Kiltų nuoma

Vienas, du, trys, keturi, penki. Jie įvirsta vidun kvatodami, nuo jų skirtingų formų kūnų sklinda prakaito, alaus ir vyriškų kvepalų aromatas. Nedidelėje patalpoje ir jiems, ir jų kvapams ankšta. Vienas neatsargiai atsiremia į drabužių kabyklą ant ratukų kairėje, antras krūpteli petimi užkliudęs ant sienos kabantį manekeną, aprengtą Douglas kiltu su Prince Charlie švarkiuku ir varlyte. Savaitgalį vestuvės, jiems reikia kiltų.

– Kuo galėčiau padėti, ponai?, – Anabelė lėtai pakyla nuo savo kėdės patalpos gale. O tada sušunka garsiau: – Eva!, – ji nemoka ištarti mano vardo taisyklingai: „Ieva“.

Nėra reikalo šaukti – aš jau stovių viršuje laiptų, vedančių į rūsį. Užlipau išgirdusi, jog turime daugiau nei vieną klientą, matyt reikės pagalbos. Matau, kaip ji lėtai nusiima metrą nuo kaklo ir atsargiai už segtuvų pastumia prakąstą kietai virtą kiaušinį.

– Eva, gal paimtum šį vyriškį?

Mielai paimsiu bet kurį – vis šiokia tokia įvairovė. Juo labiau, kad gentleman, į kurį ji rodo pirštu, neblogas. Aukštas tamsiaplaukis rudomis akimis. Jo kilto dydis – 34 (nusprendžiu, kad tiek ir metų). Atsargiai pamatuoju krūtinę – 42. Mano mėgstamiausias vyriško švarko dydis. 40-ą dėvi jauni ir neaukšti vyrai, o 44-ą – stambūs ir raumeningi, kurių gabaritai mane gąsdina. Kai lovoje jie atsuka nugarą, jautiesi kaip palikta už miesto sienos.

Šitas vyras – tobulas. Rikiuoju jo dydžius stulpeliu žemyn greta draugų, viršuje užrašiusi vardą ir kiltą. Mr Marques. Jis dėvės Black Shadow – visiškai juodą fashion kiltą, kurio raštas nepriklauso jokiam klanui. Ponas Markesas užsienietis, jam tas pats. Jis šneka su akcentu. Mes jau turime šį tą bendro.

Norėčiau dar pamatuoti. Batai – 9 dydis. Nuobodu. Gal jam reikėtų marškinų? Taip! Atsargiai pamatuoju kaklą. Baigta. Pasisuku į kitą klientą.

Nusileidusi žemyn vis dar galvoju apie Mr Black Shadow. Įsivaizduoju, kaip liečiu jo pakaušį, o trumpai kirpti plaukai duria man į delną. Mano prisiminimuose jo galva tobulos formos, o profilis kaip graikų dievo. Nelabai žinau, kokie tie graikų dievai, bet jis man rodos tikrai panašus.

Užsisvajojusi paimu viršutinį kiltą nuo krūvos, suverstos ant nusmurgusio samanų spalvos fotelio, ir išskleidžiu jį ant lyginimo lentos. „Ar žinai, kaip jie dėvi kiltus?“ – šitą klausimą išgirdau pirmą dieną. Dabar jau žinau.

Vedžioju garinio lygintuvo galvutę aukštyn žemyn kilto klostėmis ir uodžiu žmogiškus nepažįstamųjų kvapus. Priekyje apie vidurį pamatau balkšvą dėmę. Tokiems atvejams turiu purškiklį su vandeniu ir muilu. Purškiu, patrinu šepetėliu. Atsargiai, kiltai brangūs. Lyginant iš išorinės pusės, garas išlaisvina civilizuoto pasaulio kvapus: viskis, cigarai, steikas, sriuba, eau de cologne. Taip kvepia žmonės, kurie linksminasi iš širdies.

