KIltų nuoma

Mūšio laukas

Paskambinusi mama paklausė: „Kaip laikosi Yvi?“.

– Ne Yvi, Ieva, – pataisė jis. – Juk sakiau, du mėnesiai kaip nebedraugaujam.

– Gaila, buvo gera mergaitė. Ką veiki?

– Nieko.

Jis nieko neveikė ir tada, kai sutiko ją prieš šiek tiek daugiau nei pusę metų. Tada, prisimena, iš vakaro bandė klausytis muzikos per naujas kolonėles, kurios, kaip jam buvo pažadėta, turėtų skleisti superinį garsą. Turbūt ir skleidė, jei ne dramblys, atsikraustęs į butą viršuje ir iš visų jėgų vaikščiojęs pirmyn atgal.

„Top top top“, svyravo šviestuvas. „Bum bum bum“ ant stiklinio stalelio drebėjo alus. Tiesą sakant, iki tos dienos jis nemanė, kad viršuje apskritai įrengtas tinkamas gyventi butas. Kiek prisiminė – ten kažkoks kišenės dydžio sandėliukas, visai po stogu.

Ir vėl! Trinkt, čiūžt. Muzikai nuotaika praėjo. Įsijungė žudynes. Nusiramino, klausydamasis šūvių papliūpų, mechaninio balso „tikslas surastas, tikslas surastas“ ir muzikos, skambančios prisikeliant po eilinės mirties. Pabaigoje peržiūrėjo turimų ginklų arsenalą. Kažin, ką jie groja, kai miršta generolas? Suskaičiavo pasiekimus – liko nedaug, greit sužinos.

Tą naktį jis sapnavo vandenį. Jis buvo mažas, tėtis ir mama jį mokė plaukti viešajame baseine. Tėtis, įsibridęs iki pusės, jį paleido. Jis bandė mojuoti rankomis taip, kaip reikia, taip, kaip matė darant kitus, bet jos neklausė. Delnai vis praslysdavo nepaliesdami vandens, lyg kūnas iš tikrųjų būtų tik atspindys baseino paviršiuje.

Ryte naująją gyventoją sutiko laiptinėje. Susidūrė praktiškai tarpduryje. Jam rakinant duris, iš viršaus žemyn skubėjo smulki rusvaplaukė. Jis būtų galėjęs lažintis, kad pasisveikinusi ji lygiai tiek pat užtruko ties jo akimis, kiek ir ties vardo kortele.

Džeimsas P. Džentelmenas. Iš 64 milijonų šitos šalies (didžiojo jos varianto, jis nėra koks nors suknistas separatistas) gyventojų tik penki šimtai turi tokią pavardę. Neblogai, ką? Jis tai pasakė mintyse, nes rusvaplaukės net ir šešėlis nuo laiptų buvo dingęs. Prisimena, nusistebėjo, kad toks mažas padaras gali šitaip triukšmauti.

– Labas, aš Džeimis, – vakare jie susitiko prie laiptų.

– Ieva, – ji sumurmėjo su neaiškiu Rytų europietišku akcentu, ir nuleido akis. Gal net paraudo?

Graži šviesi oda, žalios akys, garbanoti plaukai. Liekna ir vikri, greičiausiai kokių 26-erių.

– Eva?

– Taip, čia visi mane taip vadina, – dabar ji nusišypsojo ir skruostuose pasirodė duobutės. Tada pakėlė akis ir pakartojo: „Ieva“.

Jam reikėjo pasitrenitreniruoti. „Ie“ – keistas garsas, jis tokio nesimokė. Pasakyti „Ieva“ kur kas sunkiau, nei „this“, ar „thorough“ su kuriais ji, kaip vėliau pastebėjo, susidorojo puikiai.

– Variantas jūsų kalboje – Yv.

– Ačiū, aš, šiaip ar taip, nereligingas.

Atrodo, ji vėl paraudo. Ir atsiprašiusi pradėjo brautis link įėjimo. Kažkodėl žmonėms iš tų kraštų atrodo, kad išmokę žodį „atsiprašau“, jie įgaus magiškų galių. Lyg būtų labai mandagu šitaip be išraiškos nelaikant atstumo grūstis pirmiau pro duris ir kone užtrenkti jas prieš nosį.

