KIltų nuoma

Laiškai

Dabar Marius dažnai prisimena tą dieną. Universiteto fojė susirinkę jie planavo vakarėlį – Ryčio išleistuves į Indiją. Rytis važiavo ne metams, net ne pusei – gal kokiems trims mėnesiams, bet išleistuvių, visi nusprendė, reikia. Susikrovę miegmaišius, gėrimus, užkandžius kursiokai laukė, kol susirinks visi. Plane – sodyba, pirtis, ežeras.

Pro šalį praėjo Ieva. Tada Marius nežinojo jos vardo – kursu vyresnė, ji lankė kažkokias paskaitas kartu (gal istorijos?), tik tiek.

– Ei, ką veiksi vakare?, – Rytis, matyt, Ievą pažinojo.

– Nežinau, o ką?

– Švenčiam mano išleistuves. Išvažiuoju į Indiją, ką žinai, gal negrįšiu?

Ji sutiko kone iškart. Marius prisimena pagalvojęs, kad įdomu, kokius dar sprendimus ji yra priėmusi spontaniškai.

Dar iš to vakaro jis prisimena daug alkoholio, pokalbius apie gyvenimo prasmę ir tą vieną momentą, kai, važiuodami į priekį, jie sėdėjo penkiese ant galinės Ryčio mėlyno golfo sėdynės. Ieva ant kelių laikė baltos mišrainės bliūdą, ir tyliai niūniavo pagal radijuje skambančią melodiją.

Mariaus atmintyje tas vakaras – tarsi koks riboženklis. Stačiakampė lenta, žodžiai „Studijų metai“ perbraukti raudonai. Vos už kelių metų – įvažiavimas į naują teritoriją „Gyvenimas“. Maždaug tada jis įsidarbino bare. Manė – laikinai.

Kai sutiko Ievą prieš kiek daugiau nei pusmetį Laisvės alėjoje, jis turėjo pagalvoti, kur ją matė. Jos žalios akys priminė konservuotus žirnelius, taip jaukiai. Kai pasakė „labas“, jį aplankė dejavu – taip jau yra buvę.

Dabar Ieva gyvena Škotijoje. Su anglų kalba, kurią, pasirodo, studijavo universitete, nieko nedirba. Sakė, tik išvažiavusi suprato, kad niekada nekalbės ir nerašys taip, kaip gimtakalbiai. (Mariui toks terminas apie škotus pasirodė juokingas. Kai jie atvažiuoja į Kauną žiūrėti futbolo ir bando „Liūte ir avelėj“ užsisakyti alaus, Marius tik iš trečio karto supranta, ko jie nori.) Sakė, jau palaidojusi viltis įsidarbinti leidykloje JūKei, ar panašiai, bet po penkerių metų jaučiasi nei čia, nei ten.

Jie susitiko priešpaskutinę jos dieną Kaune. Rytoj – skrydis. Sakė, sunku ištrūkti, nes rugsėjį jos darbe koks tai hai syzon.

– Tai gal einam kavos?, – pasakė ir pats nustebo.

– Bet mes nelabai pažįstami, ar ne?, – ji nusišypsojo, – einam.

Jis prisiminė, kaip tada, pakeliui į paskaitas pakviesta į vakarėlį, ji trumpam pažiūrėjo į lubas. Tada – pro stiklines duris į kitą gatvės pusę (ten anksčiau buvo visai neblogas baras per kelis aukštus, dabar jie kažką stato). Dabar taip pat žiūri į jį.

Nužingsniavo kartu iki senamiesčio. Praeidama pro centrinį knygyną, Ieva užvertė galvą į viršų ir papasakojo, kad tik prieš porą metų, irgi taip pat parvažiavusi namo, ji pastebėjo, kaip tas pastatas atrodo virš vitrinų. Ir nustebo – jai priminė didmiesčius, o Kauno tokiu niekada nelaikė.

Marius mėgsta žiūrėti į namus virš vitrinų. Pavyzdžiui, ant kampo priešais savivaldybę – pastatą darkantis stiklinis kubas, bet jame, esant gražiam orui, atsispindi dangus ir debesys. Griūvantys Laisvės alėjos balkonai, veidai, išnyrantys iš fasadų, tulpės ir tautiniai raštai. Nežiūrėtum tyčia, niekaip nepamatytum.

