KIltų nuoma

Iš arti

– Kodėl čia atvažiavai? – Anabelė šiandien nusiteikusi paplepėti.

– Norėjau pažiūrėti, ką reiškia gyventi kitoje šalyje.

– Aišku. Ar tau čia patinka?

– Taip.

– Gerai. O kas patinka?

– Nežinau.

– Kaip manai, ar čia liksi?

Suskamba telefonas. „Anabelės kiltai, kuo galiu padėti?“, – ji pakelia ragelį, aš išgelbėta nuo atsakymo. Nemėgstu sunkių klausimų, jie skirti blogoms dienoms. Šiandien – ne tokia. Penktadienis. Nors rytoj dirbu, savaitgalio nuotaika tvyro ore.

Skimbteli varpelis, atsidaro durys, turime klientą.

– Kuo galiu jums padėti?

– Na, man reikia kilto. Rytoj mano vestuvės.

Jis žiūri į mane lyg tikrindamas.

– Tai… jūs pamiršot?

– Cha! Geras pokštas. Nepamiršau, bet maniau, kad turiu savo. Turėjau, tikrai! Bet negaliu jo rasti.

Nusišypsau, ir apjuosiu vaikino liemenį geltona juostele. Vienoje jos pusėje – coliai, kitoje – centimetrai.

– Jūsų dydis trisdešimt šeštas, sere, – sakau.

Jis žiūri į mane, tada – žemyn į skaičius.

Jings, – sako, – o buvo trisdešimtas!

Staiga pasidaro sunku kvėpuoti. Nosies galiuku jaučiu šiltą drėgną odą, burnoje – alaus, kurį gėriau ne aš, skonis. Paskutinis vakaras su Džeimiu nežadėjo nieko gero. Pirma buvau apkaltinta, kad vynu aplaisčiau jo naujas kelniūkštes (taip man skamba jų škotiškas „breeks“), tada išgirdau, kad jis nenori. Ko? Kažko. Kad atsikraustyčiau, kad kartu gyventume, kad dalintumėmės naktimis, rytais ir vakarais.

Aš jį pamiršau. Tiesą sakant, mokiausi jį pamiršti nuo pat pradžių – negalėjau įsivaizduoti, kad kartu turėsim vaikų, važiuosim atostogauti, kad parsivešiu jį namo ir pasodinsiu už Kūčių stalo. Tai buvo prieš porą mėnesių. Jau nebeatsisuku gatvėje pasižiūrėti į vyro, su kuriuo ką tik prasilenkėm, nugarą, pamiršau Džeimio laiptinės durų kodą. Kalba turi savo būdų atrakinti atmintį. Vienas „džings“ ir aš – praeityje.

Surandu kiltą rytojaus jaunikiui. Išmatuoju jo krūtinę ir kaklą, parenku švarką ir marškinius. Jis klusniai stovi, nuleidęs ilgas tiesias blakstienas. Atrodo toks trapus. Sakau, jei norit pasiimti viską šiandien, turėsit valandą palaukti, kol išvalysiu. No problem, jis pabus pube, kitapus gatvės. Čia, matyt, informacija man, kad galėčiau užeiti jį pakviesti, jei kartais suspėčiau anksčiau.

– Kas per žmonės, – Anabelė pradeda vos užsivėrus durims. Ji užverčia akis ir demonstratyviai atsidūsta.

– Ar tu įsivaizduoji, kad imtum ieškoti suknelės vestuvių išvakarėse?

Neįsivaizduoju, bet nieko nesakau. Jai nereikia mano nuomonės. Anabelei nepatinka sutrikę žmonės, tokie, kurie nežino, kur eina ir ką daro. Jie gyvena namuose be užuolaidų ir maistą perka Frozen Foods. Anabelė į jų gyvenimus žvelgia iš patogaus Moriso fotelio.

Aš tik spėlioju.

– Lažinuosi, jis negauna algos, bet turi keturis vaikigalius, – ji žino.