Jam patiko jos kvapas. Tiksliau tai, kad praeidama šalia ji neskleidė visiškai jokio kvapo. Tik tokį gaivų dvelksmą, panašiai kvepia jazminų krūmai po lietaus. Jokios mėsėdžiams įprastos prakaito smarvės.

Surask taikinį. Pirmas mechaninės moters įsakymas, įsijungus „Mūšio lauką“. Įsižiūrėk į planelį ekrano dešinėje, numatyk trumpiausią kelią su mažiausiai mirčių. Surask taikinį.

„Taikinys surastas“, nusišypsojo pats sau, spausdamas jos durų skambutį.

– Labas, pagaminau piemenėlio pyragą tik be piemenėlio, gal užeisi?

– Be piemenėlio?, – ji nesuprasdama pakėlė antakį.

– Na, aš vegetaras.

– Aa, – ji nusišypsojo. – Aš ne. Bet piemenėlių nevalgau. Mes Lietuvoje irgi nevalgome piemenėlių.

– Tai tu iš Lietuvos? Nesu dar sutikęs lietuvių. Tik lenkų. Pas mus darbe jų nemažai. Tai užeisi?

– Tikrai?

– Taip, čia tokia kaimyniška priėmimo vakarienė, duodu dešimt minučių. Einu patikrinti piemenėlio, laukiu, – jis mirktelėjo.

Kai jau apsisuko eiti, pagalvojo, kad be reikalo. Be reikalo mirktelėjo, be reikalo kvietė. Ir kaip ji pasakė: „Mes Lietuvoje“, lyg manytų, kad jis, Džeimis, nežino, kur ta Lietuva. Lyg jis nežino, kad tai – ne Afrika, ir, apskritai, lyg laikytų ją kokia nors trečios pasaulio šalies piliete. Na, ji tikrai ne iš čia. Ir tas egzotiškas akcentas.

Ji atsinešė vyno. Blankaus „Merlot“, bet ne to, kuriam „Tesco“ akcija. Šiek tiek brangesnio. Ji geria vyną – gerai, ne viską apie jį išmano – dar geriau, bus apie ką kalbėtis. Tikslas šiek tiek priartėjo. Svarbiausia nemirti per anksti, kad nereikėtų visko pradėti iš naujo.

Jis paliko ją ir vyną kambaryje – vynas pakvėpuos, ji turės progą pašniukštinėti, o pats įlindo į virtuvę. Patikrino apkepą, iki tobulo apskrudimo liko apie penkiolika minučių. Pravėrė langą.

Iš stalčiaus išsitraukė metalinę dėžutę nuo arbatos, atidarė, įkvėpė stipraus žolės tvaiko. Iš spintelės išėmė bongą. Pasirengė porciją, spragtelėjo žiebtuvėliu ir įkvėpė. Trys kartai. Pojūčiai paaštrėjo. Pajuto nenumaldomą norą paklausyti muzikos. Nusišypsojęs padėjo bongą į spintelę. Ach, koks geltonas. Geltonas submarinas, ir mes visi jame gyvename. Tararaa, tararara…

– Aš tau paleisiu kai ką tipiškai britiško.

– „Bitlus“?, – jis krūptelėjo. Iš jos veido matyti, kad žino, kad pažįsta jį kaip nuluptą, nors dar dorai nė nesišnekėjo. Ar ir ryte jos akys buvo tokios žalios? Žalios, kaip… Kaip…

– Ne. Klausyk.

Jo nuostabai ji dainuoja kartu: „Tuo metu, kai paimi mane už rankos, kai užsirašai mano numerį, tada, kai atneša gėrimus ir jie groja tavo mėgstamiausią dainą“.

– „Radiohead“, mano mėgstamiausi, – sako. Ir pakelia taurę prie lūpų. Jis jau buvo įpylęs, kaip tik tuo momentu, kai liepė dainos žodžiai.

Jis giliai įkvėpė, paėmė jos taurę ir priglaudė savo lūpas prie jos. Pasipriešinimo nesutiko, jos lūpos švelniai prasivėrė ir įleido jį. Džeimiui užėmė kvapą. Jis prisiminė sapną. Pažiūrėjo į jos plačiai atmerktas akis. Jos vandens spalvos. Ir tas jausmas, kad neišplauks.