– Mieste, kuriame dabar gyvenu, labai daug apleistų pastatų. Gamyklų, buvusių parduotuvių. Man atrodo liūdnai, lyg kažko trūksta, kad miestas gyventų.

– Ar tu keliavai? Sako, Škotija graži.

– Šiek tiek, gal mažai. Atvažiuok, aprodysiu.

Čia turbūt tas vadinamasis britiškas mandagumas. Įdomu, ką pasakytų, jei jis taip, iš tikro, imtų ir atvažiuotų.

Išgėrė po du puodelius kavos. Kalbėtis buvo lengva. Nors nebuvo kursiokai, turėjo daug bendrų prisiminimų – juokavo apie dėstytojus, prisiminė universiteto erdves ir laiką po paskaitų. Pasirodė, kad net ir užaugo gretimuose kiemuose, bet sugebėjo nesusitikti. Atsisveikindami draugiškai apsikabino.

– Jei nori, gali man parašyti, – ji užrašė kažką ant popierėlio ir padavė jam.

– Aišku.

Tik jai nuėjus išlankstė popierėlį. Ten buvo ir namų adresas. Step row. Turbūt ji nejuokavo, tai – kvietimas atvažiuoti. Lapelį įsikišo į džinsų kišenę, o po kurio laiko jį, kartu su džinsais, išskalbė. Neliko nei telefono numerio, nei elektroninio pašto adreso, tik ta Žingsnių gatvelė. Sulenkė lapelį pusiau ir įsikišo į piniginę.

Dabar jau tiksliai neprisimena, kaip atsitiko, kad pradėjo jai siųsti atvirlaiškius. Tiesiog, kartą pašte tarp pirties kepurių, vilnonių kojinių ir šampūnų įsiterpusiame atvirukų stove pastebėjo Soboro, apsimetančio Tadž Mahalu, nuotrauką. „Tai mano miestas – nesvarbu, kur būčiau“, skelbė užrašas. Išsitraukęs piniginę sumokėti už atviruką, banknotų skyrelyje užtiko sulankstytą popierėlį su Ievos adresu. Tuo pačiu nusipirko ir keturis pašto ženklus. Jam patiko simetrija.

Popierinį laišką buvo siuntęs vaikystėje, kai susirašinėjo su choro kelionėje sutiktu vokiečiu. Senokai. Ką rašė tame atviruke Ievai, neprisimena. Greičiausiai kažką panašaus į ištęstinį „Labas, kaip gyveni“, bet be „Kaip gyveni“ dalies, savo adreso nenurodė. Buvo rugsėjo pabaiga.

Spalį „Liūtas ir avelė“ atidarė naują vietą Vilniuje, ir jo paprašė padirbėti mėnesį ten, kol naujas kolektyvas įsivažiuos. Baras įsikūrė Užupyje. Vieta maža, vos šeši staliukai, alaus rūšių – gerokai daugiau. Paprasti mediniai stalai ir baro kėdės, protingai išnaudota keliolikos kvadratinių metrų erdvė, langai atidengiantys vaizdą į aikštę, ir žmonės, atėję vieni į kitus pasižiūrėti. Sienos pasipuošė vietinių lankytojų grafikos darbais, atsirado nuolatinių klientų. Jau antrą savaitę jis suprato, kad baras gyvuos, galbūt ilgiau nei bet kuri kita vieta toje pačioje gatvėje.

Tą trečiadienį „Avelėje“ buvo ramu. Lietingas tamsus vakaras nežadėjo prapliupti netikėtų lankytojų srautu. Išsišluostęs stiklines, apsitvarkęs darbo vietą Marius skaitė „Moteris“. Bukovskio romanai jam atrodė tinkama literatūra barmenui. Tiesa, kai perskaitęs trečią, nusprendė pasidomėti autoriumi, vaizdo įrašai jam nepatiko, girtų intelektualų prisižiūri darbe. Gali būti, kad tuo metu tiesiog nebuvo nuotaikos. Tad į „Moteris“ jis jau žiūrėjo atsargiai. Gal tai bus paskutinis, nusprendė. Beverčiant puslapį, pro duris įėjo lankytojas.

– Man kaip visada, – ištarė atsisėdęs.

Dailininkas, gyvenantis už kampo, vos už dviejų namų. O gal ne gyvenantis, dirbantis. Marius nesistengė prisiminti per daug, pokalbiui palaikyti pakanka bazinės informacijos: ką veikia, ką myli ir ką mėgsta gerti.