Susirenku drabužius ir leidžiuosi žemyn jų valyti. Ryt vestuvės. Išskleidžiu kiltą ant lyginimo lentos, garintuvu perbraukiu priekį, paskui – klostes, vieną po kitos. Galvoju apie blakstienų šešėlį ant vaikino skruostų. Tikiuosi, kad jis bus laimingas. Kad aš būsiu laiminga.

– Išeinu, mano berniukas vedasi mane vakarienės, – Anabelė paduoda man nuomos raktus, – išjunk elektrą, nepamiršk nuleisti žaliuzių.

– Gerai.

– Pirmadienį nevėluok. Gero savaitgalio!

– Ačiū, ir jums.

Kai išeinu penktą, dar šviesu. Visą dieną lijo, bet dabar šviečia saulė. Oras kvepia, lapai ir žolė ryškiai žali, šlapi šaligatviai spindi geltonai. Pasaulis nupraustas ir šviežias.

Šeštadienio vakaras. Tepami maži sumuštinukai, orkaitėje kepa mėsos gabalas. Ant stalo blizga įrankiai, dėliojamos taurės. Atkemšamas vynas, uždegamos žvakės. Kiek vėliau, kituose namuose merginos ruošis out. Esu mačiusi jas tirtančias naktyje atviromis basutėmis ir giliomis iškirptėmis, trumpomis suknelėmis ir visada nuogomis kojomis.

Pakeliui namo, parduotuvėje ant kampo nusiperku butelį vyno. Žinau tą rūšį, jo skonis aštrokas, o vos juntami burbuliukai kutena gerklę. Išėjusi pro duris, kitoje gatvės pusėje, viešbučio duryse matau vyriškį su kiltu. Iš pradžių atpažįstu kiltą, po to – vyriškį. Jis užsakė tamsiai mėlynai ir žaliai languotą Black Watch visiems savo svečiams. Matavimai vyko prieš pusmetį, bet aš juos prisimenu – jų kiltus, dydžius, pavardes.

– Labas, – mojuoja ponas Kempbelas iš kitapus gatvės.

Pereinu gatvę, palipu porą laiptelių iki jo.

– Sveiki, – sakau, – gerai atrodot.

Nemeluoju. Ponas Kempbelas turi tinkamą figūrą kiltui – kojos raumeningos, užpakalis tvirtas, klostės dailiai gula. Kiltas jam per ilgas, jis, kaip ir dauguma čia, neaukštas.

– Užeik į viršų, ten pilna maisto. Pamatysi kitus vyrukus.

– Visi atrodo nerealiai, – ponui Kempbelui pritaria jo naujoji žmona, pasirodžiusi tarpduryje.

Jis apkabina ją per liemenį ir mirkteli man:

– Argi ne gražuolė?

– Gražuolė, – sutinku.

Į pobūvį neinu. Būtų įdomu sudalyvauti škotiškose vestuvėse, bet šiam vakarui turiu planų.

Namie įsijungiu kompiuterį ir peržiūriu savo kontaktus. Puiku, draugės laukia. Įsipilu vyno, paskambinu. Po pusvalandžio vaizdas ekrane sustingsta. Ryšys šioje šalyje nepalyginamai prastesnis nei namie. Išjungiu pokalbių programą, perkraunu kompiuterį. Pažvelgiu pro langą. Name priešais – vakarėlis. Žmonės rūko balkone, juokauja kalba, kurią suprantu tik pusiau.

Vaizdas mano ekrane atgyja. „Į sveikatą“, sakau, susidauždama su draugėmis. Žmonės iš balkono priešais žiūri į mane. Mes juokiamės. Rytoj – sekmadienis, gurkšteliu dar vyno.

Pabundu skaudančia galva. Už lango dangus pilkas, saulė slepiasi po stora debesų antklode. Palendu po savąja ir aš, kad negirdėčiau vėjo. Apgailėtini viengubi stiklai nesaugo nuo škotiško oro, o tarpeliai svetingai įsileidžia jį vidun. Vėl užmiegu, pabundu gerokai po vidurdienio. Kai pagaliau nušliaužiu iki lango, matau vidury upės atsiradusias siauras smėlio saleles. Lietus liovėsi, potvynis atslūgo.