– Einu patikrinsiu piemenėlį, – nusišypsojęs dingo už durų.

„Ieva“ tyliai pasakė pats sau. „Ieva“.

Jis negalėtų pasakyti, kuriuo momentu įklimpo. Ar tada, kai ji, nuleidusi akis pasakė: „Norėčiau, kad mes būtume nuogi. Lovoje“, ar tada, kai įkišusi šiltą savo ranką į jo kišenę juokėsi, einant pakrante per horizontalų lietų. O gal tada, kai paklaususi, ar jis nori vaikų, ir išgirdusi jo atsakymą tik ištarė: „Tu kažkaip mechaniškai galvoji apie žmones“.

Užtat kuo puikiausiai prisimena tą kartą, kai pirmą kartą mirė. Jie ėjo iš pabo, ji truputį svyravo, užtat kikeno įsikibusi jam į parankę. Jis pasakojo apie savo pirmąją meilę, apie tai, kaip šeštoje klasėje buvo įsimylėjęs mergaitę, kuri buvo panaši į princesę Lėją.

Ji nusišypsojo ir paklausė: „Lėją?“

– Na, iš „Žvaigždžių karų“.

– Aš nemačiau to filmo. Tuo metu kai pas mus jį rodė, man buvo neįdomus.

– O dieve! Tai tu nesupranti nieko apie gėrio ir blogio kovą, apie tai, kad kiekviename iš mūsų yra truputį šviesos ir tamsos. Jau nekalbu apie tai, kad jeigu tau kas nors pasakys: „Tegul galia būna su tavimi“, tu nežinosi, ką atsakyti!

Tada pridūrė:

– Negali likti gyventi šioje šalyje ir būti nemačius filmo, kurį matė visi. Čia kaip keliauti po nežinomą kraštą be žemėlapio!

– Aš neketinu čia likti gyventi.

Jam pasirodė, kad girdi muziką. Akimirkai pamanė, kad ant skelbimų stulpo priešais autobusų stotelę pamatys iškabintą plakatą su oranžiniu savo priešo siluetu ir jo vardo žymomis. „Nužudytas Žaliaakio kario“ skelbs užrašas po mažyte kaukole plakato viršuje. Bet ten kabėjo tik filmo reklama: Džordžas Klūnis po raudonu skėčiu paplūdimio fone.

Džeimis suėmė jos ranką.

– Ką šiandien žiūrėsim?

Jam patiko, kad ji juokėsi daug. Net tada, kai jis manė, kad juokelis tikrai bus nesuprantamas dėl „kultūrinių skirtumų“. Ne tiek jau jų ir daug, tų skirtumų. Jie abu mėgo tikrą kavą (Džeimis niekino tirpią kavą ir žmones, kurie ją geria ir rimtu veidu sako: „Negaliu rytais be kavos!“). Tiesa, ji plikė kavą juokingu būdu – tiesiai į puodelį. Išmaišius drumzlės pakildavo, o geriant prilipdavo prie lūpų. Laukinis įprotis.

Jie abu mėgo tikrą arbatą. Šiandien jis dar rado jos per Valetino dieną dovanotą arbatos sietelį su raudonu kaspinėliu – jame buvo ir arbatos. Užsiplikė. Labai skani, ji sakė – balta, nors jam atrodė žalia kaip ir kitos.

Jam nepatiko, kad ji žiūri filmus su subtitrais. „Jeigu aš noriu skaityti, atsiverčiu knygą“, – sakydavo jis. Subtitrai būtų buvę nieko užsienietiškuose filmuose (ne tiek jų daug ir rodo), bet ji norėdavo ir filmus anglų kalba žiūrėti su siubtitrais. Kas per nesąmonė! Pirmiau ekrane perskaitai: „Oi“, o tada koks nelaimėlis užkliūna už durų slenksčio.

Kartais jam būdavo baisu pagalvoti, kiek ji supranta iš to ką jis, Džeimis, šneka. Ir kiek nesupranta. Kai kvėpuodavo jai į sprandą ties plaukų linija (ten kvapas stipriausias), tai būdavo ne taip svarbu. Kai tylėdavo valgydami pusryčius, arba kai ji nei iš šio nei iš to nusijuokdavo, nors jis nebūdavo pasakęs nieko juokinga – svarbiau už viską gyvenime.