– Žiūrėk, – išgėręs pusę bokalo šviesaus alaus, dailininkas Mariui parodė nuotrauką.

– Mano žmona, – paaiškino, – artėja mūsų sutuoktuvių metinės, šiandien baigiau jos portretą. Ji man padavė šitą nuotrauką, sako, nupiešk mane kaip čia, tokia aš sau gražiausia. Šitą nuotrauką dariau Nidoje, kai mūsų sūnui buvo dveji metukai. Kitąmet jis baigia studijas Londone.

– Ar pavyko?

– Aišku, geriausias mano portretas, – dailininkas gurkštelėjo alaus ir pastūmė per barą savo telefoną.

Nufotografuotame paveiksle – žilaplaukių žmonių pora. Moteris stovėjo atsirėmusi į savo vyro petį. Graži, kaip nuotraukoje.

– Labai gražu, – Marius – ne meno kritikas, barmenas. Menų studijos, jei ir leidžia žodžiui „gražu“ suteikti svorį, to daryti neįpareigoja.

Jis pažiūrėjo pro langą – angelo sparnai atrodė truputį liūdni. Laikas Vilniuje ėjo į pabaigą.

– Tu manai, ji supyks, kad pasendinau?

Tą vakarą eidamas namo jis galvojo apie senatvę. Taip abstrakčiai galvojo, pramaišiui su eilių fragmentais (Milošo laiptais užlipo kaip sapne), lydimas auksinės Mergelės Marijos ramaus žvilgsnio. Už Aušros vartų, kildamas gatve aukštyn, jis mintyse sudėliojo tekstą.

„Įdomu, ar, kai mes vėl susitiksim, tu galvosi, kad esu kažkiek sekundžių, minučių, valandų ir dienų senesnis? Kažin, ar tai ką nors reikš – tau ar man. Kai prisimenu save septynerių, man atrodo, kad aš buvau toks pats kaip dabar. Tik tiek, kad negalėjau pasiekti šalikų ir kepurių aukštutinėje spintos lentynoje. Nesušalk ten.“

Galvoje skambėjo šiek tiek geriau, nei kitą dieną, kai tekstą užrašė ant atviruko, pristatančio kažkurį iš Užupio verslų; užklijavo antrą pašto ženklą. Kai atėjo Matas – vaikinukas, kuris „Avelėje“ dirbs nuolatos, Marius užkopė iki pašto dėžutės Krivių gatvėje. Įmetęs į ją atvirlaiškį jautėsi lyg atlikęs didelį darbą. Prisiminė Bukovskio Činaskį ir jo nuolatinius siuntinius leidėjams.

Po savaitės grįžęs į Kauną pradėjo ieškotis normalaus darbo. Ne ieškotis, o tiesiog žvalgytis. Jeigu taip galima pavadinti žiūrėjimą į žmones ir galvojimą apie tai, ar jis būtų laimingas dirbdamas tai, ką dirba jie. Na, dar kalbėjimąsi. Po truputį, atsargiai, lyg pilant į stiklinę stipriai putojantį alų.

Negalėjo pasakyti, kad darbas bare jam nepatiko. Marius mėgo žmones, o žmonės mėgo jį. Be to, pokalbiui palaikyti jam nereikėjo dėti didelių pastangų, dažniausiai tie, kurie atsisėda prie baro priešais barmeną jau yra nusiteikę kalbėtis. Nežinia kodėl, bet dažniausiai jie ir turi ką pasakyti.

Lapkričio pabaigoje peržengė ribą, kurią buvo pats sau užsibrėžęs – užmezgė santykius su kliente. Kai ji pirmą kartą atėjo į barą, jam pasirodė šalta ir negraži. Kažkas – gal stambios rankos, didoka nosis ir mažos akys, nervinga kalbos maniera, kai užsakinėjo gėrimus sau ir savo draugui – jį atgrasė. Tada Marius pagalvojo, kad tikriausiai mergina – jo bendraamžė (jos partneris pasirodė bent dvidešimt metų vyresnis), bet atrodė lyg būtų iš kito pasaulio, kuris lygus ir blizgantis kaip juodas marmuras.

Todėl, kai kitą kartą atėjusi ji atsisėdo prie baro su aiškia intencija pabendrauti su juo, Marius nustebo.

– Čia stengėtės atkartoti Kauno modernizmą?, – paklausė, abstrakčiai rodydama į baro gilumą.

