pakėlė telefono ragelį ir tuščias žvilgsnis, klydinėjantis po ant sienos kabantį kalendorių su Škotijos vaizdais jam kažką miglotai priminė. Gal jį patį?

Khaledas atsargiai padėjo kartoninį padėklą ant palangės, greta manekeno batų, gestais parodė: „Čia tau“ ir užvėrė duris. Skimbtelėjo varpelis. Kitoje gatvės pusėje užsidegė žalia šviesa. Jis paspartino žingsnį.

Kitą savaitę kasdien kepė morkų pyragą. Nesukčiaudamas – maskarponės nekeitė grietine, laimų – citrinomis. Vakarais peiliu atidarinėjo kietus kevalus, ištraukęs riešutines smegenis jas bėrė ant rankšluosčio ir skaldė. Prieš sumaldamas, giliai į šnerves traukė gvazdikėlių, muškato kvapus, ragavo dar žalią tešlą mėgaudamasis į liežuvį kandančiu imbieru. Pirmą gabalėlį suvalgydavo pats, likusį pyragą nešė į darbą. Iki vakaro padėklas ištuštėdavo.

Pirmadienį per pietų pertrauką atėjo Ieva iš kiltų nuomos, dabar jis prisiminė jos vardą. Užsisakė kavos, morkų pyrago ir atsisėdo prie lango. Khaledas jau žino, kad ji ne iš tų, kur mėgsta mažas kalbeles, ji ne iš čia. Khaledas jos ir nekalbina. Šiaip ar taip, Ieva per jauna. Išeidama pažiūrėjo į į ir nusišypsojo:

– Ačiū už kapučino anądien.

O jis jau buvo ir pamiršęs.

Antradienį po darbo užsuko žuvininkas Endis. Per prekystalį jam perdavė maišelį, Khaledas užčiuopė glotnią šaltą žuvies nugarą.

– Jūros ešerys, liko vienas, pagalvojau apie tave.

Su Endžiu jie kartais eina gerti alaus. Kalbasi apie politiką, kylančias nuomos kainas (tuoj plėš tiek pat kaip ir Aukštojoje gatvėje!) ir apie tai, kiek apsimoka laikyti vieno lango krautuvę ne pačiam geriausiam rajone, ne pačiam geriausiam mieste. Dar kalbasi apie regbį, ledo ritulį, kartais apie futbolą.

Endis turi gražią žmoną, aukštą blondinę mėlynomis akimis. Kartą buvo užėję pas jį į kavinę šeštadienį po kažkokios miesto šventės. Keista, kad tada jie užsuko – juk negyvena čia – matyt ėjo iki Endžio darbo.

– Ačiū, – pasakė, žuviai sveriant ranką. – Išgeriam po pintą? Aš jau galiu užsidaryti.

– Gal rytoj? Šiandien ateis svečių, pažadėjau Megan, kad būsiu anksčiau.

– Sutarėm. Parnešk namo, – perdavė į putoplastinę dėžutę sudėtus paskutinius gabalėlius morkų pyrago.

Endžiui uždarius duris pats ant durų užkabino „Uždaryta“, susitvarkė darbastalį, išsiurbė grindis ir išėjo.

Jau namų virtuvėje sidabrinius ešerio šonus ištepė aliejumi, druska ir pipirais, smulkiai sukapojo česnaką, petražolių ir kalendrų lapus, suvyniojo žuvį į foliją ir pašovė į orkaitę. Tada ėmėsi gliaudyti riešutus.

Trečiadienį tatuiruočių salono administratorė Ana papasakojo apie klientą, kuris pabėgo iš laukiamojo prieš savaitę. Ji vis dar apie jį galvoja.

– Žinai, toks keistas, sako ištatuiruokit man žodį „medžioklė“, o kai paklausiau, ką tai reiškia, išėjo. Kaip manai, kodėl?

– Gal tu jam patikai?, – jis mirktelėjo Anai. Ana – simpatiška juodaplaukė, Khaledo skoniui per daug tatuiruota.

– Manai?, – Ana susimąstė. Kartais ji atrodydavo taip, lyg mintyse rašytų knygą. Bet Khaledui labiausiai patiko jos būdas užduoti klausimus, labai tiesmukus ir atvirus. Galėtų būti žurnalistė, Ana turi tyrėjos talentą.

– Rafas prašė gabalėlio to fantastiško pyrago, matau vis dar turi. Gali duoti du?

Ketvirtadienį per pietus užkandinė prisirinko pilna mokinių. Mergaitės trumpais languotais sijonais ir berniukai su Morgano gimnazijos švarkais geltonai apkraštuotomis emblemomis užnešė prakaito ir nerimo bangą.

Su telefonais rankose, įraudusiais skruostais jie išpirko visą pyragą, aptuštino jo bandelių, makaronų ir tarkuoto čederio atsargas ir pasileido gatve aukštyn.

Apie keturias, už lango pliaupiant lietui, pasidarė kavos. Nežinia, ar šiandien dar kas ateis. Kai oras gražus, žmonės užsuka po darbo. Dažniausiai pasiima kavą išsinešimui. Daugelis jų gyvena už miesto, šviežia kava kvepiančiuose automobiliuose keliauja į savo didelius namus mažuose, tyliuose Škotijos miesteliuose.

Perstumdė arbatos dėžutes ant lentynos (jos – tik dekoracija, čia visi geria tik juodą arbatą ir tik iš pakelių), pataisė paveikslą ant sienos priešais barą. Kampe pastebėjo voratinklį. Paėmęs šluotą pasilypėjo ant kėdės ir išgirdo varpelį, pranešantį apie naują klientą.

Pro duris įėjusi Anabelė rankose laikė vyrišką švarką.

– Čia mano mirusio vyro mėgstamiausias švarkas, – pradėjo be jokios įžangos. – Nuvežiau visus jo drabužius į labdaros parduotuvę centre. Šitą atiduoti gaila. Pagalvojau, kad tau tiks.

Prie jos artėjo lėtai. Kėdės ir staliukai, pernelyg žalios sienos ir neskoningos paveikslų reprodukcijos stabdė žingsnius, kaip upės srovė bandant perbristi į kitą krantą. Prisiminė pirmuosius metus čia, kai mylėjo merginą, kuri mylėjo kalnus. Kaip nusiavę batus suprakaitavusias kojas nardindavo į kalnų vandenį. Kaip kvepėjo medžiai ir miškas, ir visas oras. Kaip jis mylėjo savo naujai prasidėjusį gyvenimą.

Pilkas plonos vilnos švarkas su vos įžiūrimomis melsvomis ir plytų spalvos susikertančiomis juostelėmis. Šiltas vos palietus, apsirengus nuogas rankas maloniai glosto pamušalas. Norėjo pasakyti, kad vilnonių drabužių nedėvi, ir kad išvis nesupranta, kam ji jam atnešė savo mirusio vyro švarką.

– Tinka, – pasakė ir nusišypsojo. Švarkas nusėdo ant pečių kaip draugiškas paukštis. – Kavos?

– Arbatos, – ji prisėdo prie staliuko kampe. Atnešęs du puodelius Khaledas atsisėdo priešais.

– Damaske toks oras būna spalį, – pasakė, žiūrėdamas pro langą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s