Kartą, pabudęs ryte rado ją sėdinčią ant lovos krašto ir vartančią paveikslus, kurie buvo suremti prie sienos. Jis nukabino juos, kai remontavo svetainę ir po to niekaip neprisiruošė pakabinti.

– Kas čia?, – ji parodė į vyro, stovinčio prie metalinių konstrukcijų su aukštai iškelta kaire ranka, nuotrauką.

– Mano senelis. Jis buvo vienas iš Tay geležinkelio tilto inžinierių.

– Tikrai? Pakabink.

– Reikės.

– Man kartais atrodo, kad tavo gyvenimas eina, kol tu stovi ir lauki.

Ji nepasakė, ko. Tą vakarą, sužaidęs partiją (miręs-prisikėlęs-miręs-prisikėlęs-miręs: trys kartai dėl sėkmės) pakabino visus paveikslus. Iš pradžių – tris. Išrikiavo į vieną eilę: kareivis, priklaupęs ant kelio, šautuvo buožė rodo viršun, kylantis lėktuvas, senelis. Dar liko Banksy reprodukcija – mergaitė su raudonu balionu. Reikia pagalvoti.

Užsikūrė bongą. Lėtai užsitraukė: vienas, du, trys. Aha, taip…

Ji iš karto atkreipė dėmesį į paveikslus.

– Pakabinai!

O tada susijuokė: „Kas čia?“ Ji rodė į mergaitę pakibusią palubėje.

– Na, ji juk kyla su balionėliu į viršų, ne?

Aišku, ji juokėsi. Tada jis jai uždavė galvosūkį: kas bendra tarp visų paveikslų. Buvo tikras, kad neatspės.

– Visuose kas nors krypsta į dangų.

Tada ji pradėjo kalbėti apie nuomą. Apie tai, kad vieta puiki, butas neblogas, bet nuoma aiškiai per didelė tokioms sąlygoms – šildymas tik elektra, nuolatos drėgna. Pasakojo, kaip jai reikia įsijungti karštą vandenį prieš dvi valandas, jei nori išsimaudyti vonioje, ir tai užtenka tik pusei vonios. Kaip reikia šildytis arbatinuką, kad išplautum indus. „Lietuvoje tik kaime yra tokios sąlygos, o čia – miesto centras!“

– Lietuvoje, Lietuvoje, Lietuvoje. Tai ką veiki čia?

Pykšt. Matyt, kad šį kartą bus pataikęs. Ji nukreipė akis į šoną ir pažiūrėjo kažkur į lubas. Nesiginčijo. Matyt pas juos vis dar gilus patriarchatas ir moterys neturi balso.

Kartą ji jam atnešė knygą. Su autoriaus autografu. Ten buvo parašyta: Džeimiui, rasi save 40 puslapyje. Skaitė ją visą šeštadienį, nes ji dirbo toje prakeiktoje skylėje, dvokiančioje šlapimu ir pelėsiais. Ir iš tiesų – apsakymas buvo apie Džeimį, kuris sugalvojo auginti marichuaną tamsiame kambaryje. Jis atsivertė viršelį ir dar kartą perskaitė autoriaus pavardę – nepažįstamas. Įdomu. Džeimis iš tiesų buvo sugalvojęs auginti žolę kambarėlyje šalia virtuvės. Net suskaičiavo, kiek kainuotų specialūs šviestuvai ir drėkintuvai. Tik niekaip neprisiruošė.

Kai ji parėjo, pavargus ir šlapia, truputį apgailėtina, jis prileido jai vonią vandens ir muilavo nugarą. Ji dėkinga dūsavo. Paskui, nei iš šio nei iš to parodė pirštu į kvailos auksinės spalvos ornamentus ant tamsiai raudonų vonios sienų: „Kas čia? Kaip Viktorijos laikų interjeras, per pusę sienos ornamentas.“

Jis nesuprato, ką ji norėjo pasakyti.

– Čia spermatozoidai. Nupiešė mergina, su kuria čia gyvenau.