– Turbūt idėja tokia, tik įgyvendinimas netobulas.

– O kas būtų tobula?, – ji gurkštelėjo iš savo stiklo ir įsižiūrėjo jam į akis, tada – į rankas, pasekė pečių liniją.

Prie baro tolėliau atsisėdo kitas klientas, Marius apsidžiaugė išvengęs slidaus pokalbio, vedančio į tamsius užkaborius, kurių nebuvo pasirengęs aplankyti. Tą vakarą ji išėjo po pirmo gėrimo.

Po poros savaičių ji vėl pasirodė. Atsisėdo prie baro, užsisakė džino su toniku (su agurku, prašyčiau) ir ištiesė jam ranką:

– Kornelija.

Mintyse iškilo kukurūzo burbuolė apibarstyta druska, nuo jos laša ištirpęs sviestas. Paprastas, kone pašarinis augalas, tačiau kažkuo egzotiškas.

Buvo pavargusi, plaukai išsitaršę, paakiai patinę. Vilkėjo juodą palaidinę ir kelnes, ausyse – perlai. To vakaro šviesa, niūrus rudens laikas ir senamiesčio langas už jos nugaros suskirstytas stačiakampiais jam priminė flamandų paveikslus. Ji atrodė trapi, kone pažeidžiama. Kai pamatė jos pirštus, atsargiai čiuopiančius medinio servetėlių dėklo kampus, paklausė:

– O kas tau būtų tobula?

Kornelija buvo perfekcionistė. Niekada jos nematė apsilaupiusiais nagais, neskustomis kojomis, „ne tais“ apatiniais. Ji niekada nevėlavo į darbą (dirbo viešųjų ryšių agentūroje, bet Marius nesistengė sužinoti kurioje), suskambus telefonui atsiliepdavo po dviejų sekundžių.

Maždaug po mėnesio jis žinojo, ką ji valgo pusryčiams (košę kasdien, kiaušinius savaitgaliais), kada vakare geria arbatą ir kokia poza jai patogiausia miegoti. Taip pat sužinojo, kad jos bute negalima likti nakvoti ilgiau nei vieną naktį, ir kad žinutės „apie nieką“ – nuotraukos, iliustruojančios dienos nuotaiką bei mieli prisiminimai apie kartu praleistą laiką – ją nervino.

– Susitiksim, kai susitiksim, – atsakydavo paklausta. Ateidavo pas jį į barą porą kartų per savaitę, niekada – savaitgalį.

Tą vakarą ji išgėrė daugiau nei įprasta. Gal todėl Marius turėjo drąsos pasiūlyti nakvoti pas save. Jis gyveno vos keli žingsniai nuo „Liūto ir avelės“, neįtikėtinai pigiame bute pačioje senamiesčio širdyje. Su vieta automobiliui čia buvo prastai, tame pačiame kieme priešais esančiame name šaltu oru nakvodavo benamiai, bet jo butas buvo gražus ir tvarkingas. Tiesa, nedidelis.

– Tu šildaisi pats?, – nužvelgusi kampe sukrautus briketus, paklausė Kornelija.

Jis matė, kaip minutę pasvarsčiusi ji atsargiai nusiavė batus ir pasižvalgė šlepečių. Jis ištraukė storas vilnones kojines. Kažkodėl merginoms visada šąla kojos.

Marius paėmė keturias medžio plyteles, sustatė jas į tvarkingą kūgį – trys stati, vienas ant viršaus – ir atsargiai uždegė. Uždaręs dureles žiūrėjo, kaip jo jotulė ima skleisti šviesą ir šilumą.

– Malkos, kaip žmonės – po vieną nedega, – pasakė.

Ji nežymiai nusišypsojo.

– Gal duosi arbatos?, – paklausė ir atsargiai atsisėdo ant fotelio krašto.

Jis padarė arbatos į permatomą Ikea indą, tikriausiai skirtą šaltiems gėrimams, bet storo stiklo, todėl išlaikantį ir karštus. Įeidamas į kambarį užkliuvo už užsilenkusio kilimo kampo. Pro tarpą tarp užuolaidų sklido gatvės žibinto šviesa, skylanti į mažus šlapios šviesos burbuliukus ant lango. Iš senelio paveldėtas laikrodis skaičiavo minutes. Arbatžolės, suspaustos sietelyje, spalvino vandenį. Keista, kad earl grey skonis rudos spalvos. Dar niekada jo butas neatrodė toks tuščias.