Pabaigusi sulankstau, susegu ir užkabinu ant metalinės pakabos su spaustukais. Paėmusi maišelį su plastikiniais kubeliais, ant kurių užrašyti dydžiai, ieškau tinkamo. Thirty eigh, thirty eight kartoju mintyse. Ir pasitaisau: „Trisdešimt aštuoni“. Pakabinu ant stovo su švariais kiltais, tuščios pakabos suskamba kaip karvių varpeliai kalnuose. Aš vėl išsigalvoju, šitoje šalyje kalnuose mačiau tik avis.

Lunchui nuo fotelio nurenku kiltus ir įsitaisau pati. Išsitraukiu sumuštinį ir atsiverčiu knygą.

– Eva!, – su sumuštiniu užkopiu į viršų ir atsisėdu ant viršutinio laiptelio. Anabelė nori pasišnekėti.

Neįsivaizduoju dienos, kai ji nenorėtų ko nors papasakoti. Už akinių stiklų Anabelės akys smalsiai stebi mano reakciją, kai ji ištiesia parodyti auksinį žiedą su nedideliu akmeniu, kurį, panašu, tuoj dės į voką.

– Sužadėtuvių žiedas, – sako. – Siunčiu jį atgal Maiklui, buvusiam Reičelės vaikinui. Pinigų jis turėjo kaip šieno, bet ji jo nemylėjo.

Anabelė atsidūsta ir tiriamai žiūri į mane. Norėčiau suprasti, kiek kainuoja žiedas, kad žinočiau, ar verta ją užjausti, netekus turtingo žento.

– Žinai, Juenas sakydavo, kad Maiklas yra vienintelis vyras, kuris iš arti atrodo mažesnis nei iš tolo, – ji kvatoja, o veidas, kaip visada, paminėjus sūnų, nušvinta.

Dukters vardas jos akis neretai pripildo rūpesčio. Dažnai, lyg tam, kad aš nepamanyčiau ko negero, ji sušunka: „Ak, ką be jos daryčiau“. Neįsivaizduoju, kad Anabelė galėtų prapulti.

„Mano vaikai gimė iškėlę kumščius į orą“, dažnai sako ji, o tada suspaudžia savo tvirtas rankas – parodo kaip. Ji mano, kad jei ko nors nori, reikia tai pasiimti pačiam. Ant dešinės rankos ji mūvi du žiedus – sužadėtuvių ir vestuvių. Anabelės vyras jau 18 metų kaip miręs.

Šiandien ji susisegusi šviesius plaukus į netvarkingą kuodą – taip moterys daro, kad atidengtų kaklą – o jos nutrinti sidabriniai Prada sportbačiai kontrastuoja su rožinėmis kojinėmis. Vertikalios raukšlės, išpūstos šnervės ir šiek tiek kreiva šypsena – pirmą kartą ją pamačiusi pamaniau, kad niekada nesusidraugausim.

Suskamba varpelis ir pro duris įeina šeima su dviem vaikais. Lunchas baigtas, dėžutę su puse sumuštinio pastumiu link sienos. Berniukui ir jo tėčiui reikės kiltų.

– Kokius rinksitės, darling?, – klausia graži tamsiaplaukė moteris savo vyro. Ji tokia, kurias žmonės vadina „stambių kaulų“. Tiesus, šviesus žvilgsnis, ryškiai padažytos akys. Man panaši į veislinį arklį, ar, greičiau, lenktyninį žirgą.

– Man tas pas, kokį sijoną vilkėti ,– atsako vyras. – Aš anglas. (Čia skirta mums.)

Aš nesuprantu, ar jis juokauja. Ir prie šito jausmo jau pripratau.