Tay vanduo nuslūgsta dukart per parą. Lyg ji kvėpuotų (kad ir kiek Džeimis bandė įrodyti priešingai, man vis tiek atrodo, kad ši upė – ne kas kita, kaip jūros įterpinys, lyg žemė būtų įplyšusi ir įsileidusi ją vidun). Baltijos kvėpuojant neprisimenu. Matyt, vis dar nedrįsta.

Gurkšteliu vandens, tikiuosi, kad jis išplaus nuovargį. Norėčiau atsigulti ant smėlio ir leisti saulei kaitinti odą. Iš pradžių pabandyčiau ką nors skaityti, bet tingulys mane galiausiai priveiktų, todėl tik užsimerkčiau ir klausyčiausi. Kaip ošia bangos. Kaip žaidžia vaikai. Kaip gurgžda smėlis po praeivių kojomis. Kaip dunksi mano širdis, į ritmą bangoms. Ir uostyčiau. Savo sūrią odą, vėją, rankšluosčio plaušelius, kuriuose įsigėręs minkštiklio, praėjusių vasarų ir vakarykščio prakaito kvapas.

Apsirengiu neperpučiamą striukę, apsiaunu kalnų batais. Nusileidžiu iki upės, paeinu krantine link botanikos sodo ir perlipu apsauginį barjerą. Upė toli, plati kranto juosta apklota dumbliais ir sąnašomis. (Kas man sakė, kad iš jūržolių galima virti uogienę?) Tolėliau ant smėlio, užkloto plonyčiu vandens sluoksniu, vaikšto žuvėdros. Atrodo, lyg jos kybotų ore.

Štai, dėl ko atėjau – ant nuogų smėlio nugarų upėje guli ruoniai. Ant didesnės salelės trise aptarinėja pas ką valgys sekmadienio vakarienę. Kiek į kairę nuo jų – smėlio juostelė, ant kurios kaip tik telpa vienas ruonis. Išsitraukiu fotoaparatą ir nutaikau į individualistą. Lyg pajutęs dėmesį jis išsilenkia lanku ir pradeda suptis – pirmyn-atgal, pirmyn-atgal. Žaidžia. Pritraukiu jo ūsuotą snukutį. Klik klik.

Einu krantu toliau, tyrinėdama. Kartkartėmis sustoju ir nufotografuoju gyvenimo aukštupyje įrodymus.

Galėčiau eiti ir eiti, vanduo mane tarsi užhipnotizavo, nuovargio neliko, bet suku atgal, tuoj ims temti. Pakeliui namo užsuku į prekybos centrą palei upę. Paimu stiklainėlį saulėje džiovintų pomidorų ir šaldytų krevečių. Išsivirsiu spagečių, vyno padažui liko nuo vakar.

– Prašau love, – sako pardavėjas. Jo oda ruda, įpratusi švytėti saulėje, o „l“ minkšta ir smaili, kaip žodyje „lik“.

– Ačiū, – sakau, ir nustembu dėl savo balso. Jis prikimęs ir girgžda. Šiandien su niekuo nekalbėjau.

Namuose perkeliu nuotraukas į kompiuterį ir peržiūriu: surūdijusi arbatos skardinė, dumblinas virvės galiukas, gelbėjimosi ratas, dviratininko šalmas ir, galiausiai, besišypsantis ruonio veidas. Katalogą pavadinu 13/5/2012 ir einu gaminti maisto.

Šįvakar eisiu į vakarėlį. Tikrą vakarėlį, tokį kaip namuose – Siuzė, mergina iš choro, visus pakvietė į savo 25-ąjį gimtadienį. Ne ideali diena man, nes ryt dirbu, bet man nesvarbu, tikrai ištversiu vieną sunkesnę dieną. Apsirengiu juodą megztą suknelę, kurią radau labdaros parduotuvėje ir įdėmiai apžiūrinėju save veidrodyje. Suknelė trumpesnė nei aš paprastai dėviu, jos trijų ketvirčių ilgio rankovės pūstos, o sijonas – retesnio mezgimo, kaip tinklas. Po apačia – juodas pasijonis. Nei nuoga, nei apsirengus, prisimenu, bet atrodau gražiai pati sau. Be to, suknelė kainavo tik keturis svarus. Nepasakytum.