Tą naktį beveik neužmigo. Kornelija, kaip visada, miegojo ant kairiojo šono, jos drabužiai (pilka, balta, juoda), tvarkingai sulankstyti ant vienintelės kėdės kambaryje. Jis klausėsi jos kvėpavimo, bijodamas paliesti ir prižadinti. Suprato, kad ši naktis – paskutinė kartu.

„Ar tau buvo kada taip, kad pažiūrėjusi į veidrodį nusprendei – jei ne dabar, tai kada? Ir… Nežinau, gal išvažiavai gyventi į kitą šalį? Arba, metei vaikiną? Arba, išėjai iš namų? Jaučiu, kad man dabar toks momentas. Jei ne dabar, tai kada? Bet… kas? Žiūrėjau į veidrodį šiandien. Atauginėja barzda. Galėčiau prisiekti, kad kairėje pusėje mačiau žilų plaukų.“

Adresą ant atvirlaiškio užrašė nebežiūrėdamas į popierėlį. DD1 KH4 – net pašto kodą atsiminė, nors beprasmės raidžių ir skaičių kombinacijos visada buvo jo silpnoji vieta. Atviruką parinko kalėdinį, tas sezonas jau čia pat.

„Liūtą ir avelę“ Marius paliko iškart po Naujųjų. Gavo projektų vadovo darbą reklamos agentūroje. Jam patiko, po mėnesio naujoje darbo vietoje jau jautėsi pakankamai drąsiai.

Tiesa, laikinumo jausmas išliko. Kas rytą, praeidamas pro „Liūtą ir avelę“, pagalvodavo, kad dirbti barmenu jam patiko labiau. Gal žmonės buvo įvairesni, o gal jis pats jautėsi labiau užtikrintas, kad paslauga, kurią suteikia, yra vertinga.

– Žiūrėk, šiandien negaliu su tavim eiti į susitikimą, – tą rytą jo bosas atrodė tikrai klaikiai. Užtinę paakiai, lakstančios akys ir sutrikusios, nerandančios vietos rankos. Įprastas vaizdas pirmadienį. Tik tiek, kad be tipinio kvapo. Ne pagirios, o kažkas blogesnio.

– Naujas klientas, dėl kainos sutarėm, tu pakalbėk apie idėjas, – tai pirmas kartas, kai klientas atiduodamas į Mariaus rankas.

– Taip, žinoma.

– Kažkoks kultūrinis projektas, europiniai pinigai, tau bus įdomu.

Susitikimui pasirinko kambarį, skirtą laisvalaikiui – vietoj įprasto stalo ir kėdžių laiptai su pagalvėlėmis, atsisėdus atsiveria vaizdas į judrią gatvę. Po minutės pro duris įėjo Rytis. Nedaug pasikeitęs nuo studijų metų. Tiksliau, nuo tada, kai grįžo iš Indijos visiškai kitas žmogus. Marius prisiminė pasakojimus apie Indijos traukinius, kur svetimi žmonės gali užmigti pasidėję galvą ant tavo peties, ir apie tai, kad toje visuomenėje nėra termino psichinė liga. Kažin, ar tai tiesa? Jis nebuvo iš tų žmonių, kuriuos traukia į egzotiškas, nešvarias ir labai skirtingos kultūros šalis. Rytis iš Indijos grįžo sulėtėjęs, lyg nuolatos puse smegenų medituotų.

– Sveikas. Pasirodo, su tavimi susitinku? – mėlynų akių žvilgsnis tiesus, barzda Ryčiui tiko.

– Aha. Šimtas metų, – nežino, kodėl taip pasakė. Žmonių, kurie kalba klišėmis, nemėgsta.

Kalbėtis apie darbus buvo ir keista, ir lengva. Studijų metais jie buvo išmokę suprasti vienas kitą iš pusės žodžio. Mariui tas pokalbis prie kavos priminė jų susitikimus pagerti alaus prieš egzaminus. Vienas būdavo paskaitęs vieną pusę temų, kitas – kitą. Begerdami vienas kitam ir pasipasakodavo egzamino medžiagą. Metodas veikė puikiai. Dabar Marius pagalvojo, kad nuo tada jis taip ir nebuvo sutikęs žmogaus, su kuriuo būtų šitaip lengva susikalbėti. Keista, kad jis tai pamiršo.