Mes jiems pasiūlome pilkus kiltus su juodais langučiais – Grey Shadow. Tokių turime pakankamai dydžių, net ir vaikiškų. Be to, neutraulių spalvų kiltai paprastai patinka anglams. Anabelė įspraudžia vyrą į 40-ą dydį ir, užsegusi kilto diržus, įgrūda smilių tarp jo pilvo ir kilto: „Neveržia?“

Šeima – Benetai – į vestuves eis a week on Saturday, ne šį šeštadienį, o kitą.

– Ar jau turi suknelę? – Anabelė kalbina mergaitę, kol aš bandau surasti mažulytį kiltą vos ant kojų pastovinčiam jos broliui.

– Taip! Tokią baltą su sidabrinėmis žvaigždėmis! Ir dar turiu prie jos priderintus blizgančius batus! – mergaitės akys švyti, ji jau mato save šventėje, gražesnę už nuotaką.

Aš atsargiai apjuosiu berniuką kiltu. Pusantrų metų bamblys stovi atkišęs pilvuką ir šiek tiek svyruoja – dar ne visai moka išlaikyti pusiausvyrą. Bandau apvilkti švarką. Atsargiai ieškau jo rankų rankovių tunelyje. Kai jas ištraukiu, akimirką palaikau šiltus minkštus delniukus. Jis nedrąsiai man nusišypso. Mes panašūs – dar ne visai gerai mokam kalbėti.

– Mama, pažiūrėk, pažiūrėk!, – sesuo nenuleidžia susižavėjusio žvilgsnio nuo savo brolio.

– Nusišypsok, branguti, nagi, – išžvejojusi telefoną iš savo didžiulės rankinės mama bando nufotografuoti mažylį. Šis nusišypso treniruoto angelo šypsena ir pradeda muistytis ankštuose drabužiuose.

Padėjusi rankinę ant grindų, mama man padeda išvaduoti vaiką. Nuo jos dvelkia kvepalais ir geru gyvenimu. Prasegtoje rankinėje matyti didžiulė piniginė, nemaža užrašų knygelė, ir, kas ten, gal žurnalas?

Norėčiau ištyrinėti ponios Benet rankinę, tada gal sužinočiau, ką reiškia turėti vyrą, du vaikus, namus. Gimines, į kurių vestuves gali eiti. Darbą, kuriame gali atsisėsti, ir kur žmonėms iš tiesų įdomu, ką tu pasakysi.

– Benetai man patiko, – sako Anabelė vėliau, man valant batus ir rikiuojant juos pagal dydį į lentynėles. Kai išvalau visus 9 dydžio, jie nebetelpa.

– Aha, mieli vaikai, – atsakau.

– Ar eisi šiandien out?, – matyt ji, kaip ir aš, galvoja apie mergaitę puošnia suknele.

– Galbūt.

Vakare eisiu į kiną. Jaučiu, kad būtina pažiūrėti į kieno nors kito gyvenimą. Mano neįdomus net man pačiai.

„Tesco“, į kurią užsuku pakeliui namo – akcija: dvi „Pringles“ pakuotės už vienos kainą. Pasiimu du kartoninius cilindrus. Beieškodama salt and vinegar pargriaunu porą kitų pakuočių.

– Here you are, – išgirstu už nugaros. Vienas vyriškis, iš šiandienos triukšmingos kompanijos tiesia man raudonus Original skonio „Pringles“.

Padėkoju ir atsargiai apsidairau – ar nematyti Mr Black Shadow. Nenorėčiau jo sutikti čia, netoli kiaušinių ir sūrio lentynų. Man rodos, tai būtų blogas ženklas.

Jo nėra. Žinoma, jis matyt jau namie, įsitaisęs prieš televizorių, atsidaręs alaus, valgo Take away maistą. Kriauklėje stovi vienas neplautas puodelis nuo rytinės kavos, o šaldytuve – butelis vyno, ne, ne vyno, kam jam vynas, yra turbūt sviesto ir sūrio. Ir gal kokios chorizo, juk Markesas greičiausiai ispanas. Jo butas apkuistas, ir po jį jis vaikšto su batais, matyti, kad trūksta moteriškos rankos.