Neįsivaizduoju, ką žmonės čia dovanoja vienas kitam gimtadienio proga. Bandžiau paklausti Anabelės, bet ji sakė, kad pas juos šeimoje dovanas vieni kitiems dovanojasi tik per Kalėdas. Gimtadienio proga jie tiesiog eina kur skaniai pavakarieniauti. Siuzės nepažįstu, tad nupirkau butelį vyno ir orchidėją. Tikiuosi, jai patiks.

Iki Siuzės einu pėsčiomis, ji gyvena centre, ne taip toli. Ilgoje eilėje sublokuotų Viktorijos stiliaus namų, jos vienintelis – su erkeriais, bay windows. Man visada atrodė, kad dideli langai yra ypatingos prabangos ženklas. Net jei tai būtų du langai, susieinantys kampu sovietinės statybos name. Butas, kuriame gyvenu dabar, turi langų įlanką, joje stovi mano stalas. Kai valgau ar rašau prieš akis matau upę.

Prie laiptinės durų paspaudžiu „F“ ir laukiu, kol atrakinamų durų signalas praneš, jog esu laukiama. Žiūriu į viršų. Viename bute pro pravirus langus sklinda šurmulys ir girdisi muzika. Tyčia šiek tiek vėluoju, kad nesusilaukčiau per daug dėmesio. Kai įeinu, vakarėlyje iš viso yra penki žmonės.

Paduodu gėlę ir vyną Siuzei ir įsitaisau prie Sandros ir Džunės (jų nepažįstu, bet mus supažindina). Siuzė atidaro mano vyną, pastato priešais mane kartu su taure ir įsitaiso ant kitos sofos tarp Freizerio ir Džeimso. Šiek tiek palaukiu, tada įsipilu sau vyno.

– Iš kur tu? – klausia Sandra, man iš dešinės.

Ji kalba sodriu, žemu altu – balsu, kokį aš visada norėjau turėti. Jei kalbėčiau altu, mano gyvenimas būtų kur kas geresnis, aš žinočiau, ko noriu, ir kokia visa ko prasmė, o žmonės klausytųsi, iš tikro klausytųsi, ką noriu pasakyti. Pirmą kartą savo balsą iš šalies išgirdau, kai mūsų mokykloje lankėsi radijo žurnalistė, kuri ėmė interviu iš gabių vaikų. Kai išgirdau tą laidą – pašiurpau. Mano balsas buvo plonas ir liūdnas, kaip mirštančios gulbės giesmė. Tai buvo pirmas ir paskutinis kartas kai kalbėjau per radiją.

– Iš Lietuvos, – atsakau Sandrai.

– Nuostabu, – sako Džun, sėdinti toliau. Ji įsideda į burną traškutį. Jos nagai rožiniai, priderinti prie suknelės, o iškirptė tokia gili, kad nejučiomis traukia akis.

Sučirškia domofonas ir Siuzė išeina į koridorių. Ji paspaudžia mygtuką ir atidaro laiptinės duris, kambaryje girdime laiptais lipančių žmonių balsus.

– Kažin kas čia, – sako Sandra Džunei.

– Jaučiu, Robis.

– Eik tu, taigi jie išsiskyrę.

– Išsiskyrę, bet draugauja.

– Tik draugai, ta prasme?

– Hm. Manau, ne tik.

– O dieve, – Sandra užverčia akis ir atsidūsta, – maniau, šitas jau praeitis.

– Jo, žinau. Kiekvieną savaitgalį jį matau mieste su kita.