Sutarus dėl bendrų gairių ir kito susitikimo stojo trumpa tyla.

– Tai gal alaus kada?, – Mariui pavyko beveik natūraliai.

– Negaliu pažadėt, labai neturiu laiko.

Atsisveikindami vienas kitam paspaudė ranką; palaukęs keletą minučių, Marius taip pat išėjo į lauką. Kažkodėl trūko oro. Nusprendė nueiti į netoliese esantį prekybos centrą, nusipirkti užkandžių pietums. Kodėl jis nustojo bendrauti su Ryčiu? Jie nutolo – taip jis sakydavo tėvams ir bendriems pažįstamiems, kurie kartas nuo karto užklausdavo, ką veikia jo geriausias draugas. Nežinau, sakydavo, mes nebebendraujam.

Dabar jis prisiminė, kad vos tik grįžęs iš kelionės Rytis labai norėjo su juo susitikti. Jis skambindavo po kelis kartus per dieną, o susitikus vis pasakodavo tas pačias istorijas. Mažai klausinėjo, mažai klausėsi. Dabar Marius galvoja, kad draugui ten kažkas atsitiko. Tada – tiesiog nustojo kelti ragelį, neperskambindavo. Į žinutes atsakinėdavo lakoniškai. Po kurio laiko sutiko Rytį mieste su mergina ir jam palengvėjo. Viskas bus gerai.

Kai prisiminė tuos neatsakytus skambučius, kažkur krūtinėje sukrutėjo kirminas. Toks keistas jausmas, buvo jį pamiršęs – taip pat, kai mokytoja pagauna nusirašinėjant, ar kai meluoji neturėdamas aiškios priežasties. Tas jausmas nemaloniai šiltas. Ar tai gėda? Jei taip, suprato, kad vis rečiau ir rečiau ją jaučia. Ar tai reiškia, kad suaugo?

Prekybos centre užsuko į knygyną ir nusipirko porą atvirukų – viename dviratis prie juodų metalinių vartų su pikniko krepšiu mėlynai languotu audiniu, kitame – nespalvota tramvajaus nuotrauka. Nepanašu, kad Lietuvoj. Prie vieno iš atvirukų buvo ir vokas.

„Kai mirė mano senelis – su juo trejus metus gyvenome viename kambaryje, to turbūt nežinojai – aš dar ilgai girdėdavau koridoriuje jo šlepečių čežėjimą. Senelis buvo bjauraus būdo, bet aš su juo sutardavau. Į pabaigą, kai jau nieko neprisileisdavo, aš vienas galėjau nukirpti jam ūsus ir nagus.

Prisimenu, kartą į namus užėjo klasiokų, mes sėdėjome brolio kambaryje, o senelis ėjo į tualetą. Kai jis pradarė kambario duris, kvapą užuodžiau ne tik aš. Viena klasiokė užvertė akis ir užsispaudė nosį. Aš padariau tą patį.

Senelis mirė po poros dienų. Kai klausydavausi tų šlepečių čežėjimo už durų, negalėdamas užmigti, man labiausiai gėda būdavo dėl to karto. Ar tau buvo, kad jauteisi tokia išdavikė be galimybės atsiprašyti? Nedaug apie tave žinau, bet kodėl tu ten gyveni?“

Surašė tekstą ant dviejų atvirukų, sudėjo juos į voką, daug negalvodamas užrašė savo atgalinį adresą ir užklijavo paskutinį pašto ženklą.

Ėjo savaitės. Projektas su Ryčiu įsivažiavo. Kažkurią dieną Marius net pagalvojo, kad galbūt pavyks ištirpdyti tą šerkšną, kuris gaubė visus jų pokalbius. Kita vertus, dalykiniam bendravimui tai netrukdė.

Kovo pabaigoje, susirengęs mokėti mokesčius, patikrino pašto dėžutę. Tarp vandens ir energijos kvitų rado atviruką su skardžiu palei jūrą ir pilies griuvėsiais.

„Gavau tavo laiškus. Mano skrydis Kaune nusileidžia balandžio 15-tą, 11.30. Bus šeštadienis. Pasiimsi? Ieva“

Po parašu – telefono numeris ir elektroninio pašto adresas.

Po to: „P. s. Tuo adresu nebegyvenu.“

1 mintis apie „Laiškai“

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s