Pakeliui namo, prie galerijos, kurioje vėliau žiūrėsiu filmą (rodo danišką su mano mylimu aktoriumi, vadinasi, bus mažai žmonių – jie negali pakęsti titrų), benamis man bando įsiūlyti savo žurnalą „Didysis reikalas“ už svarą:

– Big Issue, miss?

Duodu jam „Pringles“ – juk buvo du už vieno kainą, o savo mėgiamus britiško skonio jau beveik suvalgiau. Jis pavadina mane darling ir palinki gražaus vakaro. Einu namo jau būdama brangutė praktiškai už dyką.

Pirmadieniai blogi, nes kiltai „grįžta“. Vos įžengusią pro duris, mane pasitinka telefonas.

– Anabelės kiltai, labai diena, – sakau, žiūrėdama, kaip metalinė lauko žaliuzė, kurią ką tik pakėliau, su trenksmu leidžiasi žemyn.

– Labas, čia aš, – Anabelės balsas. – Žinai, man sugedo mašina, laukiu meistrų. Pabūsi šiandien viena?

– Sure, no problem. Susitvarkysiu.

Nespėju nusinešti viršutinių drabužių ant pakabos po laiptais, kai pro duris įžengęs pagyvenęs vyras tiesia man juodą drabužių maišą, kuriame skimbčioja pakabos.

Aš atsegu maišą, patikrinu, ar yra abudu batai, plastmasinis peiliukas juokingu pavadinimu „skyndū“, kurį škotai kišasi į dešinę kojinę, paieškau flashes. Apžūriu prakaitu permirkusias kojines ir atidarau sporran – juokingą kailiuku puoštą rankinę. Iš jos ištraukiu gertuvę ir ištiesiu ją vyriškiui. Jis nusišypso.

– Koks jūsų vardas, sere?, – žinau, kad Stiuartas (škotišku rašymo būdu – ne „ew“, o „iu“), bet paklausiu vis tiek. Neišsiduodu, kad jie man rūpi. Anabelės nėra, visas vietos įvaizdis laikosi ant manęs.

Atiduodu jam užstatą – dvidešimt svarų grynais.

– Cheers pal, – sako jis. Išsiskiriame, diena prasidėjo.

Prieš 12 pro duris įeina jis. Nebuvau tam pasiruošusi – Mr Black Shadow suglamžytu veidu ir patinusiais paakiais. Virpančiais pirštais patikrinu jo daiktus, slapčia įkvepiu jo kvapo, kuriuo persigėrę visą vakarą dėvėti vilnoniai drabužiai. Kai pakeliu akis, mūsų žvilgsniai susitinka. Jis sako:

– Iš kur tu?, – nekenčiamas klausimas jo lūpose skamba kaip kvietimas šokti.

– Iš Lietuvos. O tu? – tyčia neklausiu, ar žino, kur Lietuva. Jis ne toks, kad nežinotų.

– Aš? Portugalas, bet mano žmona iš Edinburgo, ten ir susipažinome, kartu mokėmės. O šitoj skylėj užtrukom, nes ji pradėjo verslą – gamina maistą vakarėliams ir, nori tikėk, nori – ne, jai sekasi. Mums sekasi, – ponas Markesas šiandien šnekus, o jo akcentas beveik negirdimas.

Surandu jo užsakymo formą ir sakau, kad negalėsiu atiduoti užstato, nes jo draugai dar negrąžino kiltų, o jis mokėjo kortele už visus. Norėčiau, kad čia būtų Anabelė, ji ištartų tuos žodžius ne žiūrėdama į jo batus, o žvelgdama kur nors jam pro dešinę ausį.

– For fuck‘s sake!, – aš nė nesukrutu. Kaip užkeikimą kartoju „Sorry“. Pasakau jį triskart, kol išlydžiu ne savo Markesą pro duris. Tikiuosi, kai jis grįš (sakė, rytoj) aš tupėsiu ramiai rūsyje ir ruošiu kiltus škotų užpakaliams.