Siuzė koridoriuje pradeda cypti – „O dieve, o dieve, aš tave nužudysiu!“ Tada įeina į kambarį užkaitusiais skruostais nešina penkiais balionais: „Siuze“ „Sveikinam“ „Pasenus“ „Tu“ „Ragana“. Rankoje ji laiko marshmallows maišelį. Žinau, kad lietuviškai jie kažkodėl vadinami zefyrais, bet šitie balti ir švelniai rausvi kvadratėliai tik vos vos juos primena. Zefyrams visada jaučiau kažką tarp meilės ir šleikštulio – dėl saldumo jų beveik neįmanoma valgyti, bet kai apie tai pagalvoju, skausmingai užsimanau atsikąsti ir pajusti švelnų minkštumą burnoje.

– Sveiki visi, čia Juenas ir Meri, – praneša Siuzė.

Vos nepaspringstu. Ko ko, bet pamatyti Anabelės sūnų čia visai nesitikėjau. Meri – prigludusia tamsiai mėlyna suknele, žvilgančiais plaukais, ryškiai apvedžiotomis akimis ir nepriekaištingai lygiu veidu. Žmonės, kurie sako, kad britės negražios tikriausiai lankosi tik apgailėtinos reputacijos pabuose.

– Kaip smagu čia tave sutikti, – Juenas klesteli šalia manęs.

Nusišypsau ir patampau plaukų sruogą, be reikalo man pritrūko kantrybės normaliai išsilyginti plaukus. Nuleidžiu akis ir pamatau, kad mano suknelė burbuliuota nuo dėvėjimo.

– Yv dirba pas mano mamą, – jis paaiškina Meri, kuri sėdi ant kitos sofos, kampu į mūsiškę, greta Freizerio.

Aš – Ieva, bet niekam tai nerūpi.

Siuzi atidaro zefyrų maišelį.

– Koks tu mielas, – pribėgusi prie Jueno ji pakšteli jam į skruostą, – juk žinai, kaip aš juos mėgstu!

– Kaip tau patinka darbas? – klausia Meri.

– Labai patinka, – beveik nemeluoju. Turėčiau sakyti, kaip kokią dieną. Kaip kokie klientai. Turėčiau sakyti, gerai, kad turiu darbą, nes nežinau, ką dar reikėtų čia veikti.

– Iš kur tu?

– Iš čia, – atsakau.

– Cha, cha, o ir tikrai tavo akcentas – beveik škotiškas, – įsiterpia Juenas ir pripildo mano taurę.

– Ei, ar tu žinai, kaip juos valgyti?, – sako Džun, griebdama maišelį iš Siuzės.

– Dieve, neturi galvoje TO?!, – Sandra įkiša ranką į maišelį ir ištraukia saują zefyriukų.

– Ahaaa, – Džun saujoje jau irgi keli marshmallows.

– Ech jūs, – Siuzė susigražina maišelį.

Tada jos pradeda dėti į burną zefyrus vieną po kito. Žaidimo esmė – pasakyti „Fluffy bunny“ burnoje turint kiek įmanoma daugiau zefyrų. Sandra įsideda vieną ir sako „Fluffy bunny“, Džun – du, Sandra – du, tada – tris. Džunė susikiša tris – „Fuffy buo..“, Sandra – keturis. Ji pradeda sakyti „Fuf, fuf…“, ir paspringsta juoku. Prisidengia burną, pro lūpų kamputį nutįsta rožinė seilė. Pajuntu šiltą lašelį tekštelint man ant kelio.

Jesus, – Juenas atsistoja, – Einu parūkyt.

Nusprendžiu, kad čia buvo skirta man ir išseku paskui. Pasiimu savo vyną. Mane truputį pykina.

Randu jį virtuvėje, kitoje koridoriaus pusėje. Jis pradaro langą, atsisėda ant palangės ir pasiūlo man cigaretę. Atsisakau.

Siuzės virtuvė kone didesnė už kambarį. Jei čia pjaustyčiau salotas, ir pjaustymo lenta, ir salotų dubuo tilptų vienas greta kito. Ir dar liktų vietos padažo dubenėliui ir prieskoniams. Aplink skrudintuvą pribirę duonos trupinių. Pačiame centre – milžiniška viryklė. Jos kaitlentės uždengtos masyviais, šonuose pritvirtintais metaliniais dangčiais, priekyje – keturios stačiakampės ertmės sunkiomis pieno spalvos emale padengtomis durimis. Orkaitės? Spintelės? Neturiu supratimo. Seifą primenantis agregatas panašus į krosnį, kokią turėjome kaime, kai močiutės sesuo ten dar gyveno. Viryklės paviršius padengtas plonu dulkių sluoksniu.