Jos oda pašiurpo. „Užkliudei taikinį“, konstatavo mechninės moters balsas jo galvoje.

Vakare jie žaidė žaidimą, kuriame reikėjo iš užuominių atspėti, kas įvykdė nusikaltimą. Ji vairavo apgailėtinai (jis juokdamasis perimdavo pultelį, kai ji sudažydavo automobilį į gatvės žibintus), tačiau buvo neprilygstama, atspėjant klausimus, kas iš veikėjų meluoja, kas ne ir spręsdama visas užuominas.

Jis užsimanė su ja nukeliauti į Niujorką, pasėdėti pakrantėje Bruklino pusėje, žiūrint į dangoraižius. Nesijausti vienišas.

– Gal man atsikraustyti pas tave, – ji sušnibždėjo jam į ausį kitą rytą. Jis stipriai užsimerkė, gal ji pagalvos, kad dar miega?

– Tikrai to nori?, – išgirdo savo balsą.

Kitos dvi savaitės praėjo kaip sapne. Ji pranešė savo buto šeimininkui, jis vonios sienas nudažė mėlynai. Ji pradėjo neštis savo daiktus (daugiausia knygas), jis atlaisvino pusę savo spintos (vis tiek buvo pilna nenešiojamų drabužių). Ji pradėjo gaminti vegetarinius valgius, jis nupirko dėžę vyno su specialiu gidu, prie kokio valgio ką gerti.

Kartą, šviečiant saulei, ji pasiūlė pasivaikščioti. Jis buvo įpusėjęs ataką, todėl nė neišgirdo. Tada ji kantriai atsisėdo šalia ir laukė. Kol sutemo. Tada beliko žiūrėti filmą.

Kitą rytą, ieškodamas savo kojinių, atsidarė stalčių ir jame rado jos apatinius. Koks žmogus pradeda kraustytis persinešdamas savo apatinius?! Greičiausiai dar vienas keistas lietuviškas įprotis. Atsidaręs šaldytuvą rado jame dešros. Viskas ja buvo prasmirdę. Kas per šūdas! Nusikeikęs išmetė dešrą į šiukšlių kibirą.

– Ką manai apie Arabų pavasarį?

– Arabų ką?

– Oi, nesakyk, ir apie šitą nežinai.

– Aišku, kad žinau.

Meluoja, meluoja. Jis negali pakęsti tos šypsenos, panašios į „paprastučių“ – jie nieko nesupranta, bet linkčioja ir sako taip, pone, aš žinau, pone. Tame ir esmė, kad nežinai.

Penktadienio vakarą jiems valgant vakarienę Džeimis išgirdo savo žodžius:

– Nenoriu, kad čia atsikraustytum.

– Ką?

– Nenoriu, kad čia atsikraustytum. Žinau, kad tu atiduodi butą pirmadienį, atleisk. Bet aš negaliu. Aš vis dar negaliu pamiršti Saros, – nė pats nesuprato, prie ko čia Sara. Saros jo atmintyje nebuvo nuo tos dienos, kai ji permiegojo su jo geriausiu draugu jų lovoje.

Galų gale, o gal ir tos kalės kaltė. Jis nesuprato, kodėl, bet tai pasakius, kvėpuoti pasidarė lengviau.

Ji neverkė. Atsistojo, nuėjo į miegamąjį, pasiėmė savo dėžės, kurios dar buvo neišpakuotos, išstūmė į koridorių. Tada išsitraukė lagaminą ir susikrovė likusius daiktus. Knygas sudėjo į tvarkingą krūvelę už durų. Užsineš vėliau.

Jis jai padėjo. Atsisveikinant pabučiavo į skruostą:

– Pasimatysim vėliau.

– O kam?

Tą vakarą įsijungė „Mūšio lauką“. Pasigirdus pažįstamai muzikai ir įsakymams, suprato, kad kovos peizažas nebeįkvepia. Nuėjo į nustatymus ir pasirinko kitą vietą: mūšis vyksta Paryžiuje, dar viename mieste, kurį, jame nebuvęs, pažįsta sugriuvusį. „Surask taikinį“, paliepė balsas. Būtinai.

Ji vis tiek neketino čia pasilikti, pagalvojo prieš užmigdamas.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s