Suskamba telefonas. Pakėlusi ragelį klausausi keistai kapotos kalbos ir bandau joje atrasti pažįstamus žodžius. Išgirdusi „kilt“, šaunu savo pirmą klausimą: „Kokio rašto norėsite, sere?“ Išgirdusi „liepa“, klausiu: „Kada liepą?“. Galiausiai vyrui iš Šiaurės perskaitau visą jo užsakymą:

– Grampian kiltas, 32 dydis, Prince Charlie švarkas, 40 dydis, batai 9 dydžio

– Ačiū, – sako jis.

– Jums duosime kremines kojines, flashes bus tamsiai mėlynos, varlytė – juoda.

– Nuostabu.

– Dar gausite sporran ir skean dhu.

– Smashing. Kaip jums ačiū, – nuostabiausia tai, kad vyras iš tiesų atrodo susižavėjęs.

– Gal galėtumėte pasakyti savo vardą ir adresą, sere?

– Grehemas Arkartas, „Hils“ viešbutis, Galaklanas…

– Gal galėtumėte paraidžiui?

– U-R-Q-U-H-A-R-T…, – jau esu mačiusi tokią pavardę. Dar pernai ji man būtų atrodžiusi prancūziška.

Paprašau pašto kodo.

– H-P septyni.

– H-B septyni?

– Ne, H-P…

– A! H kaip Haris, P kaip Poteris?

– Taip, Haris Poteris septyni, – girdžiu, kaip jis šypsosi.

Šypsausi ir aš. Ant laido užsimezga mažytis draugystės mazgelis. Padėjusi ragelį, nuo sienos nusikabinu kalendorių ir jame susirandu nuotrauką su Arkarto pilimi. Rugpjūtis. Mėlynas dangus viš Lochneso ir žalia žolė vaizduoja škotišką vasarą. Turiu ten nuvykti. Gal net pamatysiu savo poną Arkartą vilkintį kiltą ir grojantį dūdmaišiu.

Pusė šešių. Nuo pietų lyja, o mano vienas batas leidžia vandenį. Tikiuosi, kad lietus liausis. Prastoje šviesoje visi kiltai melsvai-žalsvai-pilki. Tokios pat spalvos kaip mano nuotaika.

Atsidaro durys ir pro jas įėjęs vyras atsineša purvą ir pub‘o kvapą. Ponas Benetas. Prisimenu jų vardus, veidus ir jų kiltus. Jis sako, kad nori atšaukti užsakymą, nes žmona jį paliko. Jis sako, kad jie jau kurį laiką nesutarė, bet šį kartą viskas jau tikrai baigta. Ji susikrovė daiktus, pasiėmė vaikus ir išėjo iš namų. Jie neis į vestuves.

– Atsiprašau, – sakau, – bet užstatas negrąžinamas.

– Nieko tokio, – sako jis.

Jis tik norėjo perspėti, kad neateis penktadienį pasiimti kiltų. Jo platus veidas patamsėjęs nuo barzdos, o akys plaukia skystyje, kurį jis turbūt jau porą dienų pila sau į skrandį. Vestuvių nebus. Nebus nei bendrų pusryčių, piknikų, nei barnių. Matau poną Benetą virtuvėje besiskrudinantį batoną pietums. Jam reikės pradėti iš naujo. O gal jis jau pradėjo.

Seku plačią pono Beneto nugarą, jam einant pro duris. Galvoju apie didžiulę jo žmonos rankinę ir dukros žėrinčius batelius, kuriuos teks palaikyti iki kitų vestuvių. Ir apie šiltas jo sūnaus rankutes savo delnuose.

Tekstas pirmą kartą publikuotas žurnale „Nemunas“, 2018 m. kovo mėn. numeryje.