– Nesu tikra, kad mokėčiau naudotis šituo, – rodau Juenui į viryklę.

– Nesu tikras, kad Siuzė moka, – jis nusišypso. – „Aga“. Mano mama jai meldžiasi. Šitas butas Siuzės tėvų, paliko jai, kai išsikraustė šiauriau.

– „Aga“, – pakartoju. BBC, „Twinnings“, Jersey bulvės. Pavydžiu jiems istorijos, kuri tęsiasi. Neapjuodinta, nesugadinta, nenutraukta.

– Tai ar tau patinka dirbti pas mano mamą? Tik nemeluok, – Juenas žiūri tiesiai į mane.

– Na…

– Ach, štai kur jūs, – tarpduryje stovi Merė. – Tik nesakyk, kad rūkai! Juk susitarėm.

– Tik nesakyk, kad ištvėrei zefyrų žaidimą, – Juenas užgesina cigaretę, prieina prie Merės, apkabina ją ir pabučiuoja.

– Merė studijuoja mediciną, tai tiki, kad rūkymas kenkia.

Nusišypsau. Čia mano šansas pasakyti kažką protingo. Gal apie Froidą ir kompleksus. Apie tikėjimą mokslu, meną ir Šekspyrą.

– Grįžtam pas chebrytę, – Juenas mirkteli man, ir jie išeina.

Uždarau langą. Mano dovanota gėlė stovi prie kriauklės. Nuplėšiu pakuotę. Išpilu vyną ir pripildau taurę vandens. Palaistau gėlę ir pastatau ją ant palangės. Tikiuosi, jai čia patiks. Orchidėjos nelepios.

Išėjusi iš virtuvės pasuku į tualetą. Užsirakinu, atsisėdu ant klozeto dangčio. Ištempiu rankomis suknelės apačią ir žiūriu pro mezginį į baltas grindų plyteles. Tada pasilenkiu arčiau. Dar arčiau. Prisimenu, kaip vaikystėje žiūrėdavau į savo rankas. Artini vienos rankos pirštą prie kitos ir žiūri primerkus akis. Ateidavo toks momentas, kai atrodydavo, kad pirštai liečiasi, tuštuma tarp jų susiliejusi, bet iš tikrųjų prisilietimo dar nejauti.

Išėjusi iš tualeto pasiimu paltą, apsiaunu ir išeinu pro duris. Lipdama žemyn prasilenkiu su porele, skubančia į viršų.

– Robi, palauk, – mergina atsilieka per kelis laiptelius.

– Paskubėk, baby, tu tokia lėta, kad man jau darosi nuobodu.

Beveik norėčiau pasižiūrėti, kokį žaidimą jie atneš. Išeinu į lauką. Pusė devynių, nelyja. Jei eisiu sparčiau, gal spėsiu į vakarinį kino seansą šiuolaikinio meno centre. Ten visada rodo ką nors su subtitrais. Šiandien man praverstų užsieniečių kompanija.

4 mintys apie „Iš arti“

  1. Labai padėtų, jeigu sunumeruotumėte dalis 🙂 nes kai ieškojau google tai meta visas tris ir sunku žinoti kurią pirmą skaityti 🙂
    Šiaip, labai fainas tekstas, vietomis prasiveržia veikėjos šmaikštumas, o šiaip ji atrodo truputi pilka, truputi teisuolė.
    Linkėjimai 😉

    Patinka

    1. Sveiki, ačiū! Dėl numeravimo tai kol kas nežinau, kas eis pirma, tai ir yra taip, kaip yra😊 galvoju, kad Kiltų nuoma pradžioj, o paskui nžn… Linkėjimai Škotijai, jos visada ilgiuosi…

      Paspaudė "Patinka": 1 person

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s